Kur plečiasi Visata?
As gi neminejau kad kazkoki kitoki materialaus pasaulio paveiksliuka matysi. Be sios materialios plotmes yra dar gilesni lygmenys, jegos kurios kuria sita materija. Jas matysi. Toks ir skirtumas. Jei vienas zmogus mato tik materialu pasauli – pasekme, tai kitas gali matyt dar ir dvasinio pasaulio – priezasties pasauli. Jegas, kurios kuria objektus tavajame nore.
Niekas neisnyksta, realybe ta pati, bet santykis, pojutis realybes visiskai skirtingi, kurkas gilesnis. Ir tai gali matyt bet kuris praeivis gatveje ir kitas zmogus niekad nesuzinos, ka jaucia kitas, nebent abudu butu dvasiniame atskleidime.
Bendra vaizda matome, del to kad zmogaus noras sudarytas is 4 lygmenu ir poto begales ivairiausiu kombinaciju, per kuri ir matom materialu pasauli. Ir tuo paciu visi sudarome viena ir ta pati nora, tik tarp kiekvienos daleles ego perdenges rysi. Bet tai ta realybe mes jauciame savyje, o ne egzistuojame kazkokioje materialioje plotmeje ir stebime is sono realybe, kaip kad Niutonas snekejo. Ir tarsi realybe egzistuoja nepriklausomai nuo stebetojo. Savose savybese taip tiriu ir matau realybe, bet tai nereiskia kad ji tokia istikro egzistuoja objektyviai.
Visa visata jauciu savo savybese. Kas yra nemanyje neaisku. Neimanoma kazka jausti nesavyje. Del to realybes paveiksliuka, paiso ne kas kita kaip tavo protas, savybes, tavasis noras gaut malonuma su ketinimu del saves.
Del 9 draugu ir objekto, viskas paisosi mano nore gaut malonuma. Matau skirtingas noru kombinacijas. Ne manyje, kazko neegzistuoja. Ar objektas buvo iki manes – nezinau. Bet mano dabartines savybes, logika, protas sako, kad buvo. Bet tai nereiskia kad tas objektas objektyviai egzistuoja. Viskas priklausomai nuo stebetojo ir jo savybiu. Ne as realybeje, o realybe manyje. Viskas atvirksciai. Tik savybes tokios, kad jauciu esantys realybeje.
Mekabciel rašė:Ne as realybeje, o realybe manyje. Viskas atvirksciai. Tik savybes tokios, kad jauciu esantys realybeje.
Jei visata sąmoningas organizmas, tai ji taip pat stebėtoja ir daro fiksavimą, jo labiau mes jos produktai. Lieka tikėti dvejais variantais arba tai, kad yra sąmonė aukščiau visko ir visata buvo susikurta sąmonėje, arba visata buvo aukščiau sąmonės ir visi protai yra jos produktas. Žiūrint iš materialaus pasaulio visatos produktas esame mes ir nuo jos priklausome. Tai, kad žmogus pasaulį kuria pats būtų labai sunku įrodyti, trūksta žinių.
Zmogus nekuria pasaulio. Zmogus tik stebetojas. Viskas kas vyksta aplinkui, mano norai, mintys, istarti zodziai, mano judesiai – viskas tai vienos jegos poveikis, kuri jauciu savyje ir tarsi jauciuosi, kad pats kazka daryciau.
Mekabciel rašė:Kol nebuvo stebetojo, niekas cia ir nesivyste. O poto atsirado samoningas stebetojas ir jis padare tokias isvadas, deka savo savybiu. Viskas priklauso nuo mano savybiu ir stebetojo.
Antras teiginys prieštarauja pirmąjam. Jei niekas nesivystė, tai ir "sąmoningas stebėtojas" negalėjo atsirasti.
Vitus rašė:
Mekabciel rašė:Kol nebuvo stebetojo, niekas cia ir nesivyste. O poto atsirado samoningas stebetojas ir jis padare tokias isvadas, deka savo savybiu. Viskas priklauso nuo mano savybiu ir stebetojo.
Antras teiginys prieštarauja pirmąjam. Jei niekas nesivystė, tai ir "sąmoningas stebėtojas" negalėjo atsirasti.
Vystymasis kokybinis, o ne per laiko asi, kurioje vystesi, negyvasis, augalinis ir gyvuninis lygmenys.
Taciau kur tas kokybinis vystymasis vyksta, jei nera laiko asies, kuria kazkas stebetu?
Iki zmogaus lygmens, pirmosios trys pakopos yra visiskai neturincios valios laisves – programa. Tik zmogaus pakopa turi valios laisve, zmogus tik jaucia laiko tekme, uzduoda klausima.
Tas kokybinis vystymasis, 3 pirmu pakopu, ivyksta akimirksniu ir atsiranda zmogaus pakopa – stebetojas. Pirmosios 3 pakopos tai tavo pirmosios noro gaut pakopos, kurioms, atsiradus paskutiniajai 4 pakopai(zmogaus), ivyksta projekcija materialiame pasaulyje, kaip priezastis, tavo 4 pakopos. Ir tik 4 pakopa yra galutinis kurinys, turintis valios laisve. Pirmosios 3 pakopos tai noro gaut grubejimo stadijos, kurios ivyksta kokybiskai, o ne kiekybiskai.
