Skip to main content

Religija

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
Teroras2013-06-05 17:04
;D Puiku, kai zmogus kuris tave pazista vien virtualiai gali pats atsakyti i klausima kuri man ir uzdave 😀
Vytautas2013-06-05 17:38

Teroras rašė:Siaip pastebiu, kad dabar kazkokia lyg tai buka "mada" atsirado buti netikinciam. Viskas butu ok, taciau blogiausia yra tai, kad tie "netikintis" visaip bando pazeminti arba parodyti savo ispusta/netikra "virsuma" virs tu, kurie tiki 🙂 Juokingai man tokie dalykai atrodo.

Buvo laikas netikinčius naikino fiziškai, vėliau morališkai. Nuo to pasaulis nebuvo geresnis ar gražesnis. Dabar pusiausvyra. Ir netikintis gali pasakyti kad netiki. O papriekaištauti kad per tikėjimo vienvaldystės laikotarpį nieko gero nepadaryta yra visai realu. Pripratus prie vienvaldystės sunku nuo jos atsiplėšti. Net po šiai dienai valstybė skriaudžia netikinčius kad ir formaliai paimdama iš manęs vieną litą per mokesčius ir perduodama tikintiems. Šiaip dėl manęs visiškai nesvarbu žmogus tiki ar ne. Tai tiesiog asmeninis jo reikalas. Svarbu vieni kitiems neprimetinėti savų tikėjimų ar netikėjimų. Kai pagalvoji visas pasaulis tikinčiųjų grupės kovojančios tarp savęs. Viena geresnė už kitą. Tai ir visas problemas galima nurašyti tikintiems, nes oficialiai netikinčių beveik nėra. O tikėjimai moko tik gero. Bet praktikoje geras kažkaip nesigauna. Klausimas kur problema?

Benamis2013-06-05 18:05

Vytautas rašė:O tikėjimai moko tik gero. Bet praktikoje geras kažkaip nesigauna. Klausimas kur problema?

Peilis skirtas mesai pjaustyti ir yra skirtas mesai pjaustyti, taciau kartais tokiu peiliu zmogus nuzudo kita zmogu. Klausimas – kaltas peilis ar zmogus? Kur problema? Jeigu atsakysi i si klausima, atsakysi ir i savo klausima.

a.t.sielis2013-06-05 18:24
Nežinau, man tai religija nekliudo. Religija žodis daugiareikšmiškas.

Nepatinka kažkurios religijos, yra geresnių. Kaip ir visur. Nepatinka tam tikra draugija, ieškok geresnės draugijos. Žmonių yra visokių, ir draugų gali susirasti tokių, kokių tau reikia. Savo lygio arba savo idealų.

Arba kitas variantas: nepatinka tam tikra religinė tradicija, randi ten trūkumų – taip apvalyk ją. Tapk ten kažkuo, ir pakeisk į gerą pusę. Nepatinka kaip praktikuoja kiti – praktikuok tobulai, geriau nei jie.  Nepatinka kitų apsileidimas ar neteisingas elgesys – nebūk apsileidęs ir elgkis teisingai.

Kai kuriose religinėse sistemose gali būti atgyvenusių koncepcijų. Jeigu kyla nepritarimas joms – tai vienas dalykas. Bet sakyti, kad viskas nesąmonė – tiesiog kvaila.

Teisingai kalba tie, kas sako, kad reikia pradėti nuo filosofijos. Nepriimk to, ką sako religijos, galvok savo galva. Ir pamatysi, kad prieini tų pačių išvadų, kurios išdėstytos žmonijos religinėje raštijoje.

Pavyzdys: matom bomžus gatvėse prie konteinerių. Ar ant jų kas pyko, nubaudė, todėl jie taip dabar gyvena? Ne, jie patys degradavo, ir dabar pragariškai kankinasi. Jiems taip kartais neatrodo, bet kitiems tai matoma. Lygiai taip, jeigu dėl sąlygotų šio pasaulio tendencijų (o visi yra sąlygotos, ribotos būtybės, kurias blaško laikas ir aplinkybės kur nori), netyčiomis ir nenoromis degraduosime, galime atsidurti kančios situacijoje. Ir ar kažkas ant mūsų pyks ar baus, ar mes save patys taip nugramzdinsime? Taigi, galima tikėti pragarais, galima netikėti, bet jeigu mąstyti logiškai, tai problemų gali iškilti, net ir prie geriausių norų. Tame tarpe ir po mirties. Visi nori būti laimingi, bet kiek Žemėje laimingų žmonių?

Toliau, jeigu suaugę vaikai elgiasi niekšiškai, ar tėvai neturi teisės ant jų pykti? Normalus žmogus supyksta susidūręs su dideliu neteisingumu. Jis priešinasi.

Aukščiausias aukščiau šių žemiškų dualumų, pykčių ir prisirišimų. Bet kaip liudija žmonijos religijos patirtis, Aukščiausiasis yra asmuo, todėl Jam būdingas asmeniškas elgesys, ir visa emocijų skalė. Tik tos emocijos yra dieviškos, anapusinės, ir kvaila suprasti Aukščiausiojo santykius su Savo tikinčiaisiais per žemiškų dualumų prizmę. Jie yra visai kas kita, ir jeigu nelabai ką išmanai religijos sferoje, nesi tikintysis, tai geriau ir nieko nevertinti iš tos santykių srities, nes nugrybausi į tolimas lankas.

Galiausiai, negi Kūrėjas neturi teisės bausti tokių gyvų esybių, kurios kitiems tik kenkia ir žaloja, griauna pasaulį? Bet Jo bausmės logika ne tokia kaip tėvo su diržu.

puodukas2013-06-07 10:01

preacher rašė:Dėl tų baimių varymo tai tiesos yra, kad ir dėl to Fatimos įvykio, truputi pasidomėjus, galima rasti ten pranašyščių, kuriose atvyrai reikalaujama būti tikinčiuoju arba kitaip grės bausmės.

Dėl Fatimos įvykio ir man daug abejonių, kaip tik dėl tos priežasties kur tu aprašei, o ir pats saulės "šokimas" stebint tūkstančiams žmonių suvaržo laisvę pačiam pasirinkti tikėti ar ne.
Nors iš tų nuomonių kur pasisako, kad tai buvo iš Dievo logiškai skamba toks paaiškinimas: Buvo pasaulinis karas, sumaištis Rusijoje tai, kad situacija neišeitų iš "kraštų"…..
 
p.s. Yra nuostabi šventųjų tėvų taisyklė: neatmesti ir nepriimti tai kas kelia abejonių.

a.t.sielis2013-06-08 21:34
Šiandien kaip tik pamąsčiau apie "forsiškumą" religijoje.

Žiūriu, ne vienas nepatenkintas gąsdinimu pragarais. Na, grasinimai ir gąsdinimai man irgi neimponuoja.

Bet…

Pagal mane, Lietuvos atmosfera yra agresyvi, forsiška. Daug prievartos. Toks bendravimas laikomas normaliu, natūraliu. Jis toks natūraliai ir yra. Tarp tėvų ir vaikų, tarp jaunimo, tarp bet ko. Tai kodėl tada būti nepatenkintiems, kad iš religijos skamba "forsiškas" balsas?

