Sakoma, kad žydų holokausto per Antrąjį pasaulinį karą metu buvo nužudyta apie 6 mln. žydų. Kai kurie žmonės sako, kad skaičiai galėjo būti mažesni, bet vis vien kalba eina apie milijonus.
Kartais net patys krikščionys klausia: kaip visagalis Aukščiausiasis galėjo tai leisti? Kur Jis buvo, kai vyko visi tie žiaurumai?
Krikščionių teologijoje tai vadinama "blogio problema". (https://en.wikipedia.org/wiki/Problem_of_evil)
Ruandos žmonės
Ruanda yra mažutė šalis Afrikos žemyno centrinėje dalyje. Jeigu Lietuvos plotas yra 65 tūkst. kvadratinių kilometrų, tai Ruandos plotas yra 26 tūkst. kvadratinių kilometrų. T.y. Ruandos teritorija 2,5 karto mažesnė negu Lietuvos. 1994 metais ten gyveno apie 7 mln. žmonių. Tada ten įvyko vienas didžiausių genocidų moderniais laikais: per tris mėnesius buvo nužudyta iki 1 mln. žmonių.
Ruandiečiai kalbėjo viena kalba ir turėjo bendrą kultūrą. Istoriškai buvo tam tikri socialiniai, ekonominiai, politiniai ir gentiniai ypatumai, pagal kuriuos žmonės galėjo būti priskirti Batwa gentims (laukiniai miškų gyventojai, čiabuviai pigmėjai), Hutu (žemdirbiai), ir Tutsi (gyvulių augintojai, savininkai, kilmingieji) sluoksniams ar klanams.
Batwa gentys sudarė mažą dalį Ruandos gyvetojų galbūt nuo 3 iki 1 proc., didžiąją dalį sudarė Hutu, kurių 1994 m. buvo daugiau negu 85 proc. gyventojų, o Tutsiai sudarė 8-12 proc.
Genocidas Ruandoje
Kai Europos šalys valdė Afrikos šalis kaip savo kolonijas, ir pokolonijiniu laikotarpiu, gavosi taip, kad vietinę valdžią Ruandoje iš pradžių turėjo Tutsi klanai, po to Hutu klanai, o Tutsiai buvo diskriminuojami. Dalis Tutsių buvo pabėgę į kaimynines šalis, ir iš ten norėjo kariniu būdu atstatyti pirminę padėtį, sugrįžti į valdžią ir sustabdyti diskriminaciją. Dėl politinių grumtynių ir diskriminacijos kilo priešiškumas tarp Hutu ir Tutsi. Hutu ekstremistai, buvę valdžioje, nusprendė susidoroti su visais Tutsiais šalyje, ir tam specialiai varė propagandą visiems Hutu, kad Tutsiai yra "tarakonai", ir "gyvatės", visų problemų šaltinis, ir juos sunaikinus, visos šalies problemos baigsis. Panašiai kaip Hitleris norėjo "galutinai išspręsti žydų klausimą" juos sunaikindamas, taip Hutu ekstremistai-blogiečiai norėjo galutinai įtvirtinti savo valdžią sunaikindami visus Tutsius šalyje, genocido būdu. Tai jie ir bandė padaryti 1994 m.
Demographic data should provide a means to estimate the Tutsi death toll more accurately. The last population census prior to the genocide was conducted in 1991. This census reported 596,400 Tutsi living in Rwanda, representing 8.4% of the population. Based on an annual population growth of 3%, the number of Tutsi would have been 650,900 at the end of July 1994 (under the no-genocide scenario) [3] PJuly 1994 = (1 + 0.03)time span × PAugust 1991; time…[3]. The next step is to obtain an estimate of surviving Tutsi. At the end of July 1994, head counting in refugee camps resulted in an estimated 105,000 Tutsi survivors. According to Prunier (1998, p. 265) 25,000 survivors who did not go to camps should also be added. Human Rights Watch (HRW, 1999, p. 15) adds another 20,000 surviving Tutsi in Zaire (now Democratic Republic of the Congo) and Tanzania. This gives a total of 150,000 Tutsi survivors. By subtracting the number of survivors from the estimated Tutsi population under the no-genocide scenario, we obtain an estimate of 500,900 Tutsi killed in the genocide, a loss of 77.0% of the Tutsi population of Rwanda.