Be to kvantinės fizikos tyrimų dėka nustatyta, kad objektas ar dalelė gali judėti nepriklausomai nuo stebėtojo. Tu gali stebėti, bet tas tavo stebimas dalykas kitą kartą jau bus visai kitoks arba jo išvis nebus, o tai tik įrodo, kad visata keičiasi ir be žmogaus stebėjimo.
Visa zmogaus problema tik tarp pilancio(dievo) ir gaunancio(manes) santykio. O arbata tik priemone rysiui sukurt. Priemone tai visas sitas pasaulis, kuri zmogus mato egzistuojanti ne jame.
Ir kai puodelis pajuto, kad jis visiskai priesingas savo savybemis, jam pasidare begalo geda ir visa arbata is saves ispyle – tapo tuscias. Pas ji dingo rysys su pileju. Nera tos tarpines grandies – arbatos, ketinimo. Bet ketinimas siuo atveju buvo tik is pylejo puses(pripildyt puodeli). Is puodelio puses jo nebuvo, nes ji pripilde be puodelio savarankisko noro. Del to puodelis ir suspurdo, ispyle is saves viska, neliko santykio su pyleju. Tas arbatos ispilimas sukuria valios laisve, puodeliui PACIAM PANORET arbatos.
Tai galima pavadinti kaip puodelio suduzimas. Pats puodelis nesuduzo, bet isnyko analogiskos savybes tarp pylejo ir puodelio.
Del to mes jauciame realybe isskaidyta i laika judejima ir erdve, materija sudaryta is subatominiu daleliu. Jauciames atskirti vienas nuo kito. Jauciames, kad visata egzistuoja nemumyse, ir kad ji begalo didele. Nes nebeliko tos tarpines – arbatos. Mes ir dabar esame pripildyti ta arbata, tik to nejauciame, nes nera is musu puses analogisko ketinimo, savarankisko noro. Mes visa realybe jauciame per priesingas savybes. Tuscias puodelis tai kaip ispaudas, o arbata yra spaudas. Be arbatos jauciame realybe "tamsia".
Kam ta kvantine fizika, jei as pries save matau, kad zmones vaiksto nepriklausomai nuo manes, o nuvykus i miska matau, kad sernas prirause samanas salia azuolo?
Velgi eilini karta paklausiu ta pati klausima, kieno atzvilgiu ivyko ar neivyko kazkas?
Kvantine fizika, visa realybe tiria 5 jutiminiu organu diapazone, neitraukdama i tyrima zmogaus savybiu, kaip esminiu. Be manes niekas nekinta, visata neegzsituoja objektyviai ne mano jutimuose.
Zmogus tai modulis, su tam tikru jame veikianciu algoritmu. Zmogus tai noras suskaidytas i 4 dalis, ir kiekviena realybes padala i tas 4 dalis ieina vis nauja informacija. Kiekvienai daliai atitinkama informacija. Keturi stalciukai su keturiu tipu dokumentais. O tie stalciukai sujungti su ekranu. Ir zmogus mato vaizda pries save. Tas ekranas tai pats zmogus, tik del priesingu savybiu jaucia, kad tai ne jis, o kazkokie savarankiski zmones su savo gyvenimais, gyvunai, augalai, meteorai. Tam, kad pajusti jog pries zmogu esantis vaizdas yra jis pats, reik gilintis ne i vaizda pries save, o i stalciukus su informacija – norus ir ketinimus. Tai vidinis zmogus. Visa mokslo problema, kad jis knaisiojasi ekrane(pasekmeje).
Mes nestebime to pacio objekto. Yra kurinys kuris suduzo i sukes(issipyle arbata), tose visose sukese analogiskos savybes ir del to jos jaucia analogiskai sita pasauli. Visos sukes tai ispaudas su tam tikra forma, o ta forma suformuoja spaudas. Ir ta forma, visos sukes jaucia kaip visa sita visata su zmonem, laiku ir t.t.
Galima butu sakyt, kad stebime ta pacia visata, bet ja stebime savyje, o ne budami joje – ja. Ne zmoguje egzistuoja tik dievas – esme, kuri yra nepazinoma, bet galima sukurti su ja rysi per arbata. O kad sukurti rysi su arbata reikia kurti rysi su zmonem, nes pacio dievo mes nejauciame, zmones siuo atveju kazkas apciuopiamo. Su zmonem, mes sukuriame santyki, kurio rezultate, galime atskleisti sios kurinijos priezasti, minti, plana, jegas veikiancias ir pacio dievo poveiki mano atzvilgiu.
Pasaulyje slypi daugybė bangų, dažnių, kurių negalime pamatyti akimi, bet jei bandome įsivaizduoti visvien priskiriame kažkokį raizginį, piešinį. Čia taip pat kaip kalba pasisuka apie vakuuma, visiška tuštuma, vieni žmonės iškart įsivaizduoja visiška tuštumą kaip kažkokią tamsią ar labai šviesią vietą, bet visvien mes priskiriame spalvas, formas, būsenas iš materialiojo pasaulio.
