Pagalvojau, kad tie tekstai kuriuos bandžiau įgarsinti visai gerai atrodytų ir kaip eilėraščiai, todėl čia artimiausiu metu įmesiu tai ką turiu. Pirmasis:
Debesie, pakelk mane virš savo skliauto
Kad mano liūdesį lietus nuplautų
Nuplovęs liūdesį padėk vėl atsistoti
Ir už savo vietą iš naujo pakovoti
Einu gatve ir matau šias suskilusias plytas
Kurios atneša niūrias žinias
Kažkas vėl pasikorė, kažką nužudė,
Tokia šio laifo amplitudė
Mes ją regim, mes ją jaučiam
Tik nedrįstam jos palaužti ir į širdį tiesiai šauti
Aplenkiu gatvėje žibintą, šešėliai ant asfalto krinta,
Beveidžiai, bekūniai, persekios mane kol teiks tai malonumą
Į kūną skverbiasi pikta jėga, ko ji siekia nežinia,
Tikslas vienas- kuo greičiau išvyti ją..
Apgobia mane tamsa, kur ta išsvajotoji šviesa?
Ar aš per bukas ją matyti ir šias eilutes suvartyti?
Vėl sėdžiu autobuse, mane beveidžiai siluetai supa,
Išlipu savoj stotelėj, kad padaryčiau tiems šešėliams galą
Ruošiu savų minčių granatą, tegul visus aplinkui ji ištaško
Ir pakelia šį raimą aukščiau pradinio taško..
Stoviu ant dangoraižio krašto, dega mano mintys
Suradęs šį gyvybės daigą, joms praskinsiu orą gaivų
Sklando virš galvos ereliai, tai mano širdies danguj dalelė
Ją atiduodu ir vėl savo stiliumi semiu minčių aruodą.
Jį pasėmęs gyvenu dar vieną dieną, taip bus kol jos nesuduš atsimušusios į sieną
Po dalelę rinkti, lipdyt iš naujo, kol šiam pasauliui surinksiu pilną saują
Surinkęs ją dėliosiu kaip dėlionę, kol išryškės keista tikrovė
Tai vienintelė galimybė, išvengti šios vienodos banalybės
Pamatyti tai, dėl ko gyvenam, dėl ko pasenom ir vis dar rusenam
Kaip buvo taip ir bus, atradęs šią tikrovę atrasi ir jausmus
Žodžiai iškalti akmenyje, užgimė jie tavo mintyje ir širdyje.