Sam Harris – Waking Up: A Guide to Spirituality Without Religion.
Viena iš problemų su žodžiu "dvasingumas" – jis turi pernelyg stiprią religinę konotaciją. Todėl sekuliarūs žmonės, ateistai dažnai jo baidosi kaip velnias kryžiaus. Tačiau sunku rasti geresnį žodį, apibūdinti žmogaus sąmonės išgyvenimus, vidinius, transcendentinius potyrius ir jų ryšį su išorinėmis patirtimis. Net, jei kalbama totaliai sekuliariame diskurse.
Kaip šitoj knygoj Sam Harris ir rašo, jog mokslininkai ir ateistai dažnai įsivaizduoja, kad transcedentinės patirtys tėra poetiškai ir išpūstai apibūdintos tokios įprastinės (tam tikra prasme) jausenos, kaip kad tėvystė/motinystė, meninis įkvėpimas ar grožėjimasis gamta (žinoma, ir tokie atvejai gali būti 'dvasiški'). Toks požiūris riboja transcendencijos, dvasingumo suvokimą, jų kilmę ir reikšmę. Kiek pernelyg sumaterialina ir suprimityvina.
Visokie New Age pasekėjai analizuoja tas patirtis, tačiau jas visiškai idiotiškai, nemokšiškai ir tiesiog melagingai susieja su mokslu. Kas kenkia tiek patirčių suvokimui, tiek mokslo suvokimui.
Įprastinės religijos turi tą dvasingumą, tas patirtis, turi viso to paieškas. Tačiau tuo pačiu tuos potyrius apkamšo fantastinėmis religinėmis dogmomis, ir primetinėja, jog, kadangi yra patyrę tam tikrą transcendenciją, kartu tai tampa ir visų lydėjusių kreivų tikėjimų įrodymu.
Vis dėl to, nepaisant to, kad visos pagrindinės aiškinimo srovės siūlo pseudo-mokslą, pseudo-dvasingumą, arba dar kažką su "pseudo" – tos patirtys, tas dvasingumas, toji transcendencija žmonių subjektyviose patirtyse egzistuoja.
Ir Sam Harris šitoje knygoje būtent ir bando ištraukti tą dvasingumo 'grynuolį', kuris galėjo įkvėpti tiek religijas, tiek New Age judėjimus ir pan., – tačiau nupurtyti nuo jo visą tą "pseudo" mėšlą. Ir, turint omenyje šiuolaikinius neuromokslo (autorius neuromokslininkas) ir kt. disciplinų pasiekimus, paanalizuoti, ką šios patirtys gali atskleisti apie žmogaus protą, sąmonę, apie žmogaus prigimtį, apie vidinį "aš" suvokimą, jo netikrumą ir t.t.
O ir pats autorius puikiai sujungė įvairias sritis. Pavyzdžiui, Richard'as Dawkinsas puikiai suvokia mokslinį metodą ir moksliškumą. Tačiau filosofas iš jo nelabai vykęs. Christopher'is Hitchens'as turėjo neįtikėtiną iškalbą, žodyno valdymą ir sociumo suvokimą. Na, bet jis nebuvo mokslininkas. O štai Sam Harris, panašu, sujungė Hitchens'o ir Dawkins'o geriausias savybes ir pridėjo savitą polinkį į filosofiją. Na, ir dar truputį meditacinių praktikų ir psichodelikų 😀
Esmė, kad knygą, manau, labai verta paskaityti tiems, kurie įsivaizduoja, kad tik tikintieji gali patirti transcendentinius išgyvenimus, kad tik relgijoms priklauso tie 'absoliuto' potyriai. Arba, jei kažkas, pasirodo, įsivaizduoja, kad pagal mokslą sąmonė neegzistuoja 😀
Ne ką mažiau vertinga ir sekuliariems žmonėms, tinkamai neįvertinantiems sąmonės įdomumo, keistumo ir jos tyrinėjimų vertingumo.
Kuriu temą, o ne kur nors sienoje dalinuosi, manydamas, kad gal kas nors norės ką nors pasakyti temoje: kuo skiriasi tikinčiųjų dvasingumas ir netikinčiųjų. Kodėl tikintieji mano, jog religijoms priklauso dvasingumo monopolis.