Nuėjus kur nors į naktinį klubą, ir kvailai besielgiant, gali susilaukti grasinimų ir gąsdinimų. Galiausiai, jų nepaisant, pasekmės gali būti liūdnos. O kvailai besielgiantys iš tikro gali padaryti daug žalos sau ir kitiems. Kas nors sėda girtas prie vairo, užsimuša arba užmuša kitus. Kažkas įklimpsta į narkotikų liūną arba kitus įklampina. Daug visokių dalykų, nešančių didelę kančią. Taigi, su tais, kurie nevaldo savęs, neturi galimybių elgtis protingai, kokia kalba yra galiojanti ir kokia yra suprantama kaip normali kalba? Ir ar atitinkami grasinimai ir gąsdinimai nėra apribojantys blogį ir nešantys gėrį?

puodukas2013-06-08 22:58

a.t.sielis rašė:Žiūriu, ne vienas nepatenkintas gąsdinimu pragarais. Na, grasinimai ir gąsdinimai man irgi neimponuoja.

Savo požiūrį parašiau ne pagal tai, patinka-nepatinga. Tiesiog man atrodo, kad tai neatitinka krikščioniškos dvasios.
 

a.t.sielis2013-06-09 07:22

puodukas rašė:Savo požiūrį parašiau ne pagal tai, patinka-nepatinga. Tiesiog man atrodo, kad tai neatitinka krikščioniškos dvasios.

Tada krikščioniška dvasia Biblijoje yra tarsi sviestas grietinėje – reikia papildomų pastangų išskirti sviestą iš grietinės. Nes kaip tik paskaitę Bibliją (arba Koraną), abraomiškųjų religijų raštus, žmonės ir kalba apie gąsdinimus.

Iš šalies žiūrint, tas gąsdinimas atrodo pagal žmones. Gyvename tokioje visuomenėje, kur daroma tiek daug blogybių, ir esam nepatenkinti gąsdinimu. Kažkas ne taip.

Pagal mane, jeigu aiškiai bei stipriai įvardijami tikėjimo privalumai ir netikėjimo rizikos, tai žmogui tiesiog daroma didelė paslauga. O tas skundžiasi, įtarinėja. Bet įtarinėja ne be pagrindo. Irgi niekam nerekomenduočiau tapti kažkokių hierarchų ar "profesionalių dvasininkų", kurie neseka savo išpažįstamomis tiesomis ir garbinamu Viešpačiu, manipuliacijų auka. Arba tapti aklomis avimis, fanatikais. "Jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris". Šiais laikais mažai kuo galima pasitikėti ir mažai kas atitinka tikruosius dvasinio gėrio ir tiesos standartus.

Man asmeniškai įdomi šviesioji religijos pusė, religijos esmė.

Jeigu žmogui tiesa nepristatoma aiškiai, tada žmogaus pasirinkimo laisvė neaktualizuojama. Jeigu nežinosi, kad tiesa yra tiesa, gėris, draugiška substancija, o materializmas – melas, blogis, priešiška kenkianti substancija, tada kaip pasirinkti? Tokioje perspektyvoje, stebuklai, kaip Fatimos, suteikia aiškumą ir laisvę išsivaduoti iš melo ir siekti gėrio. Ir ne visi ja pasinaudoja, todėl išsilaiko tas dėsnis, kad tikėjimo per prievartą nebūna. Net patyrus tokius įrodymus, vis viena galima netikėti. Ir tokių skeptikų buvo tada ir yra visais laikais.

Master2013-06-09 08:15
Atleiskit, neturėjau tiek jėgų, kad viską perskaityčiau. Apie negeriečius lietuvius..Esmė manau ne žmonėse, o mūsų tikėjime… Kaip pas mane paraše parašyta: Realybė yra proto būsena. Iš tiesų, mes patys susikuriame aplinką… Interpretuojame ir atskiriame blogą nuo gero. Vienas susilaužęs koją, kaltins visą pasaulį, kitas džiaugsis aplinkiniu dėmesiu….
Apie gazdinimus… Aš pavyzdžiui mirties nebijau (kažkaip nemalonu kaip pavyzdį pateikti save… :D)
Nebijau nei pragaro, nei skausmo… Pastaruoju metu net nebegeriu nuskausminamųjų (o dažnai kenčiu aštrius pilvo skausmus.. Daktarė sakė, kad nuo išsekimo…) Tiesiog manau, kad skausmo kentėjimas bus duoklė už tai kokia esu… 🙂 (vis matau save purviną, taip vaizdžiai tariant…Nors kaip ir prieš savo moralę nusikaltimų nedarau..)  Žodžiu kur aš čia nukrypau… Aaaa… taip, taigi aš tokių dalykų visiškai nebijau… Jeigu tikrai yra pragaras, atpirksiu ką esu padariusi… Jokios baimės… Todėl nesuprantu kodėl būtent tuo yra gazdinama… Jeigu jie patys to bijo, tai tuo ir naudojasi… Argi ne kvaila…. Nors man labiau dėl to yra pikta… Žmonių manipuliacija…
Apie Fatimą…. Uff regis ilgai tą dalyką skaitysiu :(.. Bet jau ir pradžia nepatiko… Viskas užmetama pranašystei…  😮 Lyg Fatima vietoj galvos turėtų pranašystę… Mokytis pradėjo dėl pranašystės, tą dėl pranašystės, juos suvienijo pranašystė… Ech… Ir dar… Fatima turėjo problemų ir daug laisvo laiko, kadangi jai buvo skiepijamas tikėjimas nuo mažumės, nenuostabu, kad traukiama nuobodulio ji susikoncentravo į religiją ir ėmė ieškoti ženklų ir viso kito… O kai nori ir randi…
puodukas2013-06-09 08:45

a.t.sielis rašė:Nes kaip tik paskaitę Bibliją (arba Koraną), abraomiškųjų religijų raštus, žmonės ir kalba apie gąsdinimus.

Tai Biblija ir Koranas ir yra Abraomiškos religijos, daugiau jokių nėra. Tik Bibliją gali skirstyti į Senajį ir Naujajį testamentą, bet nuo to nepadaugėja raštų.

Tada krikščioniška dvasia Biblijoje yra tarsi sviestas grietinėje – reikia papildomų pastangų išskirti sviestą iš grietinės

Na gal truputį neapibrėžtai parašiau, labiau tiktų neatitinka mokymo. O, jei nori ką suprasti, žinoma kad reikia pastangų. Aišku ne visi turi noro ir laiko į tai gilintis, tuomet lieka nuojata, kuo pasitikėti.

Gyvename tokioje visuomenėje, kur daroma tiek daug blogybių, ir esam nepatenkinti gąsdinimu.

Nemanau, kad labai skiriasi IVa. visuomenė ir šiuolaikinė. Kai paskaitai ką Jonas Auksaburnis tais laikais rašė apie teatrus, tai toks jausmas, kad rašo apie apie šiuolaikinę tv.

Jeigu nežinosi, kad tiesa yra tiesa, gėris, draugiška substancija, o materializmas – melas, blogis, priešiška kenkianti substancija, tada kaip pasirinkti?

