I skyrius. Atšalimas
Lengvai krintantis purus sniegas. Toks paprastas, skaidrus, tačiau toks pats nenatūralus kaip ir nebaigto statyti pastato konstrukcinė detalė ant kurios jis nusisėda. Jis čia nepriklauso. Blizga, kuomet viskas aplink jo dėka miršta. Bando išpirkti kaltę ar tik puikuojasi? Nesąmoningas ir tuščias, negyvas, tačiau žavus. Kaip vienalytis objektas net neegzistuojantis. Mažų unikalių, pavojingų ir neperprantamų nepaprasto grožio snaigių, kurios atskirai, net jei ir gebėtų protauti vargu ar suvoktų savo egzistencijos padarinius, darinys. Nukrinta iš dangaus. Visai kaip žmonės.
Kairėje sužvarbusioje ir pamėlusioje, jau beveik apmirusioje rankoje laikau šalčiu geliantį sniego gniužulą. Jis badosi ir skverbiasi į mane todėl, kad iš prigimties yra sukurtas žaloti? Ar todėl, kad jis nori egzistuoti visur, įleisti savo šaltą dvasią į mane? Dešinės rankos smiliumi prileičiu laikomą sniegą. Prie piršto prilimpa keletas snaigių. Iškeliu pirštą į dangų, kad šviesoje galėčiau į jas įsižiūrėti. Kol nužvelgiu vieną išrinktąją, ji ištirpsta. Tokia silpnutė ir pažeidžiama kai yra viena. Dar kartą tai pakartoju. Jos bijo šviesos. Keista, bet tamsuose užkampiuose taip pat nesislepia. Tokios tikslios, tiek daug patyrusios , tokios tobulos struktūros. Sugniaužiu rankose likusį sniegą. Iš jo ima bėgti vanduo, likusios snaigės susilydo į vieną netaisyklingą bet tolygų sukandžiotą pusmėnulį. Nematau prasmės toliau savęs kankinti. Atleidžiu ranką ir išmetu sniegą ant žemės. Bjauri procedūra. Pažvelgiu į savo ranką. Delnas pasraudęs, kita rankos pusė mėlyna ir išmušta orandžiniais taškeliais. Ranka apnuodyta ar šventa?
Viskas vyksta cikliškai. Juodą korumpuotą Naktį pakeičia naivi diena, Sadistišką Žiemą Gaivinanti Vasara, žmonių viešpatavimas… To mes niekada nesužinosime. Tamsa niekada negalės pasigėrėti diena, sniegas vasara, mes taip pat niekada nesuvoksime, kas tvyros po mūsų. Nebent tik tarpinėje būsenoje, nesąžiningu būdu galėsime akimirkai tai išvysti. Tačiau to kaina yra mirtis. Sniegui ištirpimas, tamsai sunykimas, žmogui žūvimas. Tarpinė būsena tarp virsmo. Tas gėris kurio mes taip siekiame mums paprasčiausiai nepriklauso. Nes jis eina po mūsų, būtent dėl to, kad mūsų nebelieka. Šiuo atveju kvaila laukti mirties ir geresnio gyvenimo po jos.
Šaltis – kalėjimas. Jis apriboja laisve, pateikia ir nustato savo taisykles. Tačiau tuo pačiu jis yra niekas. Jis neturi teisės spręsti, jis ir nesirenka. Jis į savo valią paima kiekvieną besipriešinantį sistemai. Visi kiti prisitaikę vistiek yra nuo jo priklausomi, kadangi pasirįžta žaisti pagal jo taisykles. Sniegas, šaltis, sutrumpėjusi diena. Grotos, spygliuota viela, bedvasis prižiurėtojas slampinėjantis aplinkui. Ar kada susimąstėte kokios yra kalinių sielų spalvos? Kokios jos būna prieš įžiangiant į kalėjimą ir išeinant iš jo. Kokia būtų odos spalva prieš žiemą ir išbuvus joje visą jos ciklą. Turbūt negyva.. Išmėlusi, nuo skausmo tapusi nejautri…. Jau nebepriklausanti žmonių pasauliui. O gal abiejais atvejais žaloja tik neprisitaikymas gyventi? Bet ar galima nuoširdžiai sau meluoti ir bandyti priklausyti tam mechanizmui į kurį įsikomponuoti kaip detalė nesi tinkama. Varžtas. Ant purvino sniego gulintis surudyjęs visų pamirštas geležinis masyvus senovinis važtas. Šalimas ištryptas senų bjaurių batų sniegas. Jis laukia. Žvelgia į saulę ir laukia vilties. Vilties toliau gyventi, vilties būti