Ten yra aprašyta keletas loginių argumentų už dievo egzistavimą, bet kol kas čia popostinsiu tik Tomo Akviniečio įrodymus ir Dawkinso komentarus. Nes būtent Akviniečio įrodymai man pasirodė nors kiek padoresni.
Priklausomai nuo savo pažiūrių, prašau papildyti/apginti Dawkinso nuomonę, arba Akviniečio 🙂
Jeigu turit kokių kitokių loginių priežasčių, pasidalinkit 🙂
Penki „įrodymai", kuriuos XIII a. pasiūlė Tomas Akvinietis, nieko neįrodo ir nesunku (nors truputį abejoju taip sakydamas, nes jis juk toks įžymus) įrodyti, kad jie tušti. Pirmieji trys yra vienas ir tas pats argumentas, tik kitaip suformuluotas, todėl juos reikia nagrinėti kartu. Visi jie sukelia begalinę regresinių klausimų seką – atsakymas į klausimą iškelia dar vieną klausimą ir taip ad infinitum.
1. Nejudinamas judintojas. Viskas, kas juda, yra judinamas kito. Kadangi tai negali tęstis iki begalybės, turi būti pirmasis judintojas – Dievas. Kažkas turi padaryti pirmąjį judesį ir tą kažką
vadiname Dievu.2. Veikiančioji priežastis. Nėra nieko, kas būtų savęs veikiančioji priežastis. Kiekviena pasekmė turi priežastį, tad ir vėl susiduriame su begaline veikiančiųjų priežasčių seka. Taigi būtina seką užbaigianti, pirminė veikiančioji priežastis, kurią vadiname Dievu.
3. Kosmologinis argumentas. Turėjo būti laikai, kai nebuvo jokio materialaus objekto. Kadangi materialūs objektai egzistuoja, būtinai turi būti ir nematerialus esinys, kuris juos padarė
egzistuojančiais. Tą esinį vadiname Dievu.Visi trys argumentai grindžiami regresinės sekos idėja ir teiginiu, kad būtinai turi būti Dievas, nes kitaip seka būtų begalinė. Daroma absoliučiai neįrodoma prielaida, kad pats Dievas negali būti regresinės sekos dalimi. Tarkime, leidžiame sau tokį abejotiną malonumą ir tiesiog sugalvojame galutinį elementą, kuris užbaigia begalinę regresinę seką. Kadangi jį reikia kažkaip vadinti – sugalvojame vardą. Bet juk dėl to, kad sumanėme galutinį elementą ir jo vardą, vis tiek neatsiranda absoliučiai jokio pagrindo tam galutiniam elementui priskirti visokias paprastai Dievui suteikiamas savybes, kaip antai: visagalybė, visažinystė, malonė, kūrimo galia – ką ir kalbėti apie tokius su žmogumi siejamus atributus kaip maldų išklausymas, nuodėmių atleidimas ir slapčiausių minčių skaitymas. Beje, logikai jau pastebėjo, kad visagalybė ir visažinystė yra nesuderinamos savybės. Jeigu Dievas yra visažinis, jis iš anksto žino, kaip pakeis istorijos vyksmą, pasinaudodamas savo visagalybe. Tačiau tai reiškia, kad jis negali apsigalvoti dėl savo įsikišimo į istorijos vyksmą, taigi jis nėra visagalis. Karen Ovens (Karen Owens) šį sąmojingą paradoksą išdėstė ne mažiau taikliu ketureiliu:
Ar gali Dievas, kurs viską žino
Ir ateitį įžvelgia iki galo,
Parodyti visagalybę
Ir savo būsimus veiksmus pakeisti?Grįžtant prie begalinės regresinės sekos ir beviltiškos pastangos pasitelkti Dievą, kad ji būtų nutraukta, galima būtų išradingai pasiūlyti, tarkim, „didžiojo sprogimo išskirtinumą" ar kokį nors kitą dar nežinomą fizikos konceptą. Vadinti tai Dievu geriausiu atveju yra beprasmiška, o blogiausiu – pavojingai apgaulinga. Viename iš savo absurdiškų receptų Nonsense Recipe for Crumboblious Cutlets Edvardas Lyras (Edward Lear) mums siūlo: „Paimkite keletą gabalų jautienos, supjaustykite juos kiek įmanoma smulkiau, toliau pjaustykite dar smulkiau, ir taip aštuonis ar devynis kartus." Kai kurios sekos turi natūralią galutinę ribą. Mokslininkai jau buvo susimąstę, kas atsitiks, jeigu, tarkim, sukaposime aukso gabaliuką į įmanomai mažiausius gabalėlius. Juk patį mažiausią gabalėlį dar galime perkirsti per pusę ir gauti dar mažesnę dulkelę aukso? Šiuo atveju regresinė seka
baigiasi atomu. Mažiausia aukso dalelė sudaryta iš 79 protonų ir truputį daugiau neutronų, apie kuriuos skrieja debesėlis iš 79 elektronų. Jeigu aukso atomą „kaposite" toliau, gausite jau nebe auksą. Atomas yra natūralus galutinis elementas, užbaigiantis „skanutėlių kotletų" tipo regresinę seką. Tačiau Tomo Akviniečio teiginys, kad Dievas yra natūralus galutinis elementas, užbaigiantis begalines regresines sekas, nėra toks vienareikšmis – švelniai tariant. Kodėl – pamatysime toliau.Dabar grįžkime prie Tomo Akviniečio įrodymų.