Tokį požiūrį krikščionybė pasmerkė pačioje pradžioje (jei gerai pamenu tai IIa.), Nes žmogus tai yra viena- ir kūnas, ir siela ir dvasia. Tik yra herarchija -dvasia, siela, kūnas.

a.t.sielis2013-06-09 09:31
Dėl Fatimos, tai pamiršau pasakyti, kad praleistumėt įžangas.

(Fatima – vietovės pavadinimas. Berods, vietovės pavadinimas atsirado iš senais laikais ten gyvenusios musulmonės merginos vardo, kuri buvo laikoma šventąja. O atsiminimus surašiusios regėtojos vardas – Liucija).

Kas man patiko tame pasakojime, t.y. atsiminimuose? Pats pasakojimo natūralumas ir gyvumas. Koncentruojamasi į asmeniškus vaikų santykius ir spontanišką jų atsiliepimą į regėtas vizijas. Pačių vizijų iškilimo organiškumas. Na ir pačios vizijos, Dievybės bendravimas su regėtojais. Nėra nieko dirbtinio, regėtoja pasakoja savo atsiminimus, be jokių formalumų, dogmų, fanatizmo, ir visokių kitokių negerovių. Tikras žmogiškas pasakojimas. Iš to, ką Vakaruose yra parašiusi vakariečio ranka, tai tikrai viena iš geriausių literatūrų.

Iš krikščionybės man labiausiai patinka Lurdo apsireiškimai, Fatimos apsireiškimai ir kiti panašaus pobūdžio Jėzaus mamos apsireiškimai. Pvz. kiek autentiškos išliko evangelijos, nėra aišku. Bet čia viskas aišku, paprasta ir gryna – regėtojai paprasti nuolankūs žmonės, neturintys kažkokių motyvų ką nors keisti ar iškraipyti, kreipti kažkur arba teologizuoti. Jie pasakoja tai, ką patyrė. Ir patyrė jie  grynai gražių dalykų. Taigi, ta jausmo jėga, natūralumas, spontaniškumas – tai žavi.

Daug dėmesio skiriama visai atmosferai aprašyti, aprašoma, kaip jie gyveno, kaip žaidė, kokios buvo šeimos, gyvenimo būdas ir pan.

Pasakojimas pilnas gyvų momentų ir detalių, kuriančių puikią visumą. Pvz.

I sometimes found Jacinta’s company quite disagreeable, on account of her oversensitive temperament.

Playing ‘but-tons’ often left me in great distress, because when they called us in to meals, I used to find myself minus my buttons. More often than not, Jacinta had won them all, and this was enough to make my mother scold me. I had to sew them on again in a hurry. But how could I persuade Jacinta to give them back to me, since besides her pouty ways she had another little defect: she was possessive!

Speaking of Jacinta’s favourite games, one of them was ‘for-feits’. As Your Excellency probably knows, the loser has to do what-ever the winner tells him. Jacinta loved to send the loser chasing after butterflies, to catch one and bring it to her. At other times, she demanded some flower of her own choosing.

Jacinta also loved to hold the little white lambs tightly in her arms, sitting with them on her lap, fondling them, kissing them, and carrying them home at night on her shoulders, so that they wouldn’t get tired. One day on her way back, she walked along in the middle
of the flock.
“Jacinta, what are you doing there,” I asked her, “in the middle of the sheep?”
“I want to do the same as Our Lord in that holy picture they gave me. He’s just like this, right in the middle of them all, and He’s holding one of them in His arms.”

Ir t.t., čia peržvelgiau tik pradžią teksto.

x-x-x

puodukas rašė:Tai Biblija ir Koranas ir yra Abraomiškos religijos, daugiau jokių nėra. Tik Bibliją gali skirstyti į Senajį ir Naujajį testamentą, bet nuo to nepadaugėja raštų.

Būtent tą ir turėjau galvoje. Rašiau taip: parašiau pavadinimus, o po kablelio parašiau "abraomiškųjų religijų raštai", tai yra apibūdinau tas dvi knygas, kokių religijų raštai jos yra. Normali lietuvių kalbos gramatika, paaiškinamasis įterpinys.

Tokį požiūrį krikščionybė pasmerkė pačioje pradžioje (jei gerai pamenu tai IIa.), Nes žmogus tai yra viena- ir kūnas, ir siela ir dvasia. Tik yra herarchija -dvasia, siela, kūnas.

Mus domina tiesa, gilesnės įžvalgos. Jeigu dėl to kas pasmerks, nieko baisaus 🙂 Kaip pasmerktasis solidariai pasilieku už teisiosios krikščionybės borto, kartu su 2Pacu, Master, Preacher 🙂

Master2013-06-09 09:51
Apsižioplinau (keista, nes net kažkur viską buvau susikonspektavau), galvojau, kad kol perskaitysiu (o manau, kad tai bus negreit ) spėsiu viską pamiršti ir nebesugebėsiu padaryti išvadų… 😀
O kas dėl religijos (krikčionybės again..) nemanau, kad tiesos ieškojimas yra blogai… (gal ką netaip supratau…)
(pamenu, kai sakydama klausykloje nuodėmes paminėjau, kad ieškau tiesos kur jos nėra… O dieve, tokio užsidegusio kunigo gyvenime nebuvau mačiusi… Kokį 10 minučių praklausiau, kaip yra gerai ieškoti tiesos, kokia tai šventa pareiga ir butinybė, dar kažką apie Kristų… Žodžiu, pasirodo, tiesos ieškojimas nėra blogai :3 … )
puodukas2013-06-09 09:57

a.t.sielis rašė:Mus domina tiesa, gilesnės įžvalgos. Jeigu dėl to kas pasmerks, nieko baisaus 🙂 Kaip pasmerktasis solidariai pasilieku už teisiosios krikščionybės borto, kartu su 2Pacu, Master, Preacher 🙂

Atsiprašau jei ne taip nuskambėjo, net nežinau kaip teisingai literatūriškai parašyti. Gal labiau tiktų toks parašymas: žmogaus kūno ir sielos supriešinimas neatitinka mokymo; arba: krikščionybė atsiribojo nuo tokio mokymo. Bet nuo to mintis nesikeičia. Aišku jei rašytumėm kokį oficialų dokumentą, tokie literatūriniai neatitikimai turėtų daug reikšmės.

a.t.sielis2013-06-09 10:19
Dėl sielos ir kūno, nesikoncentruojant į žodines ištarmių prieštaras, verta aptarti tokius žinomus dalykus:

NDE metu individas atsiskiria nuo fizinio kūno ir lieka pilnavertiškas

Kai kas iš krikščioniškų šaltinių ( http://sco.biblecommenter.com/hebrews/9.htm ):

(6) The soul and spirit live, independently of the death of the body, which is described as a "tabernacle" (tent), in which the "I" dwells, and which may be put off 2Cor 5:1-8 1Cor 15:42-44 2Pet 1:13-15.

(7) At the believer's death he is "clothed upon" with a "house from heaven" pending the resurrection of the "earthly house," and is at once "with the Lord." 2Cor 5:1-8 Phil 1:23 Lk 23:43.

Mano klausimai:
ar siela/individas yra "pagaminama" fizinio kūno?
ar siela/individas yra būtinai turintis fizinį kūną?
kokiu būdu po mirties atsiskirianti nuo fizinio kūno siela/individas, gyvenimo eigoje sudaro su fiziniu kūnu nedalomą visumą? Ar tai principinis faktas (kad tai nedaloma visuma kaip elementas), ar tai tiesiog laikina situacija – tam tikram laikui jie sudėti į vieną visumą?
kada atsiranda siela/individas?
sielos/individo sukūrimo metu, siela/individas yra dvasia ar materija?

Ir kaip peną minčia, galima būtų pridėti dar kai ką iš krikščioniškų šaltinių:

2 Peter 1:13 I think it is right to refresh your memory as long as I live in the tent of this body,

"aš gyvenu šio kūno palapinėje". ne "aš esu palapinė", bet "aš gyvenu čia", tai kas tas "aš"?

Vytautas2013-06-09 10:40
Pagal mane klasikinis sielos, dvasios , kūno supratimas neteisingi. Remiuosi grynai praktiniu patyrimu. Kai buvau komos būklėje aš visiškai nevaldžiau kūno. Jis funkcionavo tarsi savaime. Avarinėje situacijoje mano kūną valdė kažkas. Aš buvau tik stebėtojas. Pridėjus čia aprašytus klinikinės mirties atvejus peršasi išvada kad "aš" esu visiškai atskira esybė. Siela ta kuri momentiniai perima kūno valdymą taip pat atskira esybė. Kūnas tarsi turi tarsi dvi sielas. Viena pastoviai randasi šiapus kita anapus. Tiesiog tokia praktika. Dėl dvasios nieko nežinau nes niekaip nesusidūriau. Pagal mane jos tiesiog nėra.
Tas "aš" tiesiog ta mastanti būtybė gyvenanti čia kūne. Atėjus laikui ji atsiskirs nuo kūno ir pereis į anapusinį pasaulį iki sekančio įsikūnijimo.
puodukas2013-06-09 10:47
Į agnliškas nuorodas negaliu nieko parašyti, nes nesuprantu.

ar siela/individas yra "pagaminama" fizinio kūno?

bijau sumeluoti, bet man atrodo, kad nėra kažkokios vieningos nuomonės tuo klausimu.

ar siela/individas yra būtinai turintis fizinį kūną?

Ne nebūtinai, bet tik žmogus yra laikomas Dievo paveikslu, nes būdamas kūne turi laisvą valią pasirinkti, ko neturi net angelai, nes jie viską ir taip mato, kas gerai , o kas blogai.
Į kitus klausimus taip pat negaliu atsakyti, nes net nežinau ar iš viso kur rašo apie tai.

a.t.sielis2013-06-09 11:44
Iš tikro, yra problemų su šiuolaikine terminija, arba greičiau, neatitikimais tarp to, kokiomis prasmėmis ji vartojama. Pvz. aš žodžius "dvasia" ir "siela" greičiausiai naudoju kita prasme negu puodukas, kai jis kalba apie sielą, dvasią ir kūną (klasikinę krikščionišką žmogaus sandaros sampratą).

Todėl galbūt iš tikro labiau verta apsistoti ties individo terminu.

Kaip suprantu, dvi "sielos", kurias minėjo Vytautas iš savo patirties, gali būti atitinkančios mentalinį kūną (tarkime, a la psichika) ir pačią grynąją sąmonę ("aš", individą). Šiame pasaulyje tam, kad žmogus funkcionuotų, jo sąmonė yra įsodinta į mentalinį kūną, o mentalinis kūnas – į fizinį kūną. Mentalinis kūnas yra tarsi tarpinis tarp grynosios sąmonės ir nesąmoningos materijos, jis veikia kaip sąsaja tarp sąmonės ir fizinio kūno.

Palyginti galima būtų su kompiuterio vartotoju (sąmonė), kompiuterio software (mentalinis kūnas) ir kompiuterio hardware (fizinis kūnas). Kompiuterio software gali būti suprantama tiek kaip intelektualinis produktas (galintis egzistuoti grynai programuotojo idėjose arba būti išspausdinta kur nors popieriuje programinio kodo pavidalu), tiek fizikinis reiškinys: ji funkcionuoja tada, kai yra instaliuota ir visas tas procesas reiškiasi kaip elektriniai impulsai ir skaičiavimai kompiuteryje. Panašų dvilypumą aptinkame proto-smegenų sąsajoje, mokslininkai netgi negeba atskirti proto veiklos nuo smegenų funkcionavimo, laiko, kad tai viena ir tas pats, viskas sudaryta iš smegenų funkcionavimo.

Po mirties, mentalinis kūnas kartu su pačiu individu atsiskiria nuo fizinio kūno, ir keliauja ten, kur lemta keliauti. O fizinis kūnas suyra.

Tai kas yra "dvasia"? Dvasia yra pati grynoji sąmonė. Tai kas amžina, niekada nesuyra, vadinama dvasia, o tai kas objektiška ir laikina, suyra – materija. Mentalinis kūnas taip pat keičiasi, todėl tai nėra dvasia. Dvasia yra tik transcenduojanti, virš šio pasaulio kitimų esanti sąmonė. Bet lietuvių kalboje žodis "dvasia" turi daugybę konotacijų, taigi, daug painiavos. Kultūriniai reiškiniai dažnai vadinami dvasiniais ir t.t., moralinės savybės, aukštesniosios psichikos tendencijos, ir t.t. ir pan.

x-x-x

Manau, dėl žmogaus sandaros niekas ir nediskutuotų – be abejo, kad žmogus turi fizinį kūną. Kai individas palieka fizinį kūną, jis jau nebėra žmogus, kas jis tuo metu yra, tai jau kitas klausimas. Vadinkime "siela", arba "dvasinė būtybė", arba "sąmonė", "aš", "individas", nepagadinsime. Svarbu gerai apibrėžti terminus.

Puoduk, ką dar norėčiau pastebėti, kad nepriešinau sielos ir kūno. Rašiau apie materializmą (manymą, kad egzistuoja tik materija, arba kad materija yra pirminis ir svarbiausias pradas, arba didelį prisirišimą prie materialių reiškinių, kas vadintina iliuzija, apsigavimu, melu, susipainiojimu) ir tikėjimą arba tiesą, gėrį, realybę. Taigi, kitaip išsakysiu savo mintį. Kad asmeniui būtų sudaryta laisva galimybė pasirinkti, jis turi būti tinkamai informuotas, ir žinoti, ką renkasi. Todėl dalykai jam turi būti parodyti, tokie, kokie yra. T.y., jeigu jis turi riziką pasirinkti klaidingai, jam ta klaida turi būti akivaizdžiai parodyta, o teisingas, į gėrį vedantis pasirinkimas taip pat turi būti parodytas kaip toks, kad jis yra tikras. Kitaip asmuo galėtų priekaištauti, kad sprendimą arba pasirinkimą jis darė neturėdamas galimybės, supažindinimo su situacija ir pasekmėmis. Iš tos perspektyvos, stebuklas, kitaip sakant, akivaizdus antgamtinės realybės veiksmingumo pademonstravimas įvykdo abu šiuos pasirinkimo įgalinimo aspektus: parodo, kad klaida arba iliuzija yra netikra, o tiesa yra tikra. Visame šitame apmąstyme nėra kūno ir sielos priešpastatymo, arba sakymo, kad fizinis kūnas yra blogas. Kūnas – laikinas, o blogas arba problemą kuriantis yra tik nuodėmingas kūno naudojimas, tarkim taip. Arba, kitaip sakant, manymas, kad fizinis kūnas yra visų viskas, ir atitinkamas elgesys, nepaisant sielos interesų.

Na, bet kadangi jau užkabinom sielos ir kūno klausimą, tai pamaniau, kad verta aptarti. Gaila, kad neskaitai angliškai, neblogos citatos. O dilema ar apsireiškimai ir stebuklai kažkaip sumažina tikėjimą ir laisvą valią, tai man atrodo kiek dirbtinė. Nes pvz. visoje krikščionių Biblijoje daugybė apsireiškimų ir stebuklų, kurie didina tikėjimą, ir daro Biblijos sekėjus laisvesniais (pvz. nuo faraonų vergijos, nuo stabmeldystės, nuo netikėjimo, nuo vargų, kančių ir t.t. ir pan.). Bet tiems, kas yra pažangesnėje būsenoje, daugiau reikšmės negu empiriškai apčiuopiami stebuklai turi dvasinis regėjimas ir santykis (kaip pvz. Fatimoje stebuklas buvo skirtas paprastiems žmonėms, kurie nenorėjo tikėti, o regėtojai buvo patraukti pačios apsireiškusios asmenybės ir rodė įvairius aukštesnius tikėjimo pobūdžius, kaip pvz. noras aukotis už kitus, ir pan.). Tai suvokiant šiuos visus subtilumus, problematika išsisprendia harmoningai. Žmonės nėra vienodi, ir visiems reikia augimo akstino. Nuo tam tikro momento, jų dvasinė būsena, kai yra pakankamai koncentruota, vadinama tikėjimu. Ir čia empirika jau nebeturi didelės reikšmės.

puodukas2013-06-09 12:41

Iš tos perspektyvos, stebuklas, kitaip sakant, akivaizdus antgamtinės realybės veiksmingumo pademonstravimas įvykdo abu šiuos pasirinkimo įgalinimo aspektus: parodo, kad klaida arba iliuzija yra netikra, o tiesa yra tikra.

Pats stebuklas, tik parodo, kad yra mums nematoma realybė, bet tai nereiškia , kad kiekvienas nepaaiškinamas reiškinys yra Dievo ženklas.

1 Jn 4

1 Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite,

bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo,

nes pasklido pasaulyje

daug netikrų pranašų.

2 Iš to pažinsite Dievo Dvasią:

kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus,

yra iš Dievo,

3 ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta,

nėra iš Dievo.

a.t.sielis2013-06-09 12:49

puodukas rašė:bet tai nereiškia , kad kiekvienas nepaaiškinamas reiškinys yra Dievo ženklas.

Žinoma. Kaip ir matyti iš visos forumo tematikos. Yra daug anomalijų, nepaaiškinamų reiškinių, mistinių dalykų, bet tik maža dalis jų kažkuo siejasi su teizmu. Kaip ir matome pasaulyje, visko vyksta daug, bet tiesioginio teistinio vyksmo – mažai, reta.

preacher2013-06-09 23:25
Šitiek tuščių išvedžiojimų, apie tai ko greičiausiai net nėra…
a.t.sielis2013-06-09 23:34
Padejuokim, labai lietuviška 🙂 "Viskas tuščia, nieko nėra, visi vagys ir apgavikai bei manipuliatoriai".

Tai neužtenka empirinių įrodymų substancialumo?

preacher2013-06-09 23:40
Tik kvailys gali tikėti neįrodomais dalykais ir dar kvailiau spekuliuoti ir fantazuotis apie dalykus, kuriu neimanoma patikrinti  🙂
a.t.sielis2013-06-09 23:42
Juokinga. Įrodymų apstu, o spekuliuoti ir fantazuoti religijos srityje nepriimta.
preacher2013-06-09 23:54
Kolkas dar nėra ne menkiausio įrodymo, kad egzistuotų kažkas Dieviško….
a.t.sielis2013-06-09 23:56
Nerimtas požiūris. Pasišalinu.
Master2013-06-12 18:54
Na ką, turėjau laisvo laiko, tai  truputį pasistudijavau.
Dar karta dėkui Sieliui, Puodukui ir Baltai

o kokie potyriai :
Galbūt dėl mano vis dėl to neigiamo nusiteikimo (man labiau patinka apsimesti, kad nemėgstu šios religijos, bet kartkartėm paskaityti šventąjį raštą 😀 ) viską priimti buvo gan sunku. Tiesiog viską norėjosi paneigti ir nesinorėjo nieko priimti rimtai. Kažkodėl bijojau jog patikėsiu. O ir buvo apėmusi paranoja, kad galbūt man tik dumiamos akys.
Baltos video reikėjau klausytis kelis kartus. Labai bijojau, kad galbūt viską suvokiu paviršutiniškai. Nors realiai net peržiūrėjus kokius 5 kartus vistiek nieko nesupratau :S
Antras video man patiko labiau, nes buvo verčiama kurtiesiems, kas pasirodė labai miela :3
Jame ištiesų daug tiesos. Bet, kodėl tiltas į Dievą būtinai turi būti Jėzus? Žinau, kad tai taikoma krikščionims, bet vistiek, vien dėl to, kad patikėsi jog Jėzus buvo teisus,jog jis atpirko tavo nuodėmes tu nesuartėsi su Dievu. O gal… Na aš tai to negaliu įsivaizduoti.
Tooliau…

"Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą." Jn 3: 16 Chm..

Kalbama apie Jėzų ir jo žygį atperkant mūsų nuodėmes ar ne? Ką gi , tikras mind fu*kas. Pagalvokime, amžinajį gyvenimą gauni jeigu tavo siela švari ir tu tiki. Ok, teisėjas yra VISAGALIS  Dievas. Koks tikslas jam yra padėti mums, kad po mirties teisme jis mūsų nenubaustų. Skamba lyg dievas būtų kokia skilusi, neprognozuojama asmenybė. Žodžiu, nebesigilinu (: Tai gera dirva pafilosofuoti. Net aš pati galėčiau sukurti tam keletą paaiškinimų. Bet noriu kuo mažiau galvoti, kad neatitrūkčiau nuo realybės. Ir visgi gal aš ką ne taip suprantu… Bet pripažinkime, kaip reikia tikėti, tokiam žmogui kaip aš, kai viskas taip painu.
Anyway… Dar truputį apie tą patį. Kas yra gera ir bloga. Kaip tai suvokiama. Kodėl Dievas po kiekvieno savo darbo pasakydavo, kad tai buvo gera. Juk nepažindamas blogio, nepažinsi gėrio. Ir kodėl Dievas padarė tokią sumaištį. Tai kas yra gamtoje, yra dievo darbų atspindžiai (nepamirškime ir evoliucijos), bet gamtoje įvyksta daug blogų dalykų… Kaip taip? Ir ar išvis galima skirstyti tai kas bloga ir gera… Juk tai neatsiejama. Ech…
Tooooliau…
Keletas mano pastebėjimų, dėl kurių vis dėl to menęs nepatraukė šios religijos link.
1. Siekimą suvienodinti žmonės ir paversti juos bevaliais.
Jau buvau tai pastebėjusi anksčiau. Atrodo lyg būtų siekiama tave įkalinti kažkokiame normuotame pasaulyje su siauromis pažiūromis. Jie teigia, kad geri darbai daromi dangiškokios samonės vykdomi dėl Dievo. Negaliu su tuo sutikti. Gal todėl, kad nemanau, kad mes nešiojamės dievišką sielą . Ir kaip ji gali mus valdyti, jeigu mes suvokiame savo veiksmus. Mes darome tuos gerus darbus ir žinome dėl ko juos darome. 
2.  žvelgiamą Į žmones  iš aukšto.
Tiesa pasakius nežinau kokio gilumo prasmės slypi krikščionių skelbiamose tiesose, bet manau, kad ne viena aš, jų nesuprantu. O kaip galima nuoširdžiai tikėti tuo ko tu nesupranti. Jie šneka taip, kad tik tikintis katalikas gali įžvelgti prasmę. Nes žodžiai paslepiami ir po krikščioniškais simboliais. Kai klausiausi Baltos nuorodos apie Dvasinį atgimimą, nesupratau ar ten kalbama tokiu aukštuoju pilotažu, jog man net atrodo jog aiškinama vaiko lygmenyje, ar iš tikro ten taip ir aiškinama. Aš buvau klaidinama. Jeigu ten aiškintų paprastai ir žmogiškai, tokios pagiežos iš mano pusės tikriausiai nebūtų, bet dabar…Juk ten bandoma atvesti į tiesos kelią… Reiškiasi kalbama netikinčiajai auditorijai. Negi turi versti save tikėti?  Kaip kažkur skaičiau, kad Jezus sakė savo apaštalams, jog jie kaip sėklos, kurios sudygo palankiose sąlygose. Žodžiu, supratau tai, pats kaltas jeigu netiki. Taigi, jeigu žmogus prisiima tikėjimo atsakomybę, jis negali būti kaltinamas dėl savo tikėjimo.
3.Liepiamą atsiriboti nuo realybės ir gyventi iliuzijų pasaulyje
Kiek aš paliečiau tekstų ir viso kito, susidariau nuomonę jog norint būti geru krikščioniu, turi persikraustyti gyventi į fantazijų pasaulį. Dorybės, kurios skelbiamos dažnai atsitraukia žmogų nuo realybės, paverčia jį nenatūraliu.  Man tai nepriimtina, nes tai, kas yra dirbtina, nenatūralu, išeina iš normų. Juk gamtoje neprisitaikęs gyventi organizmas iškart yra sunaikinimas. O žmogus, taip pat gamtos dalis. Dievas sutvėręs augalus, gyvūnus ir visą kitą pasakė, jog tai buvo gera. Todėl prisitaikyti gamtoje yra gerai. Būti gamtos dalimi…Taigi, taip pat atitrūkus nuo realybės tu nebegali jos įvertinti. Jeigu imsi viską aiškinti Dievo valia, galų gale būsi priverstas nieko nedaryti, nesistengsi nieko pakeisti. Kas trugdys tau tobulėti ir taip pat pilnavertiškai gyventi. Toliau, ir patys bažnyčios atstovai atrodo lyg iš kito pasaulio. Kartais su jais net nebeįmanoma rasti kalbos, jie viską interpretuoja savaip.
4. Naudojimąsi savo padėtimi
Taip, labai naudinga kai tu esi religijos atstovas, kuri yra pripažinta tavo valstybėje. Tada gali viską remti tikėjimu, savo tiesomis neatsižvelgiant į kitus. Žmonės turi patys prisitaikyti. Jie net bijo klausti. Kaip ten ta istorija? Jezus perėjo per vandenį ir paskatino tai padaryti savo pasekėją. Šis pradėjo eiti vandeniu ir staiga į jį įsmuko. Jėzus sušuko: Ko sudvejojai? Mažatiki! Chm… Man iš karto peršasi nuomonė, kad žmogus yra verčiamas tikėti. Bet juk mano manymu dvėjoti būtina. Tu turi žinoti kodėl tiki, kuo tiki. O negyventi įliuzijų pasaulyje. Ši religija tau liepia taikytis. Nežinai, pats kaltas. Netiki? Darai nuodėmę. Turi daryti tai ką  darome mes ir taikytis prie mūsų… Bet juk turėtų būti normalu klausti, aiškintis, domėtis. … O dabar… Jeigu tu imi kelti klausimą tu esi laikomas mažatikiu… Bet jei tu aklai pulsi ir tikėsi, gali įsmukti į šėtono pinkles ;P Chm…
5.Materializmas
Daryk gera ir tau bus atlyginta geru. Bet jeigu esi geras, gerumas tau bus natūralus dalykas ir gera tu darysi nieko nelaukdamas mainas. Kyla klausimas, kam tai sakoma? Ogi naudininkams materialistams. 

Ką gi, o kaip aš pati jaučiuosi?
Pokyčių neįvyko jokių. Tik truputį atšoko susidomėjimas šia religija. Bet kalta aš pati, neteisingai ją priimu 🙂

Toooliau…
Nesakau, kad ši religija yra bloga ar blogesnė už kitas. Ne, joje taip pat galima rasti labai daug gero. Ir kartkartėmis ji gali atgaivinti siela. Visgi galbūt net ne religija svarbiausia, o tai kaip žmonės ją priima.

Žodžiu (: Galbūt tai, kad taip iš karto į viską įbridau ir paveikė taip priešiškai…
Todėl neįsižeiskite, nes tai tik mano nuomonė… ir galbūt ji laikui bėgant pasikeis 😉

a.t.sielis2013-06-12 19:28
Vienaip ar kitaip, mąstai tu originaliai, Master. O tai daug. Ir nėra kur skubėti su tuo tikėjimu, geriau jau realistiškai pažinti pasaulį, būtį.

Kaip minėjau, nei vieno neagituoju tapti krikščionimi, nes man pačiam toje religijos sistemoje patinka kai kurie dalykai, bet ne visi. Šiaip dalinuosi bendrais gražiais dalykais.

Koks tikslas jam yra padėti mums, kad po mirties teisme jis mūsų nenubaustų.

Na, tai padėti, kad nereiktų bausti. Ko gali norėti Aukščiausiasis visiems savo begalybei vaikų? Geri tėvai nori kad vaikai būtų laimingi, o čia super tobulas Tėvas, kurio savybės viršija bet kokius įsivaizdavimus. Tai kokio gerumo laipsnio gali būti Jo norai.

puodukas2013-06-12 21:43

Master rašė:Bet juk mano manymu dvėjoti būtina. Tu turi žinoti kodėl tiki, kuo tiki. O negyventi įliuzijų pasaulyje….Bet juk turėtų būti normalu klausti, aiškintis, domėtis.

