Labai retai rašau šiame forume (daugiau mėgstu skaitinėti čia), bet šioje temoje pagalvojau, kad verta apžvelgti kai kuriuos aspektus iš neutralios pozicijos. Kiek pastebėjau, tą darė TinSoldier, bet norėtųsi pridėti ir kažką savo. Nesu nei abortų šalininkas, nei priešininkas, bet įdomu tiesiog panagrinėti tai kaip reiškinį. Turbūt labiau pritarčiau tam požiūriui, kad visuomenė turėtų siekti to, jog kiekvienas vaikas (kad ir koks jis bebūtų) būtų laukiamas mūsų visuomenėje.
Pirma įdomu aptarti šio klausmo problemiškumą. Turbūt negalime teigti, kad arba abortų šalininkai, arba priešininkai yra kvailiai (čia taikau griežtąją disjunkciją), nes tiesiog visos pusės turi savų argumentų. Pavyzdžiui, aršiam abortų priešininkui atrodo, kad būtina saugoti bet kokią gyvybę, nepriklausomai nuo to, kaip ji atsiranda. Jeigu ji atsiranda vienokiu ar kitokiu būdu, vadinasi, tai yra gamtiška ir neturėtų būti kažkaip nutraukta. Kita vertus, žmogaus techninės galimybės, kurias jis turi, tikrai neišeina iš gamtos ribų. Juk jis jas visas sukūrė, naudodamasis gamtoje esančiais resursais, tad, kad ir kaip besijaustume išskirtiniai, esame gamtos dalis su viskuo, nes joje esantys dėsniai mums ne tik kad leidžia tai daryti, bet kartais ir padeda.
Tad kur čia problema. O problema pirmiausia tame, kad gali būti visai sudėtinga iškelti ir patį klausimą, t.y. kokią probleminę sritį mes nagrinėjame. Šioje temoje probleminis klausimas lyg ir būtų toks: "Ar moralu gimdyti vaiką su Dauno sindromu?" Kad nenukrypčiau nuo pačios temos, aš stengsiuosi samprotauti šio klausimo ribose.
Kaip nagrinėjami probleminiai klausimai? Paprasčiausia turbūt būtų išskaidyti klausimą į esmines dalis (t.y. dekomponuoti į paprastesnes, lengviau aptariamas dalis). Tai turbūt esminės dalys būtų šios: "moralu gimdyti vaiką" ir "Dauno sindromas". O tuomet šių elementų konjunkcija ir klausimo formavimas ir iškelia tą pradinį klausimą, kuris ir aptariamas šioje temoje.
Toliau pereikime prie elemento "moralu gimdyti vaiką". Manau, visiems aišku, kas yra "gimdyti vaiką". Nesiruošiu to apibrėžinėti kaip tai darytų biologai, nes manau, kad tiesiog visi maždaug vienodai tą suprantama. Kita vertus, "moralu" šios temos kontekste suprantame skirtingai (turbūt tai ir yra pagrindinė problema, dėl kurios visi čia ginčijosi). Tačiau bendrajame kontekste "moralu" turbūt irgi visi vienodai suprasime. Tai turbūt yra kažkas, kas leistina, kas gerbtina, kas savaime suprantam ir vykdytina ir panašiai. Kitaip tariant, "moralu" galime keisti kiek kitais žodžiais: "Ar derėtų?", "Ar galima?" ir t.t.
Ir atrodo, jog viskas labai paprasta, nes jau klausimas tampa kažkuo panašiu į "Ar derėtų gimdyti vaiką su Dauno sindromu?". Tačiau visas kortas sumaišo tas terminas "Dauno sindromas". Tai yra tam tikra liga (genetinė), dėl kurios ir atsiranda skirtumas tarp "sveiko vaiko" ir "vaiko, sergančio Dauno sindromu" (tarkime supaprastintai, nes yra krūva ir kitų ligų, kurios gali sukelti ne mažiau aršių diskusijų už šią). Tiesiog dabar pacituosiu dalį iš Wikipedia, kas tai yra Dauno sindromas ir kas iš jo išeina:
"Dauno sindromas (Dauno liga) kitaip dar žinoma kaip Trisomija 21, tai yra genetinis sutrikimas, kurio priežastis yra 21 chromosomos trisomija, tai reiškia, kad 21 chromosoma yra patrigubėjusi. Paprastai chromosomos turi dvi chromatides, tai yra dvi dalis, iš kurių susidaro X formos chromosoma, trisomijos atveju X formos nebelieka ir atsiranda pavienės trys chromosomos – chromatidės. Taip suardoma natūrali genetinės informacijos tvarka. Trisomija yra bene dažniausias apsigimimas tarp žmonių".