Įvairūs ezoterikai ypač mėgsta sakyti, kad yra nematomų dvasinių dalykų, kurie aukščiau materialaus pasaulio, bet tie dalykai yra tokie pat materialūs ir šioje visatoje, tiesiog žmogaus radaras nesugeba fiksuoti, suprasti ir vien dėlto jie jau priskiriami kaip aukščiau materialaus pasaulio. Manau čia daugelis daro klaidą, kad skuba atskirti materialųjį ir aukštesnius pasaulius. Mes matome ir žinome per mažai apie materialųjį pasaulį, kad galėtumėme nesuprantamus dalykus iškelti virš jo.
idenmeyou rašė:Nei puodelis, nei arbata neturi jokios prasmės, nebūtų žmogaus materialaus darbo nebūtų pagaminti puodelis ir arbata. Žmogus negali pajausti visatos savo viduje, nes vienintelis jo suvokimas apie visatą būtent susideda iš ribotų 5 pojūčių, o visą gautą informaciją lieka apmąstyti ir susidėti bendrą vaizdą. Tikėjimas, kad sąmonė ar siela yra aukščiau materialaus kūno niekaip neįrodomas. Gali įsivaizduoti rojų kokį tik norį (gražų, tuščią, pilną, didžiulį ir mažą) visi įsivaizdavimai kurie išplauks sąmonės dėka buvo sukurti iš naudotų 5 pojūčių. Žmogus niekaip negali įsivaizduoti ar suvokti to, kas slypi už 5 pojūčių.
Pasaulyje slypi daugybė bangų, dažnių, kurių negalime pamatyti akimi, bet jei bandome įsivaizduoti visvien priskiriame kažkokį raizginį, piešinį. Čia taip pat kaip kalba pasisuka apie vakuuma, visiška tuštuma, vieni žmonės iškart įsivaizduoja visiška tuštumą kaip kažkokią tamsią ar labai šviesią vietą, bet visvien mes priskiriame spalvas, formas, būsenas iš materialiojo pasaulio.
Įvairūs ezoterikai ypač mėgsta sakyti, kad yra nematomų dvasinių dalykų, kurie aukščiau materialaus pasaulio, bet tie dalykai yra tokie pat materialūs ir šioje visatoje, tiesiog žmogaus radaras nesugeba fiksuoti, suprasti ir vien dėlto jie jau priskiriami kaip aukščiau materialaus pasaulio. Manau čia daugelis daro klaidą, kad skuba atskirti materialųjį ir aukštesnius pasaulius. Mes matome ir žinome per mažai apie materialųjį pasaulį, kad galėtumėme nesuprantamus dalykus iškelti virš jo.
Zmogus ir pacius 5 jutimo organus savyje jaucia ir tarsi su tais 5 jutiminiais organais jaucia isorine realybe. Ne savyje kazko jausti neimanoma. Net jei ir tureciau kazkoki jutimini organa kuris skraidziotu pries mano kuna, as vistiek su juo jausciau viska savyje.
Nuo zmogaus savybiu priklauso jo pojuciai. Prigimtinemis savybemis, su ketinimu del saves viska jauciu per 5 materialius organus. Igyjes ketinima, del kito, viska jauciu per dvasinius organus.
Beabejo neimanoma irodyt. Jei vienas viena jaucia, o kitas kita, tai tam, kad irodyt reiktu perduot savas savybes kitam, kas neimanoma.
Nerasiau, niekur apie vaizdinius ir paveikslelius, kad reik isivaizduot ar suvokt dvasini pasauli.
Dvasinis ir materialus pasaulis vienas ir tas pats pasaulis. Tik pojuciuose skirtumas. Ar atsietas jauciuosi ar integralia dalimi.
Jei minti laikyt materialiu objektu tada taip.
Mekabciel rašė:Dvasinis ir materialus pasaulis vienas ir tas pats pasaulis. Tik pojuciuose skirtumas. Ar atsietas jauciuosi ar integralia dalimi.
Su šituo tikrai sutinku 🙂
Tačiau yra dar įdomesnis aspektas. Iš esmės neutrinai yra tamsiosios materijos konstruktai, nes kartu išspindulia ir vadinamuosius "vimpus", tamsiosios materijos sudedamąsias dalis. O "vimpai" neturi paprastos energijos – jų energija yra tamsioji energija, kurios dar daugiau tam, kad susiformuotų tamsioji materija. Ir, kai neutrinai šitus vimpus išspinduliuoja, kaupiasi tamsioji materija, tamsioji energija, kurių sąveika ir sukuria vadinamąjį ekspansijos procesą – Visatos plėtimąsi.
