Pomirtinis pasaulis
Mūsų laidojimo tradicijos buvo gan įdomios.
Įdomu, tai, kad žmones laidodavo ant aukšto kalno, prie upelio, kur buvo daug medžių (netgi gabendami mirusįjį kartu su juo gabeno nukirstą beržą). Buvo tikima, kad mirusio žmogaus siela įsikimba į medį, susiranda upeli, priėjus prie jo įsėda į vėlių laivelį ir nuplaukia į vėlių salelę, ten atsisėda ant vėlių suolelio. Prie kapo statydavo medinius kryžius, tikėta, kad kryžiui supuvus, ateina metas į tą vietą laidoti kitą žmogų.
Vėlynių tradicijos
Tikima, kad tą dieną gimusieji kaip prakeiksmą su savimi nešasi gebėjima matyti dvasias.
Aplamai seniau buvo manyta, kad kai dienos trumpėja, o naktys ilgeja, mes priartėjame prie mirusiųjų pasaulio. Vėlynių dienos, visada, kaip nekeista būna vėjuotos, manoma, kad vėlės tuo metu šelsta. Prie kapų degamos žvakutes, vėlgi- kaip prieglobstis pasišildyti ir nurimti (dvasioms). Ta, diena taipat būdavo paliekama maisto (vėlėms), kad jos galėtu grįžti į namus ir pasimaitinti. Mes jas prisimename ir apraudojame.
Vėlynių išvakarėse nebuvo galima eiti į bažnyčia, nes ten neva susirenka visos vėlės.
Keletas istorijų:
Viena moteris palaidojo savo sūnų, ir negalejo su tuo susitaikyti, vieną naktį, ji susapnavo savo sūnų visą šlapia, jis buvo labai liūdnas ir prašėsi pagalbos. Ji nuejo pas kunigą ir papasakojo jam savo sapną, šis jei patarė, pamiršti savo sūnų. Po kurio laiko ji vel susapnavo sūnų, jis paaiškino, kad buvo šlapias nuo mamos ašarų, o nustojusi del jo verkti. ji paleido jį ir jis tapo laisvas. Dar viena istorija- lyjo lietus, o vienas vyriškis vis vaikšiojo pirmyn ir atgal, vienas žmogus, ta pastebėjes klausia, ka jis darąs, šis atsakė, kad lietus stabdo silpnesnes vėles (vaikų pvz) ir jis jas nunešantis į baznyčią ant nugaros. Čia toks žiaurus 🙂 Dar vienas- buvo moteris, kuri dėl kažkokių priesžasčių norėjo pamatyti savo vienž mirusį giminaitį, ji žinojo, kad velynių išvakarėse visos vėlės susirenka į bažnyčia. Moteris nuėjo pas vieną kunigą (ir vėl) paklausti patarimo, šis patarė, nueiti ten anksčiau ir palaukti kol vėlės pradės rinktis, pasislėpti ir pirštais padarius apskritimą, ar pro žiedą žiūrėti. Moteris taip ir padariusi, dėja, kai ji pamatė giminaičio dvasią neiškentė, ir pasirodė, dvasios pamačiusios mirtinai ją sudraskė.
Taigi, mieli paranormalūs virtualūs bičiuliai, ką apie tai manote. Pati tema gan abstrakti, todėl beveik viskas ką pasakysite bus į tema ^,^. Ką manote apie Lapkričio 1 šventę (visgi kriksčioniškoje šalyje, kurioje didžioji dalis krikčionių, neturėtu tikėti dvasių klajojimu ir grįžimu į žemę (o mes gi tą diena minime) Pabandykite apjungti savas žinias. Pavyzdžiui okultistai mano, kad klajoja tik nuodėmingos prie žemiškų malonumų prisirišusios dvasios, kiti išvis netiki to egzitavimu, kiti tiki reinkarnacija.. (ir taip toliau). Bet kaip paaiškinsite minėtąja pasaulio samprata. Gal patys žinote kokių nors įdomesnių tradicijų ir tikėjimų? Taigi pasireikškite 😀
Beje, turbūt pastebėjote minties šuolius, truputį nerišloką tekstą.. Labai norisi miego, todėl skubėjau rašyti 🙂