Turbūt ne biologams ar biologijos per daug neišmanantiems žmonėms šis apibrėžimas daug prasmės neduos. Kita vertus, tie, kurie nori tikrai išsiaiškinti šio klausimo problemiškumą ir netgi prieiti prie galimo sprendimo, manau, turėtų pasidomėti biologija plačiau. Bet tema ne apie tai, tad tęsiu toliau. Kokia yra šio "genetinio sutrikimo" esmė? Ogi tokia, kad tai sukelia žmogaus organizme tokių disfunkcijų kaip (vėlgi cituosiu tą pačią Wikipedia):
1. "Ši liga pasireiškia vėluojančių pažinimo gebėjimų vystymusi – protiniu atsilikimu (Mental retardation or MR) bei sutrikusiu /vėluojančiu fiziniu augimu" <-> Dauno sindromu sergantys žmonės turi protinį atsilikimą.
2. "Labai aiškiai ši liga yra skiriama pagal pakitusius veido bruožus" <-> Yra pakitę veido bruožai.
3. "Suaugusių žmonių su Dauno vidutinis IQ koeficientas lygus apie 50, kai vidutinio suaugusio be sutrikimų jis lygus apie 100" <-> Tai yra, Dauno sindromu sergantys žmonės turi mažesnį IQ.
4. "Didelė dalis žmonių sergantys Dauno sindromu turi sunkaus laipsnio protinę negalią" <-> Žmonės, sergantys Dauno sindromu, laikomi protiškai neįgalūs.
Tad kodėl visgi dauguma žmonių priima sprendimą darytis abortą, jeigu sužino, kad būsimas naujagimis sirgs Dauno sindromu? Kol kas į tai giliai nelįsiu, bet tiesiog panagrinėsiu, su kokiais sunkumais tie žmonės susidurtų:
1. Reikėtų atidžiau prižiūrėti vaiką, nes jis būtų protiškai atsilikęs. Tai yra, vaiką tektų prižiūrėti daug labiau nei paprastai, nes paprastas vaikas aplinką priimtų kaip labiau įprastą nei vaikas, sergantis Dauno sindromu.
2. Vaiko IQ yra mažesnis nei vidutinis, todėl jis tarsi kvailesnis ir dėl to jis lyg ir negali integruotis į visuomenę. Juk visuomenėje gali išlikti bent jau vidutiniokai arba ne daug nuo jų atsiliekantys asmenys. Kitaip tariant, tėvams galbūt būtų gėda jausti, kad jų vaikas pasiekė mažiau nei jų bendraamžiai. Toliau iš to galima išvesti ir tai, kad dėl to šie vaikai negali suvokti savęs kaip asmenybės ir dėl to tiesiog yra nepajėgūs integruotis į visuomenę.
3. Tai būtų didžiulės išlaidos tėvams, kurių vaikai, sergantys Dauno sindromu, užaugę turbūt negalės padengti. Tai yra, jie kaip ir žala visuomenei.
Na priežasčių yra daug ir jų visų nesurašysiu, o ir esamas surašiau, daugiau remdamasis savo pastebėjimais (dėl to jie gali būti subjektyvūs). Bet turbūt pagrindinė problema, su kuria susidurtų visuomenė, turėdama išlaikyti vaikus, sergančius Dauno sindromu, yra jų "protinė negalia".
