paragraf 78 rašė:Ok, dažnas teiginys: religija silpniems. Hm, pamąstykime, kiek žmonių per 2000 metų mirė kankinio mirtimi dėl to kad yra krikščionys? Toli eiti nereikia, ISIS pavarė. Ar tikrai esi pakankamai stiprus kad kai tau pridės vamzdį prie kaktos ir sakys atsižadėk savo religijos arba mirk…. ką pasirinktum? Tai kad žmogus miršta už tai kuo tiki yra silpnumo ar stiprumo požymis? Kaip manai?
Religijos atveju, mirtis dėl savo tikėjimo yra stipraus tikėjimo, o ne stiprios asmenybės požymis.
Stipriai religingiems žmonėms mirti ar žūti yra lengviausia iš visų kitų. Kai tiki, jog mirtis yra Dievo, kuriuo besąlygiškai tiki ir pasitiki, valia. Kai tiki, jog po mirties tau bus visakeriopai atlyginta už kančias ir t.t. – mirti yra lengviau.
Todėl ir tie patys islamistai radikalai taip lengvai sprogdinasi. Bet ar jie stiprūs? Ne. Menkystos jie. Jie per silpni iškęsti mintį, kad kiti gali būti teisūs. Jie per silpni iškęsti kitokio pasaulio suvokimą nei kad jie buvo indoktrinuoti. Jie per silpni abejonėms. Jie yra suknistai silpni, nesugebantys ištverti realybės. Todėl jie ir yra radikalai, todėl jie ir gali pasirinkti mirtį vardan savo tikėjimo.
Bet tai, kad religija silpniems – turima omenyje ne tai. Kaip gidas kažkada rašė (kažkaip panašiai): religija gali būti evoliucijos produktas, kaip atsvara gyvenimo beprasmiškumo suvokimui. Man tai atrodo labai racionalus ir tikėtinas paaiškinimas. Jeigu dideles ir galingas smegenis išvystę žmonės galvotų, jog jų gyvenimas yra beprasmis, nieko nereiškiantis, be jokios vertės ir be jokios ateities, – evoliucijai tai nebūtų į naudą. Ir čia smegenų atsakas į tai: palengvinam egzistencijos beprasmiškumo skausmą tikėjimu*. Tai padės palaikyti organizmą gyvą, kol jis pratęs giminę.
Nesakau, kad visi religingi žmonės įtiki tik iš savo silpnumo. Individualiais atvejais tarp religingumo ir silpnumo jokiais būdais negalima dėti lygybės ženklo. Religingais galima tapti dėl milijono kitų priežasčių. Tačiau pati religija, kaip reiškinys, tikrai drąsiai galėjo atsirasti dėl žmonių, kaip rūšies, protingumo ir to sukelto silpnumo.
Net ir be religijos smegenys ieško atsvaros tam silpnumui (tuo gali tapti ir mokslinis pažinimas). Tačiau religija gali būti pats lengviausias ir efektyviausias kelias, besąlygiškai Dievu tikinčiam žmogui keliantis mažiausiai vidinių prieštaravimų. Religija tvyro praktiškai visur ir visada. Nebūtinos paieškos, nebūtina egzistencinė kančia (nesakau, kad jų negali būti) ir t.t., nebūtinas individualus prasmės ieškojimas. Tereikia tiesiog ištiesti ranką ir pasiimti paguodą. Ta prasme religija gali būti laikoma silpniems.
Todėl žmogaus, suvokiančio mirtį kaip totalią pabaigą, pasirinkimas neišduoti savo, pavyzdžiui, politinių idėjų, net, jeigu tai reiškia mirti, yra daug daug daug riebesnis stiprybės požymis. Negu religingo žmogaus, kuris tokiame pasirinkime daug lengviau gali rasti paguodą.
* Žinau, kad gali sakyti: ne visos religijos skirtos žmonėms guosti. Kad būta religijų, kurios nieko gero nežada nei gyvenime, nei po mirties. Tačiau religinis egzistencijos aiškinimas („kokį velnią aš čia veikiu?“) bet kuriuo atveju gali būti guodžiantis. Guodžianti gali būti pati religijos koncepcija, o ne paskiros jos idėjos.
P.S. Ir vėl pasikartosiu. Tikrai nesakau, kad religija individualiais atvejais visuomet yra silpno žmogaus požymis. Religingais be menkiausių problemų gali būti ir labai, labai labai stiprūs žmonės. Egzistencines kančias religingas žmogus gali patirti 10 kartų stipriau nei 50 kartu sudėtų ateistų. Nekalbu apie individualius atvejus, kurių yra įvairiausių.