Mūsų proseniai vengė svetimų kraštų gėrimų ir valgių. Blaivūs ir taupūs, jie garbės ieškodavo kare,
o pramogų jiems teikdavo ginklai, arkliai, daugybė tarnų, tokių, kokiais džiaugiasi Marsas,
ištvermingų ir veiklių. Atremdami svetimas tautas, jie savo valdžią plėtė nuo vienų jūrų iki kitų ir
priešai jų kraštą vadino Chorobra Litwa (Narsioji Lietuva).
Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus
nešasi žmonės, eidami į karą ir melstis. Žmonės į juos taip įjunkę namie, kad vos tik karo žygyje
atsigeria nepriprasto gėrimo – vandens, kaipmat miršta nuo dieglių ir dezinterijos. Kaimiečiai,
pametę ūkio darbus, renkasi į smukles. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, begerdami ir savo gudrumu
prisijaukindami meškas, kad šios, šokdamos pagal birbynę, linksmintų juos. Dėl to atsitinka, kad
žmonės, išgaišinę savo turtą, nenorėdami kęsti bado, ima vagiliauti ir net plėšikauti. Šitokie
atsitikimai tokie dažni, kad bet kurioje Lietuvos srity už šiuos nusikaltimus per mėnesį daugiau
žmonių nubaudžiama mirtimi negu per šimtą ar du šimtu metų visose maskvėnų ir totorių
provincijose, kur girtuokliavimas draudžiamas.
Totorius, tik paragavęs vyno, gauna aštuoniasdešimt lazdų ir turi sumokėti tiekos pat monetų
baudą. O Maskvoje niekur nėra smuklės, nes jei nors vienas vyno lašas randamas pas namų
šeimininką, tai namai sugriaunami, turtas atimamas, šeima ir kaimynai išplakami, o jis pats įmetamas
ligi gyvos galvos į kalėjimą. Su kaimynais žiauriai elgiamasi dėl to, kad jie įtariami žinoję apie šį
bjaurų nusikaltimą ir laikomi šia yda taip apsikrėtę.
O mūsiškius gėrikus žudo ne valdžia, bet pats nesusilaikymas arba begeriant kilusios muštynės, kur
neapsieinama be ginklų. Diena prasideda su degtine. „Vyno, vyno!“ – šaukiama dar lovoje.
Tuos nuodus geria vyrai, moterys, jaunikaičiai gatvėse, aikštėse ir pakelėse. Jais užsinuodiję, jie
negali po to nieko daugiau daryti, kaip tik miegoti, ir kas vieną kartą įprato į šią blogybę, tam
aistringas noras pasigerti nuolat didėja. Nei žydai, nei saracėnai neleidžia, kad kas nors jų tautoje
mirtų iš skurdo – toks gailestingumas įsigalėjęs tarp jų. Niekas iš saracėnų nedrįsta suvalgyti bent
kąsnelio, pirma jo nesutrupinęs ir nesumaišęs su kitokiu maistu, kad kiekvienam iš esančiųjų valgio
tektų po lygiai.
Dėl to, kad maskvėnai susilaiko nuo girtuokliavimo, jų miestai garsūs įvairiais darbščiais meistrais,
kurie, siųsdami mums medinius dubenis ir lazdas seniams ir girtiesiems pasiremti, balnus, kardus,
pakinktus ir įvairius ginklus, atima iš mūsų auksą.
Seniau maskvėnai buvo tokioje Užvolgio totorių vergijoje, jog kas metai į Maskvą atvykstantį
chano pasiuntinį ir duoklių rinkėją pats kunigaikštis pasitikdavo už miesto vartų ir, laikydamas jo arklį
už apynasrio, pėsčias vesdavo raitelį į kunigaikščio rūmus ir čia visaip jam patarnaudavo. Pasiuntiniui
atsisėdus į kunigaikščio sostą, jis klūpsčiomis išklausydavo totorių reikalavimų. Todėl ir šiandien
Užvolgio totoriai ir iš jų kilę perekopiškiai maskvėnų kunigaikštį vadina savo cholopu, tai yra vergu.
Bet dabar tai neturi pamato, nes iš šios tironijos juos išvadavo Ivanas, nūdien valdančio Ivano
Vasiljevičiaus sūnaus senelis, sugrąžinęs savo tautą į blaivumą ir visur uždraudęs karčiamas. Be to, jis
praplėtė savo viešpatiją, į savo valdžią paėmęs Riazanę, Tvėrę, Suzdalį ir kitas gretimas
kunigaikštystes.
Tas pats kunigaikštis tuo metu, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras
kariavo Prūsuose prieš kryžiuočius už savo karalystės žemes ir kai mūsų tauta buvo nugrimzdusi
prabangon, atėmė net Lietuvos sritis: Naugardą, Pskovą, Severską ir kitas, prijungdamas jas prie savo
tėvonijos. Kaip tėvynės išvaduotoją ir jos padidintoją, saviškiai žmonės jį išaukštino, paskelbdami
šventuoju didvyriu. Ir savo sostinę jis pagražino mūrine pilimi, o savo rūmus skaptuotais akmenimis,
sekdamas Fidijo meną; kai kurių savo koplyčių kupolus jis paauksavo. Ir jo sūnus Vasilijus,
laikydamasis tokio pat blaivumo ir griežtų papročių, prijungė prie savo tėvonijos atimtas iš mūsų
tūkstantis penki šimtai keturioliktais metais liepos mėnesio paskutinę dieną dėl Mykolo Glinskio
išdavystės Smolensko pilį ir sritį.
Ir savo sostinę Maskvą jis padidino, pastatydinęs joje mūsų samdytų kareivių rankomis Nalevkų
kaimą ir davęs jam vardą, pasityčiojantį iš mūsų į girtuokliavimą linkusia tauta, nes „nalei“ reiškia
„įpilk“. Panašiai ir jo sūnus, kuris dabar viešpatauja, nors ir nustojo mūsų naudai vienos pilies, bet tuo
pačiu laiku pastatė mūsų krašto žemėse tris pilis – Sebežą, Veližą ir Zavoločję. Totoriams jis niekuo
nenusileidžia, nors kitados buvo jų vergu. Savo žmones jis laiko blaivybėj, laisvę saugoja ne minkšta
gelumbe ir ne žvilgančiu auksu, bet kardu. Jo žmonės visada ginkluoti, pilyse nuolat stovi kaskart
stiprinamos įgulos, taikos jam nereikia maldauti, jėgą atmuša jėga, totoriams jo tauta prilygsta ir
santūrumu, ir blaivumu, jų sumanumą palaužia savo sumanumu, kaip kad mūsų didvyris Vytautas.
Vau, pasirodo, mūsų protėviai buvo didesni gėrikai, negu rusai, rusai esą laikėsi blaivybės. Ir buvo nudegradavę, o rusai meistravo tuom metu, ir eksportuodavo savo gaminius lietuviams.
Antras dalykas, kalbama, kad esą sovietmetis lietuvius padarė gėrikais, bet ta problema buvo dar 1550 metais 🙂
Nebent čia Mykolas Lietuvis daugiau užsiima didaktika, negu realius faktus atvaizduoja.