4. Argumentas, grindžiamas palyginimu. Mes matome, kad pasaulyje
esiniai skiriasi. Skirtingo laipsnio gali būti viskas, taip pat ir gėris
ar tobulumas. Apie laipsnį sprendžiame lygindami su tobulybe.
Žmonės gali būti ir geri, ir blogi, taigi žmogui nebūdingas
absoliutus gerumas. Todėl turi būti tobuliausias esinys kaip
tobulumo matas. Tą tobulybę vadiname Dievu.Ir tai vadinama argumentu? Taip samprotaudami galėtume sakyti, kad, tarkime, žmonės skirtingai kvepia, bet jų skleidžiamus kvapus palyginti įmanoma tik lyginant su pačiu tobuliausiu kvapu. Todėl turi egzistuoti neprilygstamas, pats tobuliausias smirdūnas, kurį mes vadinsime Dievu. Siūlau į šią formulę įrašyti kokį nors kitą geidžiamą objektą ir gauti analogiškai beprasmišką išvadą.
5. Teleologinis įrodymas, arba kitaip — argumentas, grindžiamas prielaida apie protingą kūrėją. Pasaulyje egzistuojantys esiniai, ypač gyvos
būtybės, atrodo tarsi būtų tikslingai sukurti. Niekas iš to, ką mes
žinome, neatrodo tikslingai sukurtas, jeigu nėra tikslingai sukurtas.
Taigi turi būti kūrėjas ir mes jį vadiname Dievu.* Tomas Akvinietis
pateikė strėlės, lekiančios į taikinį, analogiją, bet šiais laikais jo
tikslams geriau tiktų šilumos aktyvuojama priešlėktuvinė raketa.Iš Akviniečio argumentų šiais laikais plačiai naudojamas tik protingo kūrėjo argumentas. Daugeliui jis vis dar atrodo nepaneigiamas ir triuškinantis. Perskaičius Viljamo Palėjo (William Paley) Natūrai Theology, jaunajam Darvinui, tuomet Kembridžo studentui, šis įrodymas padarė didelį įspūdį. Palėjo nelaimei, subrendęs Darvinas demaskavo jo nepagrįstumą. Tikriausiai niekada įprasti tikėjimo aiškinimai nebuvo taip sutriuškinti logiškai suformuluotais argumentais, kaip tai padarė Čarlzas Darvinas sugriaudamas protingo kūrėjo argumentą. Ir tai buvo taip netikėta. Po Darvino neįmanoma sakyti, kad „niekas iš to, ką mes žinome, neatrodo tikslingai sukurtas, jeigu nėra tikslingai sukurtas". Evoliucija, vykstanti natūraliosios atrankos būdu, sukurdama stulbinančio sudėtingumo ir grožio kūrinius, daro tariamo protingo kūrėjo įspūdį. Vienas iš tariamo dieviškojo plano pavyzdžių yra nervų sistemos, kurios – pačios nesudėtingiausios – nulemia tikslingą elgesį, kuris net mažiausio vabaliuko atveju atrodo labiau panašus į sudėtingą šilumos aktyvuojamą priešlėktuvinę raketą nei į strėlę, lekiančią į taikinį. Apie šį argumentą dar kalbėsime 4 skyriuje.