Toliau paimkime turimas technines galimybes. Tai yra, mes galime nustatyti, ar gimstantis vaikas sirgs Dauno sindromu, ar ne, t.y. ar turės "protinę negalią", ar ne. Ir tokiu atveju išeitų, mes galime priimti sprendimą – arba jo atsisakyti (t.y. darytis abortą), ar jį priimti kaip pilnavertį visuomenės narį.
Tarkime, mes atsisakome šio vaiko, sergančio Dauno sindromu. Ką tai duotų visuomenei:
1. Sumažintų atsakomybę (šalyse, kuriose tokiems vaikams skiriamos integravimo, edukavimo programos, naudojami ir mokesčių mokėtojų pinigai) rūpinantis vienu individu, kuris ateityje galbūt neduos planuojamos naudos.
2. Sunaikintų gyvybę. Taip, kad ir kaip bebūtų, kad ir ką besakytų aršiausi abortų šalininkai, bet kuris abortas turėtų būti laikomas gyvybės sunaikinimu. Čia jau daugiau mano nuomonė, bet visgi manau, jog tai turėtų būti traktuojama kaip atskira gyvybė (kad ir kokia jos forma bebūtų vystymosi metu), dėl ko tai būtų gyvybės sunaikinimas. Na o kas embriono nelaiko gyvybe, turėtų sutikti su tuo, kad būtų sunaikinta "potenciali gyvybė", t.y. tam tikra gyvybės forma, kuri vėliau išsivystytų į pilnavertę gyvybę, galinčią atlikti pagrindines biologines funkcijas (maitintis, daugintis ir pan.)
Tad ir kyla toks įdomus atvejis. Bet kuriuo atveju, atlikus abortą gyvybinei sistemai, kuri išsivystytų iki vaiko, sergančio Dauno sindromu, yra atsikratoma atsakomybės rūpintis juo.
Tačiau, ką duotų (ar atimtų) iš visuomenės tas atvejis, jeigu būtų gimdomas vaikas su Dauno sindromu? Tam irgi yra argumentų:
1. Reikėtų tuo vaiku labai atidžiai rūpintis, jį prižiūrėti, skirti daugiau išlaidų jam. Kitaip tariant, didesnė atsakomybė yra.
2. Taipogi visuomenė irgi turėtų juo rūpintis. Pavyzdžiui, mokyklose turėtų būti sudaromos specializuotos mokymosi programos tokiems vaikams.
3. Bet pažvelkime ir iš kitos pusės. Tokie vaikai yra puikus mokslinių tyrimų objektas (žinoma, viską tinkamai įforminus dokumentiškai). Pavyzdžiui, jeigu būtų ieškoma būtų jiems gydyti ir pavyktų surasti kažkokį būdą, tai gali būti, jog tas būdas gali būti sėkmingai pritaikytas ir vidutinio ar aukšto intelekto žmonių intelektui padidinti. Jeigu tokių vaikų ar suaugusiųjų nebūtų, tai kyla klausimas, ar tai būtų įmanoma? Tai yra, galbūt tokie žmonės yra potenciali sritis gydyti kitas psichines ligas ir netgi padidinti žmonių kognityvines galimybes ilguoju laikotarpiu? Tai yra, ar tikrai galime teigti, jog aplinka, kurioje gyvename, yra visiškai statiška, ir joje neįmanomas joks lūžis. Turbūt vargu, nes iki šiol buvo ne vienas ir ne du tokie lūžiai, tad tokie tikėtini ir ateityje. Tai šiuo požiūriu Dauno sindromu sergantys vaikai gali būti ir naudingi.
Kitaip tariant, Dauno sindromu sergantys vaikai gali būti ir našta, ir nauda visuomenei, ir mes to tiesiog dabar negalime tiksliai žinoti. Na o jeigu kas teigia, kad žino, tegul pateikia tikslų loginį samprotavimą su visais faktais šia tema, ir išveda, kad toks vaikas yra nenaudingas visuomenei bet kokiu įmanomu atveju. Turbūt to niekas negali įrodyti (jeigu galėtų, tai greičiausiai šia tema tokių aršių diskusijų net nebūtų). Tiesiog ko pasigedau šioje temoje, tai koncentruoto retorinio samprotavimo, kuris galėtų labiau sudėlioti į vietas šią problemą ir į ją pamėginti atsakyti iš neutralesnės, t.y. mažiau emociškai remiamos, pusės.