Bet, panašiai kaip ir antimaterija su materija, taip sąveikauja gravitacija ir ekspansija. Gravitacijos jėga, kurią taipogi skleidžia tamsioji materija (taipogi ir tamsioji energija), ištempia erdvėlaikio ir aukštesnių gravitacinių sąveikų dimensijų sluoksnį, kuris pradeda generuoti tamsiosios materijos ir energijos anihiliacijos aktyvatorių. Šitaip gravitacija sukuria pusiausvyrą su ekspansija. Ir kuri jėga sugebės paimti viršų, ta ir laimės. Bus arba amžinas Visatos plėtimasis, arba jos susitraukimas. Ir iš tiesų, gali būti visaip. Kažkuriuo momentu ekspansija nugali gravitaciją, pradeda imti viršų arba atvirkščiai. Tai vadinama fundamentalių sąveikų polių inversija. Ši inversija įvyksta per begalybę metų, t.y. mums atrodo, kad ji neįvyks, tačiau platesniu aspektu ji vyksta visuomet. Kodėl atrodo mums, kad tai truks begalybę metų? Štai kodėl. Kai gravitacija ima viršų prieš ekspansiją, erdvėlaikis taip sutraukomas, kad laikas pradeda judėti vis greičiau ir greičiau (t.y. eksponentiškai). Kai ekspansija pradeda imti viršų, laikas ima nykstamai mažėti. Dėl šios priežasties šio ciklo trukmė yra begalinė, nes įvyksta divergavimas. Tačiau, jeigu pradėsime žiūrėti į bendrąją visos egzistencijos dimensijų kvantų lygis, pamatysime, kad laikas, viso labo, tėra vienas iš begalinės aibės galimų pasireiškimų, todėl laikas ir atrodo amžinas gravoekspansijos gyvavimo cikle.
Taigi, dabar esame Visatos amžino plėtimosi cikle. Po šio ciklos Visata ims amžinai trauktis. Ir t.t.
Filosofiniu požiūriu negali amžinai plėstis, o po to trauktis, vadinasi yra laiko momentas kada visata plečiasi, o po to pradeda trauktis, nes jei kažkurį veiksmą atlieka amžinai, tai tas veiksmas tegali būti vienas, jis negali pereiti į kitokią būseną, nes yra amžinas, net bent būtų amžinas ciklas pereinant iš plėtimosi į traukimąsi iš traukimosi į plėtimąsi, bet tada sumažėja šansai visatai atsirasti vis tokiai pačiai su tomis pačiomis konstantomis ir jėgomis. O būtent Didžiojo sprogimo metu pačiais pirmais momentais atsirado elementariosios dalelės tokios, kokios gali sudaryti materiją.
Mekabciel rašė:Vystymasis kokybinis, o ne per laiko asi, kurioje vystesi, negyvasis, augalinis ir gyvuninis lygmenys.
Taciau kur tas kokybinis vystymasis vyksta, jei nera laiko asies, kuria kazkas stebetu?
Bet koks vystymasis vyksta laike. Bent jau per paskutinius 14,7 milijardo metų 🙂
Net kvantinis šuolis, kai elektronas peršoka į kitą eneregetinį lygmenį, vyksta per tam tikrą laiko tarpą, tegul ir labai mažą. Kokybinis vystymasis akimirksniu, kurį čia aprašote, man yra nesuvokiamas dalykas. Kaip ir vystymosi pakopos, laisvos valios nebuvimas, jos atsiradimas ir t.t. Kažkokia perdėm sudėtinga ir dirbtinai sukurta teorija, kurios tikslas nuvesti nuo tiesos į mistinį sefirų šabakštyną…
Bla rašė:Taigi, dabar esame Visatos amžino plėtimosi cikle. Po šio ciklos Visata ims amžinai trauktis. Ir t.t.
Panašiai, kaip Vedose.
Tik ten Visatos gyvavimo ciklas nėra amžinas. Brahmos diena trunka 1000 čaturvjuhų, t.y. 4 320 000 000 metų. Po to ateina tokios pat trukmės Brahmos naktis, kai viskas suspenduojama. Iki kito "Bum". Ir vėl viskas kartojasi iš naujo.
Mokslininkai tikriausiai dar patikslins Visatos ciklo trukmę ir atsisakys žodžio "amžinai". Vedos juk neklysta 🙂
Vitus rašė:Bet koks vystymasis vyksta laike. Bent jau per paskutinius 14,7 milijardo metų 🙂
Net kvantinis šuolis, kai elektronas peršoka į kitą eneregetinį lygmenį, vyksta per tam tikrą laiko tarpą, tegul ir labai mažą. Kokybinis vystymasis akimirksniu, kurį čia aprašote, man yra nesuvokiamas dalykas. Kaip ir vystymosi pakopos, laisvos valios nebuvimas, jos atsiradimas ir t.t. Kažkokia perdėm sudėtinga ir dirbtinai sukurta teorija, kurios tikslas nuvesti nuo tiesos į mistinį sefirų šabakštyną…
Laikas tai pastovus kiekviena frame'a gaunamas pripildymas i zmogaus nora. Ir del to jauciasi tarsi egzistuojantis laiko asyje su supancia realybe. Juk laikas ir realybe jauciama zmoguje. Ir poto del savo savybiu daro tyrimus ir isvadas, kad visata 14,5 mljrd metu vystesi. Tik kurinio atzvilgiu vyksta pokytis, ne kurinio atzvilgiu kurinys jau yra tobuloje busenoje.
Laikas tik zmogaus proto produktas. Saule, sukasi, laikrodzio rodykle sukasi ir eureka yra laikas. Laikas tai priezasties ir pasekmes procesas. Kiek tyrimu padaryta, kad laikas yra subjektyvus net sioje materialioje plokstumoje. O jei zmogus savo savybes keicia, igyja analogiskas gamtos savybems, tai laiko pojutis isvis isnyksta. Mes laika jauciame del to, kad mes kiekviena lasa informacijos anuliuojame savyje ir to rezultatas, laiko pojutis. Vel gi tas anuliavimas del egoistiniu savybiu. Ir gyvename uzburtame iliuzinio laiko pasaulyje.
Zenono paradoksas: "Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje."
Momentas, frames ir yra busena kai i nora ateina pripildymas, informacija. Laikas jauciamas per daugybe busenu. Bet per daugybe del to, kad egoizmas viska dalo i busenas.
Sefiru sabakstynas nera zmoguas sukurta teorija.
Jeigu žmogaus sąmonėje užgimtų visata ir viskas būtų netikra, tuomet aš pats būčiau Dievas ir viską kurčiau, bet tokių galių neturėtų kiti. Net jei ir galios būtų padalintos į kelis žmonės, tai vienas visatą būtų sukūręs savo galvoje pvz vienokios formos, kitas kitokios, trečiam gal išvis būtų tuštuma, bet kur bežiūrėtumėme matome visada bendrą vaizdą, kuris absoliučiai susietas su pojūčiais, kurie pas visus vienodai vystėsi.
idenmeyou rašė:Bet kokiu atveju, žmogus pavaldus laikui. Jis niekaip negali priversti savo sąmonės tikėti, kad laikas stovi vietoje ir visada stovėjo, o judėjimas kuriamas jo galvoje. Be to visvien visada tokiais klausimais išlenda kitas klausimas kodėl visi vienodai fiksuojame viską. Tai, kad matome bendrą vaizdą, tai tik įrodo, kad esame visumos dalis, kuri priklauso nuo visatos dėsnių, mes tikrai nevaldome visatos, esame dulkės joje.
Jeigu žmogaus sąmonėje užgimtų visata ir viskas būtų netikra, tuomet aš pats būčiau Dievas ir viską kurčiau, bet tokių galių neturėtų kiti. Net jei ir galios būtų padalintos į kelis žmonės, tai vienas visatą būtų sukūręs savo galvoje pvz vienokios formos, kitas kitokios, trečiam gal išvis būtų tuštuma, bet kur bežiūrėtumėme matome visada bendrą vaizdą, kuris absoliučiai susietas su pojūčiais, kurie pas visus vienodai vystėsi.
1) Pats vienas negali, rysyje su kitais gali. Tai jau gaunasi integrali sistema, kurioje sukuriamas bendru su gamta savybiu noras. Velgi nesneku apie zmogaus kuna. Sneku apie zmogaus nora, savajo as nora. Ir tada zmogus jau pasidalina i materialu kuna ir dvasini. Materialus kunas pavaldus laikui, dvasinis auksciau laiko, judejimo, erdves. As lieku sioje materialioje plotmeje ir auginu savo dvasini kuna, kol ilgainiu mano egositines savybes visiskai issitaiso ir materiali iliuzine plotme isvis isnyksta is mano pojuciu.
Visatos zmogus nevaldo del to, kad priesingu savybiu zmogus negali jos itakot. Tik rezonuojant gali but itaka.
2) Tai jei tu jaustum, kad visata yra tavyje tai tu butum visi tie zmones. Nera kitu zmoniu. Kiti zmones tai tavo kiti norai atskile nuo taves, delto ir jauciame bendra visata su bendrais desniais.
idenmeyou rašė:Nors ir visi pasaulio žmonės susėdę kartu pabandytų eksperimentą, kuriuo pabandytų kažką vien mintimis visatoje pakeist, užtruktų daugybė metų ir nei trupučio į priekį nepasistumėtų. Egoistiniai žmonių norai ar ne, bet visa gamta atlieka savo funkcijas taip, kad sugebėtų išlikti. Nėra niekur parašyta ar nustatyta, kad elgiantis vienaip ar kitaip elgesys turėtų įtakos pasauliui. Tokie norai turi įtakos net bent pačiam sau, gali įsisavinti sau pačiam kažkokią tiesą, bet protas ir visa kita atsirado tik todėl, kad apskritai palankios sąlygos buvo žmogui vystytis.
Nereik jokiu minciu pastangu ir juolab nereik visatos keisti. Tai zmogaus santykio su kitais isstatymas. Rysyje su kitais atsiskleidzia ego virs kurio atskiriant save, savo ego ir sieki, nora atskleist paslepta rysy vyksta pokyciai, o ne mintineje meditacineje koncentracijoje.
Ne del palankiu salygu atsirado zmogus ir protas. Sitos salygos tai materiali menama israiska priezasties, samoningam protui atsirasti. Vienintelis kurinys sukurtas realybeje yra zmogus. Samoningas protas tai grubejimas noro, per 4 noro gaut vystymosi stadijas, kuri materialioje plotemeje jauciamos kaip negyv, aug, gyv, ir zmogaus lygmuo. Nieko cia per visa vystymasi atsisitktinai neivyko. Zmogus kertinis, esminis visa ko elementas, sprendziantis tolimesne raida.
Zmogus nera visatos produktas. Tarsi del to kad joje buvo palankios salygos issivyste zmogus. Zmogus iskarto buvo sukurtas su visom 4 noro stadijom. Tos 4 noro stadijos ir projektuoja materialios visatos vaizda. Bet nevyko jokio laiko vystymosi. Mes laika jauciame savo savybese ir del to darome tokias isvadas, kad is tu 3 materijos stadijus(negyv,aug,gyv) issivyste zmogus. Tos keturios stadijos iki 4 yra kokybinis pokytis, o 4stadija del egoistiniu savybiu jau jauciasi kaip vystymasi visatoje ir laike…
Mekabciel rašė:Vienintelis kurinys sukurtas realybeje yra zmogus.
Tai, kad neatradome nežemiškos gyvybės, nereiškia, kad žmogus visatoje toks yra vienintelis. Nesame ištyrę netgi nei vieno procento visatos vietų, o tai parodo, kad visatos žemėlapyje esame žali, galbūt yra pilna tokios gyvybės kaip žmogus kitur ir ji taip sureikšmina savo būtį, nes taip pat savo planetoje būdami vis dar neatranda protingesnių už save.
Visi tie visatos principai, kuriuos tu nurodai yra išrandami iš proto pamąstymų, bet tai neįrodo, kad visas mąstymas yra ne materialus. Realiai visi žinome, kad pasaulis yra daugiau nei 5 pojūčiai ir, kad matome daug iliuzinių reiškinių, bei dar daugiau įvairių egzistuojančių dalykų nesugebame pamatyti. Jei matome vaizdą ne tokį koks yra, nereikėtų būti užtikrintiems, kad mąstymas ne iliuzinis. Visas mąstymas remiasi būtent materialiojo pasaulio vaizdiniais, tad protas gali klysti ir labai stipriai.
idenmeyou rašė:
Mekabciel rašė:Vienintelis kurinys sukurtas realybeje yra zmogus.
Tai, kad neatradome nežemiškos gyvybės, nereiškia, kad žmogus visatoje toks yra vienintelis. Nesame ištyrę netgi nei vieno procento visatos vietų, o tai parodo, kad visatos žemėlapyje esame žali, galbūt yra pilna tokios gyvybės kaip žmogus kitur ir ji taip sureikšmina savo būtį, nes taip pat savo planetoje būdami vis dar neatranda protingesnių už save.
Visi tie visatos principai, kuriuos tu nurodai yra išrandami iš proto pamąstymų, bet tai neįrodo, kad visas mąstymas yra ne materialus. Realiai visi žinome, kad pasaulis yra daugiau nei 5 pojūčiai ir, kad matome daug iliuzinių reiškinių, bei dar daugiau įvairių egzistuojančių dalykų nesugebame pamatyti. Jei matome vaizdą ne tokį koks yra, nereikėtų būti užtikrintiems, kad mąstymas ne iliuzinis. Visas mąstymas remiasi būtent materialiojo pasaulio vaizdiniais, tad protas gali klysti ir labai stipriai.
Visiskai apie skirtingus dalykus snekame. Uzteks tam kartui. 😉
Man parodykit nors vieną žmogų, kuris galėtų perskirti jūras, iš vienos medžiagos pakeisti į kitą arba tiesiog keisti savo materialų kūną į visiškai kitokį, tokių dalykų nėra. Tai, kad žmogus nustūmęs visus savo ego susilies su gamta nepagrįsta, visatai nėra jokio principo, kad žmogus kažkuo keistųsi, ne žmogus jos šeimininkas.
Be to visi ego, normalus dalykas, taip jau atsitiko, kad dauguma instinktų ir savybių išsivystė pradinėje žmonių atsiradimo stadijoje, kai žmogus tik pradėjo pažinti žmogų, gamtą.
Didžiausia žmonių klaida, kad jie įsivaizduoja jog savo suvokimu, protu yra nepriklausomi nuo šio pasaulio, gali vieną dieną tapti sąmoningais, pakilti aukščiau savęs. Deja beveik didžiąją dalį žmogaus pasirinkimų nulemia pasąmonė, kuri viską renka iš gyvenimo patirties, įspūdžiu ir matytų vaizdų.
Visi tie sąmoningumai ir jausmai tik cheminiai procesai. Tu gali būti blogiausias pasaulio žmogus ir nieko nesidomintis, o kitas geras ir viskuo besidomintis, bet skirsis tik jūsų požiūris, pasaulį matysite vienodai, tai tik įrodo, kad ne sąmonė diktuoja pasaulio vaizdą ir jį kurią, o visata padiktuoja tam tikrą vaizdą ir žmogaus smegenys jį priėmusios padaro jis mums suprantamu, iliuziniu. Manyti, kad esame bendra visuma su visata yra rizikinga, nežinome visko apie visatos medžiagą, o jei tiksliau beveik nieko nežinome, nežinome kas už jos kraštų.
idenmeyou rašė:
Pasikartosiu dar karta, nesneku apie visatos itakojimus, juolab stebuklu darymus. Kai sneku apie zmogu nesneku apie zmogaus kuna, kuris visiskai priklausomas nuo desniu ir aplinkos.
1)Visatai yra principas, kad zmogus keistusi – del to, kad Kurejas sukure kurini ir ji pripilde. O pripildymo zmogus nejaucia.