kažkuo, kuris žino ką daryti. To niekada nebus, tačiau saulės atvaizdas vienintelis gražus dalykas, kuris dar jam priklauso ir kuris jį sieja su pasauliu už tvoros. Juk jie visi dalyjasi viena saule. Šito jie iš jo negali atimti. Tačiau jis ją pats atiduotų jei tai tik išpirktų jo kaltę, kurios prarasti penki gyvenimo metai dar nepajėgė numalšinti. Jis dar kartą pamindė po kojomis sumikštėjusį sniegą. Vėl prasideda. Jis niekam tikęs. Jis norėtų kito gyvenimo, bet tai nieko nepakeistų, jis vistiek būtų savimi, o tai ir yra didžiausias kančia. Įsmigusi šuns pėda sniege. Dar viena. Sukritusio, tačiau dar jauno veido liūdnas akis patraukia iš miško tankmynės kalėjimo pusėn bėgantis šuo. Šitoks reginys nutraukia žmogaus mintis ir jis ima stebėti gyvūną. Šiek tiek prisiglaudžia prie grotų ir lyg būtų ištroškęs laisvės pritraukia suglebusį kūną. Ligotai nusišypso. Kai tavęs niekas nelaiko žmogumi, pats prarandi tapatumą. Jis prisimerkia, nes blizgantis sniegas lieja vaizdą jo ir taip prie tamsos pripratusioms akims. Purus juodas kailis, sveikas ir ištreniruotas kūnas. Jis ima pavydėti šuniui stiprybės, savarankiškumo ir nepriklausomybės. Koks jis laisvas, savimi pasitikintis, laimingas ir ryžtingas. Šuo sustoji tik būdamas nuo grotų per metrą. Turbūt prijaukintas. Iš jo lekuojančios burnos sklinda garai. Jis pauosto žemę ir žvilgteli į kalinį. Jis prašys pagalbos. Standrios jo letenos remiasi į žemę. Jis nesirenka, prieina prie grotų ir per tarpą įkiša snukį.
Jis iš nuobodulio stirpriai iškvėpė orą ir žvilgtelėjo į telefono ekraną. Laikrodis rodė 16.30. Tada jis atsisuko į draugą, kuris šalimais ant žemės kažką vedžiojo. Aplink juos buvo krūva popierių ir išmėtytų rašiklių –Dar kartą primink kodėl mes tai darome… Šviesaplaukis sustingo ir pasibaisėjęs lėtai atsisuko į draugą. – Tam, kad susikurtumėme sau ateitį. –Žinai aš galėjau mokytis ir vienas, taip būtų paprasčiau,nes tavo motyvacija ir fanatizmas mane blaško. –Jis dar kartą iškvėpė orą, ir vangiai pasuko akis į langą lyg jo šis pokalbis nebedomintų,nors iš tiesų buvo visiškai kitaip. Šis prisiminimo lopinėlis iš jų gyvenimų buvo jų bendros ateities pradžia.
Žiema daugelį pavergia savo kvapu. Afrodizijakas užkariauti silpnai žmogaus širdžiai, kurios krajagystės nepasitikėdamos šia vilioke jau susitraukė. Gaiviu oru, kuris toks švarus ir tyras, kad rodosi, jog pravalo tavo sielą, todėl tiesiog negalima ilgai jam reikšti savo nepasitenkinimo. Dangus bespalvis, tačiau skęsta šviesos auroje. Pluoštas visokiausios rasės debesų. Ir formų. Vėjas šį kartą kaip niekada buvo ramus, gal todėl, kad Lotusas meditavo ir ramybė skverbėsi net į rytinį orą. Jo smulkutės akys dideliomis blakstienomis suplasnoja ir jis galutinai atsimerkia. Taip prasideda kiekvienas jos rytas. Po to eina, mankšta, apsivalymas ir tik pirmosioms šviesoms įsijungus iš gretimų jo butą supančių langų, jis papusryčiauja ir susiruošia į darbą. Krūva jogų, medicinos daktarų ir kitų žymesnių filosofų parašytų knygų jau įrodė ankstyvo miego ir kėlimos naudą. Todėl jis visuomet laikosi taisyklės- užmik iki devynių, atsikelk iki šešių. Devynetas apsiversdamas tampa šešetu. Kokia gili prasmė!
Trumpai paaiškinsiu kas ir kaip.
Žodžiu, tai tebuvo įžanga į prasidedantį kūrinį. Vėliau veiksmas vyks cikliškai, gamtos vaizdai keis skirtingų asmenybių, pasirinkusių skirtingus gyvenimo kelius, gyvenimas. Pagrindinė tema- gyvenimo realizacija. (:
