Is karto perspeju, kad saltiniu naktimis netikrinau, todel jeigu kas nors tures pastabu visuomet idomu tokiu sulaukti.
Be to, nors straipsnyje uzsimenama apie homoseksualuma, noreciau, kad ne sia pagrindine minti pletotumet (jeigu apskritai kas nors ka nors pletos).
Moralinė revoliucija. Vaikų eutanazija ir "pogimdyminiai abortai"
Atvirai kalbant, man darosi baisu. Aš labai retai jaučiu baimę, aš savo jau atbijojau, tačiau dabar – taip, baisu. Labai baisu.
Vakar gera mano bičiulė, kuri realizuoja save kaip "tiesiog mama" (be galo sunkus kryžius, atvirai kalbant), atsiuntė man nuorodą (http://www.washingtontimes.com/news/2013/oct/31/apa-correct-manual-clarification-pedophilia-not-se/)apie įvykį, kuris šokiravo net prie daug ko jau pripratusią Amerikos visuomenę. Tiek šokiravo, kad mano bičiulė, ir daugybė kitų šaknis toje šalyje jau įleidusių ir gana neblogai gyvenančių mano tautiečių – o ir pačių amerikiečių – pradėjo galvoti, ar nevertėtų iš tos šalies išvažiuoti.
Trumpai apie esmę: prieš kelias dienas APA (Amerikos psichiatrų asociacija) įjungė atbulinį bėgį, atsakydama į kritiką, pasipylusią iš visų pusių, susijusią su nauja sąvokos "pedofilija" traktuote, pagal kurią šitas reiškinys daugiau nebelaikomas "seksualiniu nukrypimu", o yra "seksualinė orientacija". Psichiatrai paskelbė, kad tai buvo klaida.
Suprasti visuomenės reakciją nesudėtinga. Visuomenei kilo įtarimas: jei blogeriai nebūtų atkreipę dėmesio į tą mikroskopinę eilutę eiliniame storame žinyno, skirto tik specialistams, tome, tai kas nors artimiausiu laiku nurodytų tą naują traktuotę rimtuose renginiuose, tarkime, teisme, ir dėl to "meilė vaikučiams" iš psichinio sutrikimo kategorijos peršliaužtų į normos rangą. Ir tai, be viso kito, suteiktų juristams teisę siekti išteisinamųjų nuosprendžių, o ateityje, kadangi anglosaksų teisė pagrįsta precedentais, vaikų tvirkinimas nebebūtų laikomas nusikaltimu.
Šįkart nepavyko. Blogeriai atkapstė problemą, konservatyvi žiniasklaida ėmė skambinti pavojaus varpais, APA vadovybė, kaip matome, pasiteisino, jog įvyko "apmaudi klaida" ir viskas būtų gerai, tik, štai, ne visi tuo patikėjo. "Jie nieko nedaro atsitiktinai. – rašo apie šią istoriją dar vienas mano pažįstamas. – Tai buvo žvalgyba. Dabar jie atsitraukė, tačiau netrukus pabandys iš naujo, kaip nors kitaip, kitokiu būdu. Tu gi žinai, kaip viskas buvo Belgijoje?"
Taip, aš žinau (http://www.dw.de/belgium-debates-euthanizing-suffering-children/a-17245525). Belgijoje diskusijos apie vaikų eutanaziją irgi prasidėjo nuo "apmaudžių klaidų", už kurias gavę velnių, iniciatoriai nusižeminę atsiprašinėjo. O paskui bandė vis iš naujo ir vis kitais būdais ir galiausiai, kai visuomenė priprato, kad apie tai apskritai galima viešai kalbėti, klausimas tapo "svarstytinas viešai", be to, idėjos autorių, kurie daugiau jau nebesidrovėjo, nuomonės buvo pradėtos laikyti lygiavertėmis jų kritikų nuomonėms.
Ir apskritai keistumų, susijusių su šia teima kiekybė pamažu pradeda peraugti į kokybę. Skelbti iššaukiančias "netradicines" idėjas vieną po kitos, tarsi susitarę, pradėjo jau ne liberaliais save vadinantys žurnalistai, ne "specifinių" organizacijų aktyvistai ir netgi ne filosofai, priklausantys taip vadinamai "naujai krypčiai" – trumpiau tariant, ne jokios atsakomybės neturintys plepiai, o rimto asmenys, niekad nieko nekalbantys šiaip sau ir sugebantys, jeigu užsimano, paversti pasakas realybe.
Spręskite patys:
Prieš kelias dienas ne šiaip kas nors, o Hermanas Rompėjus, Europos Tarybos vadovas, paragino permąstyti geografinius ir demografinius Europos parametrus ir atsisakyti bet kokių mėginimų atkurti nacionalinius identitetus. Iš esmės jis ragina atsisakyti tokių atgyvenusių sąvokų kaip "tauta" ir "tėvynė".
Vatikanas svarsto galimybę peržiūrėti sąvoką "nuodėmė" tose gyvenimo sferose, kurios susijusios su abortais, vienalytėmis santuokomis, homoseksualistų įsivaikinimais – kitaip sakant, ruošiamasi atsisakyti to, kas iki šiol vadinta Dievo įsakymais ir ko net svarstyti anksčiau nebuvo galima. Vadinasi, rengiamasi panaikinti ir pačią krikščionybę (katalikišką jos formą) ir paversti katalikų bažnyčią savotiška sekta su protestantišku atspalviu.
O kad suprastume, koks bus sekantis etapas, sugrįžkime prie "jaunųjų filosofų": profesionalus "skandalingas PR'ininkas" Denas Seivedžas, amerikietis, vienas žymiausių šiuolaikinio homoseksualizmo ideologų, pranešė pasauliui, kad būtina "pagalvoti apie prievartinių abortų taikymą kasdieniniame gyvenime".
Kitaip sakant:
– Sunaikins Tėvynę ir Tautą;
– Sunaikins motinos teisę pačiai spręsti, gimdyti vaiką ar negimdyti;
– Sunaikins apskritai visą tradicinę europietišką etiką.
Ir visa tai, šio pasaulio galingųjų nuomone, yra teisinga.
Štai kai aš visa tai sugretinau, prisiminiau skandalingą istoriją, kuri kaip žaibas šmėstelėjo prieš du metus ir nuslopo taip greitai ir nesuprantamai, kad niekam nebeliko abejonių: ji buvo paskelbta specialiai iš labai aukštų tribūnų.
Galbūt kas nors dar pamena: 2011 metais Journal of Medical Ethics, profesionaliuose sluoksniuose žinomas leidinys, paskelbė "diskusinį" dviejų jaunų, bet jau pakankamai žymių "medicinos filosofų" – profesoriaus Alberto Džiubilinio (Milanas) ir profesorės Frančeskos Minervos (Melburnas, Oksfordas) straipsnį "Postnatalinis abortas. Ar verta vaikui gyventi?", kur buvo paskelbta idėja apie "pogimdyminį abortą". Kitaip sakant, kalbama apie tai, kad "jeigu naujagimis atrodo neteisingas, jį galima numarinti".
Toliau geriau pacituosiu, perpasakoti sunkoka.
"Moralinis kūdikio statusas yra ekvivalentiškas moraliniam embriono statusui ta prasme, kad ir vienam ir kitam trūksta tų savybių, kurios leistų jam suteikti teisę gyventi. Tokiu būdu, naujagimis, kaip ir embrionas, yra ne pilnavertė asmenybė, o greičiau "potenciali asmenybė", bet jokiu būdu ne asmenybė "subjekto, turinčio moralinę teisę į gyvenimą" prasme. Mes sakome "asmenybė", norėdami apibūdinti individą, kuris sugeba suvokti savo egzistavimą ir sutapatinti jį bent jau su bazinėmis vertybėmis, pavyzdžiui, tokiomis, kai šios teisės egzistuoti atėmimas reikš tam individui praradimą. Neįmanoma padaryti moralinės žalos naujagimiui, neleidus vystytis potencialui tapti asmenybe".
O be to, ir tai specialiai pabrėžiama, kalba eina ne tik apie tuos atvejus, kai vaikas gimsta "kažkoks ne toks". Oi, ne!
"Tai, ką mes vadiname postnataliniu abortu (naujagimių žudymu – Versijos) turi būti leistina tais pačiais atvejais, kokiais leidžiami abortai, įskaitant tas situacijas, kai naujagimis nėra neįgalus".
Ir, pagaliau, pačioje pabaigoje, jau dėstant reziume, viskas galutinai išaiškinama:
"Aplinkybės, kuriomis tai leidžiama, apima tuos atvejus, kai naujagimis turi potencialią galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, tačiau sukelia grėsmę šeimos materialinei gerovei. Mes naudojame terminą "pogimdyminis abortas", o ne "eutanazija" dėl to, kad numarinamo žmogaus interesai nebūtinai tampa svarbiausiu kriterijumi – skirtingai nuo eutanazijos".
Kitaip sakant, jeigu sveikas, pilnavertiškas naujagimis dėl kažkokių priežasčių tėvams yra nereikalingas, tai "naujosios etikos" – autorių terminas – rėmuose jį galima užmušti, kad visuomenė nebūtų apsunkinta rūpesčiais dėl jo išlaikymo ir auklėjimo, ir tai absoliučiai etiška, nes tas kūdikis juk vis tiek nesupranta, ką praranda ir ką su juo daro. Nei daugiau, nei mažiau.
Suprantama – nugriaudėjo skandalas. Pasibaisėjo net "aukščiausių sferų" gyventojai, pavyzdžiui, senjoras Berluskonis. Griežti vertinimai pasipylė ir iš popiežiaus kanceliarijos (tada dar Benedikto). Kilusį pasipiktinimą apibendrino Trevoras Štamersas, akušeris, Šv. Marijos Universiteto medicinos etikos fakulteto direktorius, kuris be kita ko pasakė (http://www.telegraph.co.uk/health/healthnews/9113394/Killing-babies-no-different-from-abortion-experts-say.html):
"Visos šitos kalbos apie "postnatalinį abortą" – tai viso labo manipuliacijos žodžiais. Jeigu motina pasmaugs savo vaiką antklode, mes pasakysime, kad "tai neturi reikšmės, ji gali pasigimdyti dar vieną" – ar šito mes norime? Nėra nieko naujo tame, kas išsakyta straipsnyje. Tai idėjos, už kurias jau seniai pasisako etikos filosofai JAV ir Australijoje, ir tai neišvengiamas galutinis punktas mūsų ilgo kelio pabaigoje".
Pasipiktinimo mastas buvo toks įspūdingas, kad iniciatoriai atsitraukė.
Straipsnis buvo išimtas, paliktas tik reziume (http://jme.bmj.com/content/early/2012/03/01/medethics-2011-100411.short).
Tačiau tuo pat metu gindamas autorius, savo buvusius aspirantus, pasisakė (http://blogs.bmj.com/medical-ethics/2012/02/28/liberals-are-disgusting-in-defence-of-the-publication-of-after-birth-abortion/) žurnalo redaktorius, Oksfordo profesorius Džiulianas Savulesku, šalia viso kito vadovaujantis Ateities kartų komisijai. Pagrįsdamas savo "jaunų kolegų" medžiagos publikacijos "protingą tikslingumą", jis pareiškė, kad argumentai "naujagimių pertekliaus eksterminacijos yra anaiptol ne naujos ir minėtas pasiūlymas pateiktas atsižvelgiant į motinų bei šeimų interesus".
Vėliau, interviu leidiniui The Daily Telegraph metu, mintis buvo išplėtota:
"Moraline prasme neegzistuoja skirtumo tarp embriono įsčiose ir naujagimio. Jų galimybės labai panašios. Jeigu abortas yra leistinas, tai turi būti leistas ir infanticidas. Tai anaiptol ne nužudymas, o normalus medicininis įsikišimas. O beprotiška bakchanalija dėl šio straipsnio – tai tipiškas "raganų etikos" pavyzdys. Grupė žmonių susiranda raganą ir rengiasi ją sudeginti. Tai labai pavojinga, nuo čia tėra vienas žingsnis iki linčiavimo ir genocido. Vietoje to, kad būtų diskutuojama ir kovojama už idėjas, esama siekio užčiaupti, o kraštutiniu atveju – sunaikinti".
Taip. Būtent šitaip jis ir pasakė. Ir čia visa ta tema nuslopo.
Kaip jau pasakyta aukščiau, tema nuslopo staigiai ir nepaaiškinamai, tartum kažkas labai įtakingas uždėjo antspaudą "Negalima".
Visa tai buvo, priminsiu, prieš du metus. Per tą laiką daug kas pasikeitė.
Senjoras Berluskonis, kaip žinia, prarado postą, buvo nuteistas ir viešai apjuodintas. Popiežius Benediktas be kokių nors aiškių priežasčių atsistatydino. Daktaras Štamersas prarado darbą. O ponas Džiubilinis ir ponia Minerva klesti, kaip byloja žinynai, "giliai įnikę į vaikiškos eutanazijos problemas". Ir ne mažiau nei jo mokiniai, klesti jų profesorius Savuleskus. Dėsto Oksforde, domisi "moralinėmis revoliucijomis".
Tiesą sakant, tai viskas.
Jeigu kas nors laukia iš manęs moralų, tai jų nebus. Galima, žinoma, atsidusti, kad "mano amžiui laiko dar pakaks, bet man ne vis vien, kokiame pasaulyje gyvens mano dukros ir anūkai" ir pasamprotauti apie štai tokių novacijų šaltinius ir perspektyvas, apie žmogaus teisę gyventi ir valstybės teisę nustatyti, kas yra asmenybė, o kas – ne asmenybė ir gali būti užmuštas, galima pakalbėti apie moralės žlugimą, apie tai, kad šita banga lėtai, tačiau garantuotai atplauks ir pas mus – tačiau visa tai yra taip akivaizdu, kad nėra jokios prasmės postringauti. Kas suprato, tas suprato, o kas nesuprato, tas jau nebesupras.
Be to, apskritai šlykštu mąstyti apie tokias temas.
Versijos.com vertimas is odnako.org/blogs/show_32893/