2)Asmeniskai as nerasiau niekur, kad zmogus yra nepriklausomas nuo sio pasaulio. Priklausomas nuo savo egoistiniu savybiu. Deka kuriu negaliu jausti priezastiniu procesu.
3) Taip pat neminejau niekur kad ego reik atsisakyt ar anuliuot.
4)Dar karta pakartosiu, vienas zmogus nesidomes niekuo, jaus tik pasekme, o kitas atskleis pasleptaja kurinijos dali ir jaus dar ir priezasti. Vienas matys viena monetos puse, kitas dar ir kita. Velgi, jau rasiau, kad zmogaus noras (samone) su ketinimu del saves, jaucia viena pasaulio vaizda, su priesingu ketinimu jaucia visai kita vaizda. Tavo atzvilgiu realybe nesikeicia, mano atzvilgiu keiciasi. Tik ta kita ketinima galima isauginti tik rysyje su ktiais. Kas cia nelogisko? Ir tai ne kune vykstanti chemija.Tai zmogaus ketinimo transformacija. Ir i tokia samone iena visai kitoks pojutis. Kodel tai nechemija? Del to, kad tai kuriama rysyje su kitais ir tai yra objektyvu, dabartiniu pojuciu atzvilgiu. Ir tai taip pat objektyvu del to, kad as jauciuosi neatsietas nuo kurinijos.
Kam ten kapstytis kazkur uz visatos ribu ir kvantuose kai santykije tarp zmoniu galiu atskleist kur kas daugiau, ir pajust tai, o ne identifikuot? Dabar kvantineje fizikoje sneka apie kvantine samone, ir galimi pasiulymai – medituot, einant miegot gaudyt toki snuduriavimo momenta, kai samone atsijungineja, vat cia samoningi sapnai prasideda, ir visa tai yra grynai materialus dalykai su dvasingumu nieko bendro neturintys. Del to, kad ego siuose procesuose nedalyvauja. O dvasingumas be ego niekur.
Tie patys sąmoningi sapnai, tai geras dalykas, bet tai dar labiau iliuzinis nei, kad tikrovėje, ten gali ir žūti ir kentėti, kitą kartą sapnuodamas vėl būsi normalus , be sapnus kuria pasąmonė, kuri priklausoma nuo materialių smegenų.
Minėjai kvantinę mechaniką, visgi juk kvantinėje mechanikoje priežastį ir supratimą dar sunkiau rasti nei klasikinėje. Kvantinėje galime tirti kažką ar padaryti ir tikėtis jau rezultato pagal tikimybes, logiką ar bet ką kitą, deja viskas gaunasi chaosiškai ir nesuprantamai. Be to niekada rimtų mokslininkų nebuvo teigta, kad žmogus sąmonės dėka kvantiškai gali kažką keisti visatoje, tokią idėją bando plėtoti šiek tiek apie kvantinę mechaniką pasiskaitę ezoterikai, kurie pučiai burbulą apie sąmonės lygius neva remdamiesi kvantinę mechaniką.
idenmeyou rašė:Oj nėra tokių žmonių, kurie perprastų visatos dėsnius. Jei kas būtų perpratęs senai turėtumėme vieningą visatos aiškinimo teoriją, o dabar žiūrint iš klasikinės fizikos yra daug skylių, žiūrint iš tos pačios kvantinės vėlgi.
Tie patys sąmoningi sapnai, tai geras dalykas, bet tai dar labiau iliuzinis nei, kad tikrovėje, ten gali ir žūti ir kentėti, kitą kartą sapnuodamas vėl būsi normalus , be sapnus kuria pasąmonė, kuri priklausoma nuo materialių smegenų.
Minėjai kvantinę mechaniką, visgi juk kvantinėje mechanikoje priežastį ir supratimą dar sunkiau rasti nei klasikinėje. Kvantinėje galime tirti kažką ar padaryti ir tikėtis jau rezultato pagal tikimybes, logiką ar bet ką kitą, deja viskas gaunasi chaosiškai ir nesuprantamai. Be to niekada rimtų mokslininkų nebuvo teigta, kad žmogus sąmonės dėka kvantiškai gali kažką keisti visatoje, tokią idėją bando plėtoti šiek tiek apie kvantinę mechaniką pasiskaitę ezoterikai, kurie pučiai burbulą apie sąmonės lygius neva remdamiesi kvantinę mechaniką.
Vargu, ar turėsime kada nors vieningą Visatos dėsnių supratimo teoriją. Tiesiog verta priminti Giodelio neapibrėžtumo teoremas. Populiariai tariant, jokia teorija negali savęs įrodyti. O to pilnai pakanka, kad Visatos suvokime visada bus kažkoks elementas, kurio pilnai nepaaiškinsime. Kita vertus, gal tai ir gerai? Tada tą elementą, kurio nepaaiškiname, smulkinsime, kol galiausiai prieisime prie atskiro kvanto, ir tada suvoksim, kad galime pasiremti pranašesniu mąstymo metodu, kuriame neapibrėžtumų gerokai mažiau. 🙂
idenmeyou rašė:Oj nėra tokių žmonių, kurie perprastų visatos dėsnius. Jei kas būtų perpratęs senai turėtumėme vieningą visatos aiškinimo teoriją, o dabar žiūrint iš klasikinės fizikos yra daug skylių, žiūrint iš tos pačios kvantinės vėlgi.