Many readers may question the estimates regarding the number of survivors. Indeed, we will probably never really know how many Tutsi managed to survive without seeking refuge in camps, and counting in the camps was also prone to error. Moreover, since it is no longer politically correct in Rwanda to talk about ethnicity, the latest census of 2002 does not provide information on the current size of the Tutsi population. Another problem is the reliability of the 1991 census. Two criticisms have been put forward. First, to avoid discrimination, an undetermined number of Tutsi registered as Hutu. Second, the Habyarimana regime is said to have deliberately under-reported the number of Tutsi in order to keep their school enrolment and public employment quotas low. Until now, this allegation has not been documented. However, this strong suspicion alone led G. Prunier (1998) to estimate the actual Tutsi population in 1994 at 12% of the total population instead of 8%, the estimate put forward by the Habyarimana regime. If we repeat the same exercise as above with this larger proportion, the death toll of the genocide increases from around 500,000 to some 800,000 Tutsi killed (Prunier, 1998, p. 264), representing the annihilation of about 84% of the Tutsi population in 1994.
https://www.cairn-int.info/article-E_POPU_504_0401–the-death-toll-of-the-rwandan-genocide-a.htm
Tikėjimas Ruandoje
Ruanda yra krikščioniška šalis, dauguma gyventojų yra krikščionys, katalikai arba protestantai.
Ruandos nuošaliame Kibeho kaime 1981 m. prasidėjo Viešpaties Jėzaus Kristaus motinos šv. mergelės Marijos ir paties Jėzaus apsireiškimai, panašūs kaip Lurde, Fatimoje, Medžjugorjėje.
Pagrindinė apreiškimų žinia buvo: "melskitės, mylėkite Dievą ir artimą".
Viena iš tų apreiškimų pranašysčių buvo, kad jeigu žmonės to nesilaikys, gali įvykti blogi dalykai. Merginoms, regėjusioms tuos apreiškimus, vieno apreiškimo metu buvo parodyti didelių žudynių vaizdai.
Galiausiai, 1994 metais, tie parodyti vaizdai tapo realybe. Tuos genocido vaizdus visas pasaulis matė televizorių ekranuose.
Kaip Immaculee atrado Dievą, slėpdamasi nuo genocido neįmanomose gyventi sąlygose
Immaculée Ilibagiza 1994 metais studijavo universitete. Ji buvo iš tikinčių Tutsi šeimos, jos tėvai buvo mokytojai, tėvas – paskirtas to rajono katalikiškų mokyklų tinklo vadovu. Gerbiami vietos bendruomenėje, jie buvo visų vietinių žmonių geranoriai, pagalbininkai ir autoritetai.
Velykos 1994 metais buvo balandžio 3 d., o genocidas prasidėjo balandžio 6 d. Immaculee buvo sugrįžusi iš universiteto pas tėvus Velykoms. Buvo gandų, kad ruošiamas genocidas, todėl šeima svarstė klausimą, ir nereiktų bėgti į kaimyninę šalį Kongą, kuris buvo netoli, nes jie gyveno Kiguje kaime prie didelio Kivu ežero, Ruandos vakaruose, per kurio vidurį ėjo valstybių siena. Bet tėvas pasakė, kad nereikia skubėti, kad tokių gandų ir baimių jau būta, bet dažniausiai viskas praeina, ir nieko neatsitinka.
Bet balandžio 6 d. genocidas prasidėjo. Jos tėvų sodyboje susirinko tūkstančiai išsigandusių Tutsių, o ją tėvas išsiuntė slėptis pas savo draugą protestantų pastorių, kuris buvo Hutu. Pastorius ją ir dar 7 merginas paslėpė mažame vonios kambarėlyje, kurio išmatavimai buvo 0,91 m ant 1,2 m. Genocidas siautė 3 mėnesius, ir visą tai laiką jos slėpėsi vonios kambarėlyje, neišleisdamos nei garso, siaube, kadangi ne kartą tuos namus naikintojų būriai buvo apsupę ir ieškojo pasislėpusių Tutsių. Net pastoriaus didelė šeima nežinojo, kad tėvas slepia vonioje 8 Tutsių merginas. Tokiose sąlygose 3 mėnesius būdama Immacullee pergyveno baimės, siaubo, pykčio ir keršto jausmus, bet galiausiai atrado gilų ryšį su Dievu.
Savo istoriją pasakoja pati Immaculee:



