Ką sakau, kad materializme reliatyvizmas yra beribis, nes viskas beprasmiška, prasminga tik atomai, arba dar kažkas ten, tamsiojoje materijoje ir kvantuose, kurių neįmanoma ištirti. Mokslingiesiems materialistams prasminga ir tikra realybė yra ta nežinoma fizikoje glūdinti tamsa, visa kita – antros eilės efektai, tam tikros iliuzijos. Todėl bet kas gali vykti bet kaip, svarbu tik kokį tai duoda evoliucinį pranašumą (nors kodėl evoliucija yra siektinas ir vertingas dalykas, vėlgi neaišku, nes viskas visatoje yra beprasmiška/neutralu pagal jų kertinius principus: jeigu evoliucija iš viso nevyktų ir gyvybės nebūtų tai nieko nesiskirtų nuo to, kad gyvybė yra ir pagal juos ji vystosi evoliuciškai, atsitiktinai ir savaime).
Religijoje egzistuoja tam tikri principai, pvz. "nepaleistuvauk", "nežeisk kitų". Jų taikymo sąlygos gali keistis, priklausomai nuo to, kokiose žmonių bendrijose taikomos, bet jų pačių nenuneigsi, todėl ir ribos egzistuos.
Dėl santuokos amžiaus, kaip ir sakiau, sena civilizacinė praktika yra linkusi į jaunesnio amžiaus santuokas negu dabar įprasta. Dabar įprasta ilgiau "studentauti", ilgiau gyventi, ir šeimas kurti vėliau.
O toliau jau būtų labai techinė diskusija. Kas yra pedofilija? Suaugusių iškrypėlių seksualinis potraukis prie vaikų. Kas yra vaikas? Kas fiziškai ir psichiškai nesubrendęs. Kada yra tas subrendimo laikas? Individualiai, vieni žmonės anksčiau subręsta, kiti vėliau subręsta. Skirtingose visuomenėse egzistuoja skirtingos aproksimacijos ir teisinės normos, kada tas subrendimas ateina. Pietuose ir Afrikoje, berods, brendimas vyksta greičiau.
Jeigu žmonės pradeda lytinį gyvenimą, vadinasi, bent fiziškai jie yra jau jam subrendę, arba yra artėjantys prie tos ribos. Jeigu kalbame apie 13-15 metų paauglius, ir tai kas vyksta šiuolaikinėje visuomenėje, tai galima būtų palyginti su senąja civilizacine praktika, kai tokio amžiaus mergaitės būdavo ištekinamos, bet nepradėdavo šeimos gyvenimo, gyvendavo atskirai nuo sutuoktinio, kuris galėjo būti keliais metais vyresnis. Vadinasi, senoji civilizacinė praktika tą reikalą geriau valdė negu šiuolaikinė visuomenė. Dabar vyksta chaotiški lytiniai santykiai, o senovėje tokio amžiaus paaugliai jau būdavo pradedami įvesti į sampratą, kad bus kuriama šeima, kad jie yra sutuokti, ir greitai ateis tas laikas, kai jie pradės šeimos žmonių gyvenimą. Tokiu būdu, lytinis elgesys būdavo sunormintas, tuo pačiu vyko ir socialinis brendimas, žmogus turėdavo suformuotą tam tikrą pastovią gyvenimo struktūrą. O dabar vyksta taip: kažkur ties 14-15 metų prasideda lytinis gyvenimas, jis tęsiasi chaotiškai iki kokių 30 metų, ir gaunasi krūva psichologiškai žaizdotų jaunų žmonių, kurie toliau darboholiškai tęsia savo karjeras ir daro pasaulyje nesąmones su savo patrepalinta psichika.