Pliusukas  🙂

Jezus perėjo per vandenį ir paskatino tai padaryti savo pasekėją. Šis pradėjo eiti vandeniu ir staiga į jį įsmuko. Jėzus sušuko: Ko sudvejojai? Mažatiki! Chm… Man iš karto peršasi nuomonė, kad žmogus yra verčiamas tikėti.

na prieš tai Petras pats pasiprašė, kad lieptų jam eiti per vandenį. O ir kitus stebuklus, kur darydavo, pirma klausdavo: ar tiki?, o po to dar ir drausdavo pasakoti.

puodukas2014-05-03 11:28
Pats keičiau ne vieną kartą supratimą apie religijos paskirtį, ir dabar apsistojau ties šia:
religija skirta savęs pažinimui, ir savęs pakeitimui, bet kad būtų noras kažką keisti savyje turi būti tikėjimas ir protu, ir širdimi(kas tikrai yra sunkiausia), kad ta religija kuria remiesi yra orginali "Gamintojo naudojimo instrukcija", o ne "garažo meistrų" patarimai.
o geri-blogi darbai, ėjimas į bažnyčią, apeigos, garbinimas… tai "pastoliai namo statybai" (o gal statybinės medžiagos  ??? ), be ko sunku pastatyti namą, bet tai tik pagalbinės priemonės.

p.s. man svarbi būtų paragrafo nuomonė tokiam mano supratimui, ir įdomus a.t.sieliaus komentaras.

a.t.sielis2014-05-03 12:26
Pakomentuočiau taip, kad pakankamai gera samprata.

Universaliai ir iš pagrindų galima būtų nagrinėti taip, kad yra

1) santykis, tarpusavio situacija tarp aukščiausios esybės ir mažos sielos
2) priemonės arba procesas veikti tuose santykiuose
3) galutinis tikslas, santykių tobulumas

Tai tikėjimą galima būtų apibrėžti kaip santykio suvokimą, dvasinę-religinę praktiką kaip priemones arba procesą, o meilę Dievui kaip galutinį tikslą.

Čia ypatinga tai, kad visi šie trys elementai turi tapatumo. Išpildyta ir konkreti meilė Dievui yra tikslas – 3 etapas; tos meilės pirmi pasireiškimai yra 1 etapas – santykio suvokimas ir noras jį auginti, pažinti save, kaip turintį tokius santykius; o tos meilės praktika yra 2 etapas. Ką siela veiks Danguje? Bendraus su Dievu. Ką ji veikia Žemėje siekdama to tikslo – mokosi bendrauti ir laikyti Dievą savo širdies centre atlikdama atitinkamus praktinius veiksmus (kaip sakoma, "ne žodžiais, o darbais"). Ir nuo ko visa tai prasideda? Nuo to, kad Dievas pašaukia, o siela atsiliepia, nuo to paties bendravimo.

Sielos funkcija arba sielos religija vadinama amžina – ji prasideda su pačia siela, ir niekada nenustoja vykusi, nei praktikos metu, nei tobulumo sferoje.

Kiti procesai nėra amžini. Pvz. ateistinės metafizinės praktikos siekia panaudoti tam tikras priemones, bet jie sako, kad tobulumo etape viskas nutrūks, ir nereiks daryti tokių veiklų. Reiškia yra skirtumas tarp priemonių ir tikslo.

Tuo tarpu, grynojoje religijoje ("pasaulio gamintojo" instrukcijoje ir duodamame procese) visi trys etapai yra šventi ir turi nenykstamą reikšmę, juos riša viena ir ta pati gija.

Tai kas šio pasaulio religijose (kurios kažkuo sutampa ir kažkuo skiriasi nuo pačios sielos funkcijos arba sielos religijos) yra laikina, "garažo meistrų" patarimai – pagal logiką, nepriklauso amžinąjai religijai, tokiu būdu reikalingas atsirinkimas, kas yra grynoji Dievo duota religija savojoje religijoje, o kas – žmonių papročiai.

idenmeyou2014-05-03 12:50

a.t.sielis rašė:Sielos funkcija arba sielos religija vadinama amžina – ji prasideda su pačia siela, ir niekada nenustoja vykusi, nei praktikos metu, nei tobulumo sferoje.

Jei mūsų sielos yra amžinos, vadinasi jos ir palikusios mūsų kūnus egzistuos ateityje visada, bet jei jos amžinos, tai turėjo egzistuoti ir praeityje visada, o jei jos visada egzistavo, tai tuomet iš viso konteksto dingsta kūrėjas. Kam to Dievo kūrybinio darbo, jei sielos egzistavo amžinai. Sielos amžinumas sumenkina kūrėjo galia, nes tada sielos neturi būti priklausomos nuo kūrėjo, jos ir be jo egzistavo amžinai, kitas dalykas nesusiderina ir kam sielai tam tikru Visatos laikotarpiu pasirinkti gyventi kažkokiame žmogaus fiziniame kūne, tai būti visiškai apribotai ir tikėtis patekimo į dangų, kontakto su kūrėju, išganymo, jei ir taip siela amžina.

a.t.sielis2014-05-03 12:58

idenmeyou rašė:Jei mūsų sielos yra amžinos, vadinasi jos ir palikusios mūsų kūnus egzistuos ateityje visada, bet jei jos amžinos, tai turėjo egzistuoti ir praeityje visada, o jei jos visada egzistavo, tai tuomet iš viso konteksto dingsta kūrėjas. Kam to Dievo kūrybinio darbo, jei sielos egzistavo amžinai.

Kūrėjas nedingsta iš šio konteksto. Dievas amžinas, o sielos – amžinų Dievo energijų mažos dalelės.

Sielos amžinumas sumenkina kūrėjo galia, nes tada sielos neturi būti priklausomos nuo kūrėjo, jos ir be jo egzistavo amžinai, kitas dalykas nesusiderina ir kam sielai tam tikru Visatos laikotarpiu pasirinkti gyventi kažkokiame žmogaus fiziniame kūne, tai būti visiškai apribotai ir tikėtis patekimo į dangų, kontakto su kūrėju, išganymo, jei ir taip siela amžina.

Sielos yra priklausomos nuo Kūrėjo, nes jų egzistencija yra Dievo egzistencijos pasekmė, jų egzistencijos tikslas – visiškai susietas su Kūrėjo egzistencijos tikslu, tapatus jam kaip vienos monetos dvi pusės.

Siela amžina, ir ji turi veikti harmonijoje su Kūrėjo egzistencija. Jeigu ji nėra toje harmonijoje ir jos nesiekia, ji atsiduria materialioje visatoje, kur turi galimybę veiklai kitokiu būdu. Bet ta veikla jos nepadaro laimingos, nes neatitinka jos pačios vidinės sandaros ir egzistencijos tikslo. Tačiau, materialioje visatoje ji turi galimybę susipažinti su realia būties situacija ir sužinoti apie Dievo egzistavimą bei Jo savybes, apie savo giminingumą su Juo, bei patirti pašaukimą link amžinosios harmonijos.

idenmeyou2014-05-03 14:44
Žodžiu supratau, pateikęs klausimą Dievo šalininkui gausi, bet kokį atsakymą. Visa tai ką tu pasakei neturi jokio pagrindimo, tikintieji visada sugeba išvartyti mokslo žinomas žinias taip, kad jos būtų visvien iš Dievo. Visos jėgos, visos dalelės jie iškart priskiria Dievui, arba jo planui, nors patys nesugebėjo atskleisti nei vienos visatos jėgos, dalelės, bet kai tik mokslas kažką atranda, tikintieji norėdami įrodinėti savo tiesas, prikiša Dievą ten kur jo nei kvapo.

Iš kur galima žinoti, kad siela priklausoma nuo Dievo?

a.t.sielis2014-05-03 15:10

Iš kur galima žinoti, kad siela priklausoma nuo Dievo?

