"<…>tu sedi prie kompo ir dedi i suns dienas tikejima, Dieva ir panasiai, sakai kad tau pofik kuo as tikiu. Tai gerai, bet tu akis i aki man taip pasakyk <…> uz bazara busi priplotas prie asfalto ir tikesiesi kad pas mane yra lasas zmogiskumo neisdauzyti tau snukio"
Beje, sakydamas, kad man nusispjauti kas kuo tiki ir pan, turėjau galvoje, kad aš esu tolerantiškas visiems. Viena pagrindinė mano gyvenimo taisyklė: "vieno žmogaus laisvės baigiasi tik ten, kur prasideda kito žmogaus laisvės." Gerbiu absoliučiai visus žmones, absoliučiai visiškai nepriklausomai nuo jų lyties, orientacijos, religijos, ideologijos, mentaliteto, charakterio ir t.t. Tačiau tai, kad gerbiu, nereiškia, kad negaliu diskutuoti, ginčytis, neigti, sakyti savo nuomonės. Čia tarp kitko. :))
Žodžiu, susidaro toks įspūdis, jog vienintelis dalykas, kurį užsipulti yra nepriimtina – religija. Jeigu man patinka Justinas Bieberis, mane išvadins atsilikeliu, idiotu, nesuvokiančiu kas yra tikra muzika. Ir niekam nerūpės, jog galbūt Bieberis pakeitė mano gyvenimą, kad jis – svarbiausias autoritetas mano gyvenime. Jeigu mano politinė ideologija yra koks nors leninizmas-stalinizmas, mane išvadins padugne, tautos išdaviku ir, vėlgi, idiotu. Ir niekam nerūpės, kad aš visą savo gyvenimą statau ant būtent tos ideologijos. (nesu nei bieberio gerbėjas, nei stalinistas, jei ką :)) )
O štai, jei pasakai, kad religija yra nereikalinga, pasenusi, nelogiška ir kvaila, labai greitai sulauki:
"bet is esmes jeigu tu taip draskytum akis getvei kaip dabar forume, tu gautum i galva"
Kodėl taip yra? Kurioje istorijos vietoje religija įgavo tokį imunitetą ir nafig jo reikia dabar? Kuo savo gyvenimo statymas ant religijos yra svarbesnis už bet kokius kitus įsitikinimus? 🙂