Toliau apskritai įdomu dar apie vieną dalyką pasamprotauti. O ar mes galime teigti, kad tikrai žinome, kas yra "protinė negalia"? Tai yra, atrodo, psichiatrija tą gali pasakyti, bet iš kitos pusės yra daugybė atvejų, kai žmonės tampa daug neįgalesni po psichiatrų taikomų metodų. Tiesiog kaip mes apibrėžiame terminą "protinė negalia"? Na tam yra terminas "psichikos sutrikimas", kuris iš esmės nieko nesako. Išeina, kad žmogus, kuris kitaip mąsto, t.y. neadekvačiai, galimas laikyti psichiškai sutrikusiu, tačiau nebūtinai, nes galbūt yra toks jo požiūris. Kitaip tariant, mes ne visai galime pasakyti, kuris žmogus tikrai psichiškai neįgalus, o kuris ne, nes netgi "adekvatumo" sąvoką skirtingai suvokiame. Aišku, tikrai yra atvejų, kur jau akivaizdu, ar žmogus psichiškai sutrikęs, ar ne, bet yra ir tokių, kur yra vadinamasis "50/50", t.y. nelabai pasakysi, kaip čia iš tiesų. Tas pats galioja netgi ir Dauno sindromu sergantiems asmenims.
Tad kokios išvados šių mano pamąstymų? Tiesiog nemanau, kad reikėtų aršiai pulti ginti kažkurią iš pozicijų – ar gimdyti vaiką su Dauno sindromu, ar ne. Manau, geriausia yra šias abi pozicijas išnagrinėti logiškai, renkant visą egzistuojančią informaciją ir, jeigu paaiškės, jog tos informacijos per maža, jos sukaupti gerokai daugiau, kad būtų galima užtikrintai atsakyti į šį klausimą (o informacijos turbūt nėra tiek daug, nes ir patys medikai, turintys aukštą profesionalumo lygį, nedrįsta dalinti savo rekomendacijų ir leidžia rinktis). Kita vertus, dar geriau būtų, jeigu siektume visuomenės, kur bet koks vaikas būtų laukiamas (ši mintis, čia minėta, man labai patiko, o ir pats apie tai ne kartą buvau susimąstęs). Esama gamtos dalis, evoliucija galioja ir mums, bet egzistuoja ir terminas "kultūrinė evoliucija", kuris iš esmės reiškia, kad mes veikiame vadinamąją "natūralią evoliuciją". Iš esmės tai turi nesuvokiamai didelį potencialą (tiek kuriamąjį, tiek naikinamąjį), kurį suvokus galima pamatyti, jog ne viskas yra juoda arba balta – dažnai tos spalvos persipina taip, kad tampa ir žalia, ir geltona, ir raudona ir t.t. Tad galbūt neturėtume teigti, jog tokie gyvūnai gyvūnijos pasaulyje neišgyventų. Taip, žmonės yra gyvūnai, bet jie kitokiai. Kaip Aristotelis yra pasakęs: "Žmogus – socialinis gyvūnas". O tai mus labai išskiria iš kitų gyvūnų, nes tai suteikia galimybę patiems kurti visuomenę tokią, kuri visiems būtų rojus, o ne kažkoks minų laukas. Tad ar tikrai galime teigti, jog turime daryti abortus vien todėl, kad gamtoje tokie gyvūnai neišgyventų? O galbūt pas mus išgyvena dėl to tokie "gyvūnai", kad mūsų socialinė struktūra galingesnė nei kitų gyvybės formų? O tą irgi mums leido suformuoti gamta, tad į tą patį aspektą galima pažiūrėti iš įvairių pusių, ar ne? Tikrai nebūtina visko remti "pseudodarvinizmu" ("išlieka stipriausi").