Galima filosofiškai tai išnagrinėti ir nustatyti logikos pagrindu. Tai vienas būdas.

Antras būdas: remtis per tūkstantmečius sukaupta metafizine žmonijos patirtimi.

Trečias būdas: patirti savo paties sąmoningumu, gauti tokį nušvitimą, tokio pobūdžio žinojimą iš aukščiau.

Pabandykim pirmą būdą. Visi mes esame sąmoningos esybės, ir iš savo sąmonės taškų patiriame bendrą šio pasaulio realybę. Taigi, 1. mes esame vidujai panašūs, visi esame patyrėjai 2. mūsų patyrimai koreliuoja, ir tuo pagrindu mes žinome, kad šis pasaulis nėra individuali mūsų iliuzija, bet bendrai patiriamas visų žmonių, jis didesnis už mus visus, ir mes visi jame esame, kaip jo dalys, ir visi esame priklausomi nuo veikiančiųjų gamtos dėsnių.

Einame toliau. Kaip patyrėjai, sąmoningos esybės, esame kokybiškai vienodi, iš vienodos prigimties substancijos padaryti. Atidžiai nagrinėdami sąmonę ir aplinkinį pasaulį, galime įsitikinti, kad sąmonė yra skirtinga nuo nesąmoningų objektų, materijos. Dar galime įsitikinti bei iš įvairių atvejų sulaukti indikacijų, kad tas skirtumas yra labai radikalus ir esminis, kad sąmonė nepavaldi materijos kitimams ir turi savo savarankišką egzistenciją.

Taigi, turime du dalykus:
1. Kad esame atskiri individai, bet iš vienos substancijos padaryti.
2. Ta substancija skiriasi nuo materijos ir yra savarankiška.

Dar trečias dalykas, kad gebame taip suvokti vieni kitus ir turėti bendravimą tuo pagrindu, atspindėti sąmonės reiškinius vieni kituose, jais persiimti. Tai galima daryti išvadą, kad yra savarankiška sfera, kurioje visų mūsų sąmonės egzistuoja. Čia panašiai kaip tam, kad tarp dviejų radijo stotelių vyktų ryšys, jos turi naudotis vienu eteriu ir egzistuoti vienoje realybėje. Vadinasi, mus sieja vienas "dvasinis eteris", o mes patys esame bendroje sąmonės realybė. Ji didesnė už mus, ji turi savo dėsnius, ir mes esame to didelio vieno dalyko mažos dalelės.

Išoriniame pasaulyje, šioje visatoje, esame priklausomi nuo gamtos dėsnių, su nedidele laisva valia. O tame bendrąjame sąmonės pasaulyje, esame priklausomi nuo to pasaulio dėsnių, su nedidele laisva valia.

Telieka įsitikinti, kad tas bendrasis sąmonės pasaulis nėra iliuzija, ir kokie konkrečiai jo bruožai. O čia jau pradeda padėti žmonijos metafizinė patirtis. Kaip ir nagrinėjant išorinį pasaulį, įsitikiname, kad jis nėra kiekvieno asmeninė iliuzija dėl to, kad mūsų patirtys apie jį koreliuoja, taip ir patirtys apie sąmonės pasaulį koreliuoja.

Sharikovas2014-05-03 16:46
durniu laivas  ???
puodukas2014-05-03 18:15

Sharikovas rašė:durniu laivas  ???

Kaip vienoj temoje teisingai pastebėjo Gidas, kad tikrai tikintys forume nediskutuoja, o kas aktyviausiai čia reiškiamės, tai tam, kad savo supratimą pasitikrint per kitų racionalią kritiką.
Kad toks tikras esi, tai gal pasidalinsi nors kokiu vienu racionaliu paaiškinimu, kodėl neįmanoma, kad egzistuotų kitas pasaulis?

idenmeyou2014-05-03 18:53

a.t.sielis rašė:Antras būdas: remtis per tūkstantmečius sukaupta metafizine žmonijos patirtimi.

Nemanau, kad tinka šis punktas, žmonija visais laikais turėdavo įvairių žinių, kurios visiškai neatitikdavo tikrovės. Žmonės įvairius badus, sausras priskirdavo Dievų bausmėms, visiškai nelogiška, atrodo jų galvelės nepajėgi suvokti, kad Žemė nėra pastovi, o jo labiau klimatą gali lemti daug veiksnių. Eidavo dvi puses kariauti, tiek viena, tiek kita melsdavosi savo Dievams ir nei vieniems nei kitiems Dievas nepadėdavo, net bent Dievas padėdavo kažkuriai pusei, bet tada jis neteisingas. Bet ne tai noriu pasakyti, žmonės turėdavo įvairių ritualų, įvairių tikėjimų, savų aiškinimų, kurie kertasi su realybe.

Žmonijos patirtimi nemanau, kad galima remtis, tas pats vienas individas gali patirti kažką naujo ir savaime aišku įgis naują patirtį, bet po dar kelių patirčių viskas gali atrodyti kiek kitaip, pačio žmogaus patirties kažkokio veiksmo suvokimas labai nepastovus, kartais žmogus pasikeičia pats, jo mąstymas ir ankstesnės patirtys atrodo visai kitokios, o ką jau kalbėti apie mases žmonių, kurie žvaigdžėms priskirdavo visokių savo nesamonių.

a.t.sielis rašė:Galima filosofiškai tai išnagrinėti ir nustatyti logikos pagrindu. Tai vienas būdas.

Kaip galima ištirti ar siela yra priklausoma nuo Dievo logiškai. Jei tikėsi, kad Dievas tavo viršininkas tada viskas atrodys logiškai, bet to viršininko nematyti, po kol situacija nėra viršininko, tai ir darbuotojas nuo nieko nepriklausomas.

Jo labiau visatoje vyksta virtine veiksmų, kurie atrodo nelogiški, nenuspėjami.

paragraf 782014-05-03 19:09
Kaip tu primityviai matai religinį ir archajinį mąstymą. Nedaryk gėdos sau paskaityk bent jau religijotyros įvadą 🙂
Kažkokį religijotyrinį košmarą tavo pranešimuose skaitau 🙂
Apskirtai manau, jog norint kritikuoti religiją reikia ją išmanyti, nes kolkas visi oponentai šioje temoje kurie pasisakė prieš religiją iš esmės pasisakė prieš kažkokią karikatūrą, o ne prieš tai koia religija ir religinis mąstymas yra iš tiesų
idenmeyou2014-05-03 20:43
Tavo žodžiai puikiai tinka ir tiems, kurie labai perša Dievą visiems ir kalba apie įvairias materijas nesuprasdami visiškai fizikos, labai juokinga kai pritaikote visatos jėgas Dievui, pirma reiktų suprasti tas jėgas, o tada kalbėti, žodžiu esmė ta, kad ne ateistams kalbėti apie religiją, bet tik ne tikintiesiams šiam forume kalbėti apie fizikos dalykus.

Paragrafai, tu visada idealizuoji tikinčiuosius, nori parodyti juos kaip puikiai suprantančius religiją, jos aspektus, bet visvien tikinčius,tokių yra, kurie išmano tiesas, bet itin mažai.

a.t.sielis2014-05-03 20:44
Ir taip fizika tapo tabu tema. Kokius dar tabu įvesime?