eternal.bliss rašė:Žinok visiem būtų geriau jei rašytum paprasčiau. Aš ir galiu taip papilstyti savokomis,terminais ir išsireiškimais, kad ir sunku skaityti būtų ir kalbėtumemės tik dviese, jeigu išvis.
Pritarčiau, kad jau į per daug sudėtingus klodus nukeliavome, ir naudos iš to nelabai yra. Šitas yra paskutinis mano post'as šioje temoje, tikiuosi.
Jeigu sistemai reikalingas asmuo kuris ją prižiūrėtų tuomet pati sistema nėra tobula, tai nori teigti, kad sukurta realybė nėra tobula ir kad pats kurėjas nėra tobulas? 😀
Nežinau, kuo Aukščiausiojo Asmens visažinumas ir begalinės Jo dėmesio ir įtakos galimybės yra netobulos. Tai tobula. Absoliutas neišsemiamas, todėl gali išsiskleisti begalybe realybių, kurios visos tobulos ir pilnavertės.
Absoliutas yra absoliutus ;D pati savoka reiškia, kad jis yra viskas todėl tiek tu tiek aš esam jis kaip ir visa kita kas egzistuoja.
Na, aš nesu Absoliutas, esu tik atomiška vienos iš Absoliuto energijų dalelė. Kažkurioje temoje forume aptarinėjome ar siela ir Dievas lygūs (temoje apie Gintaro pokalbius).
Dievas asmenyje tėra realizavęsis asmuo, arčiau vienybės su sistema, harmoningesnis, todėl jis supranta dėsnius ir gali jais manipuliuoti taip sudarydamas "visagalio įspudį" tačiau jis nėra konkrečiai absoliutas kaip visuma, jis tėra jo dalis, todėl tokie asmenys negali būti gretinami su visuma, jie yra jos dalis ir dėl to gali būti joje.
Nežinau iš kur tai sugalvojai. Absoliutas apima visus aspektus. Asmenybiškumo aspektas yra labiausiai vyraujantis bet ko atžvilgiu, (analogija: aktyvus asmuo gali valdyti neaktyvius objektus, kaip pvz. žmogus akmenį) todėl būtent Aukščiausiasis Asmuo yra visagalis ir pirminis būties koncentruotas pavidalas. Iš Jo kyla visos visumos.
Kaip suprasti? Beasmenis aspektas, pagal apibrėžimą yra neišreikštas ir neaktyvus, neapibrėžiamas, neapibūdinamas, neapčiuopiamas, visada toks pats. Taigi, beasmenis aspektas neturi ir negali turėti jokių galių. Taip pat, beasmenis aspektas gali būti tik dalinis, jis negali išreikšti aktyvumo, ir dominuoti aktyvumo atžvilgiu. Tik asmuo yra aktyvus, beasmeniškumas gali būti asmens dalis, bet ne atvirkščiai (didesnis gali tapti mažesniu, bet mažesnis tapti didesniu – negali). Aktyvi, dinamiška visaapimanti esatis ir yra asmuo arba sąmonė. Kitaip ji negalėtų būti iš savęs, savarankiškai aktyvi.
Dėsnis ir yra dėsnis nes jis apibrėžia realybę, jo niekas nekuria jis yra pačios realybės pagrindas.
Jeigu dėsnis statiškas, jis negali egzistuoti pats savaime, kažkas yra šalia jo (pvz. energijos), kaip statiškas gali valdyti dinamišką energiją? Todėl tik dinamiškasis gali būti realybės pagrindas. Kaip minėta, dinamiškas esantysis, veikiantis iš savęs, yra sąmoningas, todėl asmuo. Dėsniai arba tvarkos nurodo į proto arba sąmonės buvimą. Savaime iš nieko egzistuojantis tvarkingas beasmenis dėsnis – jokie rimti šaltiniai tokio būties pagrindo nepatvirtintų, jis neįtikimas ir filosofiškai. Tik pati save gyvai plėtojanti dinamiška visuminė būtis gali būti viso vyksmo šaltinis ir valdytojas.
Beto tokie teiginiai kaip girdėjau, man sakė, na tiesiog net negalima jų pavadinti argumentais , visa pasaulėžiūra tuomet paremta nuogirdomis.
Be to, kad sakiau, kad ne pats tai išgalvojau, pateikiau ir pakankamai išsamių filosofinių apibendrinimų ir argumentų. Nėra ko kabinėtis prie elementaraus išsireiškimo, nurodančio, kad remiuosi tam tikra konkrečia žinojimo sistema, o ne pats spėlioju.
ir tokios savokos kaip nuodėmių atleidimas- nu niekas tau tų nuodemių neatleidžia, tu pats tampi kitoks todėl ir viskas keičiasi, tai koks dar atleidimas? nereikia velti čia kažkokių mistinių butybių kurios valdo žmones ir jiems atleidžia ar nuteisia. Kažkokios pasakos…
Labai paprasta. Per daugelį gyvenimų susikaupia gerų ir blogų atoveiksmių kraitis. Laike tie atoveiksmiai turėtų būti patirti. Galima gerinti savo atoveiksmių kraitį beasmeniu būdu, nesikreipiant tiesiogiai į Aukščiausiąją Valią, bet paklūstant nustatytiems dėsniams, darant gerus darbus ir keičiant save, ugdant žinojimą. Tai apvalo laipsniškai. (pavyzdys: budizmas ir kitos beasmenės koncepcijos srovės) Kitas būdas, gauti atleidimą, kreipiantis tiesiogiai į Aukščiausiąją Valią. Toks nuoširdus kreipimasis jau rodo pasikeitimą. Gyvo asmens pasikeitimas suteikia valdančio gyvo Asmens kitokį požiūrį ar specialų dėmesį. Tai irgi laipsniška, nes per akimirką šventuoju netampama. Tai jau teizmas.
O dėl "mistinių būtybių", tai tavo sampratos empirikams, patikėk, ne mažiau mistinės, tai nematau čia jokios problemos. Atseit, tu kalbi ne apie mistiką, o aš mistifikuoju? Juokinga. Bet kokia kalba apie karmą priklauso mistinių dalykų sričiai. Nebent jau labai suredukuota į psichologiją karmos samprata.
Beto butybė kuri yra nekintanti negali egzistuoti realybėje kuri paremta kitimu, jis turi būti bent kiek kintantis, kad egzistuotų. Todėl dievai asmenyse vistik turi vietos kisti ir tobulėti kad egzistuotų, ir todėl nėra pilnai absoliutųs.
Tai gyvas asmuo visada yra kintantis, nes Jis veikia. Kadangi Jis begalinis, Jo kūrybinės galios plečiasi be galo, ir visados yra naujos ir šviežios. Dvasinėje amžinybėje skleidžiasi begalinių tobulumų visuma. Kame čia problema?
Berods, pats bandai suprasti absoliutą per žemiškas asmens sampratas. Bet Absoliutus Asmuo ir tai, ką matome kaip asmenis šiame pasaulyje – iš esmės nelygiaverčiai dalykai. Ne veltui įvairių religijų šventi raštai sako: "nieko nėra į Jį panašaus ar kas Jam prilygtų".
Tuo dedu tašką. Per daug sudėtingi filosofiniai apibūdinimai tai, todėl bendrai lietuviams, man tame tarpe, labiau verta pasilikti prie paprastesnių dalykų, ir eiti būtent praktikos keliu, o žinios tada išsiplės natūraliai ir savaime.