Pradėsiu nuo to, kad gyvenimą galima įsivaizduoti kaip stovėjimą kryžkelės centre. Kiekvienas kelias yra pasirinkimas. Tiksliau kryptis, nukreipianti tavo gyvenimą. Kiekvienas kelias iš pažiūros yra skirtingas, juk vienas veda į šiaurę, kitas į pietus… Ir patys keliai… Vienais eiti sunkiau, nes jie apžėlę žolėmis, kiti lygūs ir jais judėti lengviau. Gyvenime, tai labiau judėjimo kryptys, kur vienos reikalauja asmens valios pastangų, nuolatinės kovos ir energijos,priešinimosi, o kitos natūralios, kurios vis tiek egzistuos tau nesirenkant. Arba kuriuo esi stumiamas. Neįmanoma nejudėti. Tačiau visi keliai naudingumu yra vienodi. Nei vienas kelias nėra kažkuo blogesnis ar geresnis. (Juk kiekvienu tu matysi tą patį pasaulį, tik gal iš kitos pozicijos). Dar daugiau iš viso nėra aišku kur jis nuves, kokios patirties duos. Ir, bet kuriuo atveju tu niekada neprieisi kelio galo, rišant tai su gyvenimu, kiekvienas pasirinktas judėjimas tau vis tiek neduos galutinio rezultato. Jis pabaigos neturi.
Dabar kyla klausimas susijęs būtent su pasirinkimu.
Ar verta rinktis kažkurią judėjimo kryptį? Ar nebūtų naudingiau, pasirinkti tą, kuria tiesiog patogu judėti, nepaisant savo ateities numatymo ar primestų normų. (aplamai atsipalaiduoti )… gal tokiu atveju būtų lengviau pažinti patį tikrąjį save?
Čia galime susieti su sekančia tema gyvenimu pagal ideologiją.
Ir čia galėčiau pati nemažai pakalbėti iš patirties.
Žinoma, kad pasirinkus kažkokią ideologiją ir save priskyrus kažkuriai grupei primetami įsitikinimai.
Žmogaus pasirinkimai susiaurėja maksimaliai ir jis tampa nesąmoningu. Jo veiksmai nebūna racionalūs, jų nebereikia sąmoningai rinktis, o už rezultatą atsakomybės nebeprisiimama. Dar blogiau, tikėjimas nuolat progresuoja todėl arba jis pereina į fanatizmą arba pasiekę maksimalų tašką smunka. Šitoks judėjimas vietoje neišsilaiko. Toooliau, kiekviena idėja siekia maksimalaus dominavimo, tačiau iš principo absoliučiai teisinga nėra. Šiuo atžvilgiu bet kada kyla pavojus, kad tame netiesos procente, būtinai atsiras ideologijos priešprieša. Šiuo atveju gyvenimas pagal ideologija tampa beprasmišku, kadangi veiksmai dedikuojami jai niekur neveda ir niekada neturės galutinio rezultato. Kovojimas su aplinka tampa kova su savimi. Aišku, kad nei vienas žmogus, nei bendruomenė nesugebės pakeisti daugumos požiūrio jiems dar esant gyviems. O išsilaikiusi idėja vis tiek po kurio laiko bus pakeista. Be to, bet kuriuo atveju visas pasaulis nėra amžinas. Kyla klausimas kokia ideologijos realizacijos ir plėtimo prasmė? Ar verta kentėti dėl to, kas realiai tam žmogus vėliau įtakos nepadarys? Kad neturės tokios įtakos, kokia buvo siekimama. Siejant tai su keliu, ta būtų vienas iš sunkesnių kelių.
Mano galva, tarp idėjų turėtų išlikti anarchija. Nors mes, žmonės ir esame socialiai priklausomi padarai, kaip skruzdės, negalintys gyventi be sistemos. Tačiau ieškojimas, konkrečios 1 bendros sistemos, elgesio normos vis tiek kažkam sukels skausmą.
Toooliau. Kiekvienas veiksmas išneša didesnį veiksmą (čia vėl kalbame apie pasirinkimus). Šiuo atveju ar galime teigti, kad mes iš tikro kažką renkamės?
Kitas klausimas. Kiekvienas žinome, kad gyvenimą kuriamės protu. Tačiau kodėl daugelis judėjimo atstovų ir gyvenimo mokytojų vis tiek skatina keisti gyvenimą keičiant save? Juk žinome, kad savo esybės nepakeisime niekaip. Galime šiek tiek padeformuoti požiūrį, įpročius, bet tikrasis aš vis tiek viduje nepakis. (Na juk ir psichologai vis kartoja, kad nervų sistema, kuri įtakoja temperamentą yra įgimta). Taip pat pats keitimas yra tolygus kovai, nes norima kažką keisti. Šiuo atveju susikoncentruojant į keitimą mes nebūsime laimingi, nes nepriimsime to ką turime. O tai taip pat pabaigos neturės, nes žmogaus ego saiko neturi. Jis vis matys galimybes ir norės geriau, daugiau, kitaip… Ar nebūtų geriau tiesiog susitaikyti su gyvenimu ir išmokti gyventi savo padėtyje. Tiesiog prisitaikyti ir priimti realybę kaip dalį savęs? Išmokti būti dabartyje, ją pažinti?
Tai va, temas, kuriomis siūlau diskutuoti ar atkreipti dėmesį, paryškinau 🙂
