
skalbtų nesustodama keletą amžių, o paparastas spausdintuvas be vargo atspausdintų biblioteką knygų.
Įsikurtume, kaip karaliai – turėtume visko ko panorėtų širdis. Nebūtų kažkokių slaptų organizacijų,
elitų, išrinktųjų, masonų, ar kokio kito velnio valdančio pasaulį. Pasistatytume super galingą
skraidantį erdvėlaivį ir nuskristume į kitas civilizacijas, o jie mums už tai papasakotų, iš kur mes ir
kas mus sukūrė, nes beabejo jie protingesni už mus ir tai jau išsiaiškino. Kolonizuotume puse
visatos, o gal ir visą. Mylėtume vienas kitą ir rankutėmis susikibę vaikščiotume. Būtume labai
laimingi.
Kodėl taip atistiko, kad neturime mes savo rankose tos 100-metės lemputės? Kodėl mes
pasidžiaugėme tuo trumpą laiko tarpą, o kažkas pamatė, kad tai neapsimoka ir ją iš mūsų atėmė? Ir
išvis kas tas kažkas? Ir tas kažkas taip elgiasi ne tik su lempute, bet ir su visu mūsų likusiu gyvenimu.
Kažkas jį iš mūsų atiminėja. Kas tas, kuris tą lemputę, mums parodė, sužadino aistras, jog gali būt
„gerai, geriau, nuostabu, fantastiška“ ir iškarto ją paslepė? Kas jis toks pasislėpęs už užsklandos ir
žaidžiantis su mano gyvenimu, painiojantis, nervinantis, pikdantis ir verčiantis mane kentėt? O kartais
atvirkščiai – numetantis žiūbsnelį džiaugsmo, kurio apsvaigintas ir vėl įsitraukiu į tą nesibaigiančią
karuselę, bėgu savais tikslais ir vėl kenčiu, vėl nervinuosi, kad neturiu galingesnės lemputės.
O kam man ta nelemta lemputė galų gale, jei ją iš manęs atemė?
Bet ji įstrigo vaizduotėje ir nebeduoda man ramybės… O jei aš ją turėčiau!
Būtų viskas kitaip, aš būčiau karaliumi! Aš būčiau laimingo gyvenimo karaliumi!
O gal lemputė, tai pagalba prieš mano komforto zoną? Jei ji degtų 100 metų, kogero 100 metų taip ir
nesijudinčiau. Gal tą pagalbą, tą norą tūrėt daugiau ir tūrėt geresnį, aš gaudavau visą evoliuciją
specialiai, kaip masalą, kad galų gale ateičiau į akligatvį ir viskuo tuo nusivilčiau? Gal mane specialiai
atvedė į tokią situaciją, kad paklausčiau kas tas, kuris tą nelemtąją šimtametę lemputę parodė ir
paslepė?