O kam tuos desnius perpratinet?
Zmogui tereik zinot kaip veikia noro mechanika(minimaliai) ir kaip teisingai apsivienyti su kitais. Viskas.
Nesidomiu nei ezoterika nei kvantiniu pasauliu. Yra keletas momentu kuriuos reik zinot is kvantines fizikos, kaip pavyzdzius ir viskas, visas bendrai mokslas nepragmatiskas lieciant esminius klausimus.
"Manau, kad galiu nebijodamas pasakyti, kad nėra kas supranta kvantinę mechaniką". R.Feinmanas
Ar kvantinė mechaniką mums davė supratimo apie pasaulį, vargu iš esmės ir taip ir ne. Bet faktas, kad apie pasaulį aiškumo sumažėjo, padaugėjo nesupratimo.
Svarbiausias dalykas kurį kvantinė mechanika parodo, tai, kad ilgą laiką tikėta klasikine ir Einšteino teorijos nėra pakankamai pilnos, o taip pat ir žmonių nuomonė, jog pasaulį tvarkingai veikia nuspėjamos jėgos ir dalelės. Kuo daugiau žinių daugėja iš kvantinės fizikos, tuo daugiau neaiškumų kyla apie pačią visatą. Jei ankščiau ir turėta nuomonė jog tam tikra dalelė tam tikru metu turi būti tam tikroje vietoje, tai kvantinė fizika parodė, kad, bet koks manymas priežasties – pasekmės tikėjimasis ar apskaičiavimas gali būti visiškai netikslus, arba išvis jo nebūti, tai įrodė, kad, bet koks filosofinis pamąstymas naudojantis jau esamomis teorijomis nėra teisingas, nes aš galiu tikėti pasauliu koks jis yra, bet pradėjus tyrimus kvantinėje fizikoje aš niekada nebūsiu teisus.
idenmeyou rašė:Na aš nesutinku, kad galime nustatyti teisingą žmogaus gyvenimą pagal kvantinius dėsnius. Kaip Ričardas Feinmanas sakė
"Manau, kad galiu nebijodamas pasakyti, kad nėra kas supranta kvantinę mechaniką". R.Feinmanas
Ar kvantinė mechaniką mums davė supratimo apie pasaulį, vargu iš esmės ir taip ir ne. Bet faktas, kad apie pasaulį aiškumo sumažėjo, padaugėjo nesupratimo.
Svarbiausias dalykas kurį kvantinė mechanika parodo, tai, kad ilgą laiką tikėta klasikine ir Einšteino teorijos nėra pakankamai pilnos, o taip pat ir žmonių nuomonė, jog pasaulį tvarkingai veikia nuspėjamos jėgos ir dalelės. Kuo daugiau žinių daugėja iš kvantinės fizikos, tuo daugiau neaiškumų kyla apie pačią visatą. Jei ankščiau ir turėta nuomonė jog tam tikra dalelė tam tikru metu turi būti tam tikroje vietoje, tai kvantinė fizika parodė, kad, bet koks manymas priežasties – pasekmės tikėjimasis ar apskaičiavimas gali būti visiškai netikslus, arba išvis jo nebūti, tai įrodė, kad, bet koks filosofinis pamąstymas naudojantis jau esamomis teorijomis nėra teisingas, nes aš galiu tikėti pasauliu koks jis yra, bet pradėjus tyrimus kvantinėje fizikoje aš niekada nebūsiu teisus.
O as ir neminejau kad pagal kvantines desnius galime nustatyti teisinga zmogaus gyvenima. Kaikurie kvantiniai desniai padeda noro mechanika, zmogui priimtinesniais pavyzdziais, paaiskinti.
Kvantines fizikos neimanoma zmogaus egoistiniui protui suprast.
Mekabciel rašė:Kvantines fizikos neimanoma zmogaus egoistiniui protui suprast.
Ką tuo nori pasakyti? Pasaulyje daug įvairių žmonių, bet niekas jos dar nesuprato.
idenmeyou rašė:
Mekabciel rašė:Kvantines fizikos neimanoma zmogaus egoistiniui protui suprast.
Ką tuo nori pasakyti? Pasaulyje daug įvairių žmonių, bet niekas jos dar nesuprato.
Zmogus operuodamas egoistinem savybem, negali suprast visatos. Tam, kad suprast visata reik but laidininku, integraliai veikiancia sistemos dalimi. Zmogus siuo metu nepraleidzia pro save jokios informacijos, o ja savyje anuliuoja. Del to ir malonumas iskarto isnyksta(tik prisilietus prie jo) ir visatos minties suprast neimanoma.
Žmogų visatos mąstu lyginčiau kaip su tašku ant žmogaus kūno. Ar žmogus daug praras jei milimetrinis taškelis dings nuo jo kūno, tikrai ne, žmogaus organizmas ir psichikos sistema veiks kaip ir veikė ir taškelis buvo tik to pačio organizmo produktas, bereikšmis. Taip ir visata, visos dalelės juk išliks, net jei ir žmonių nebūtų, galbūt netgi atsirastų nauja organine visai kitokia gyvybė, bet visada pradinis matas būtų visatos mažiausios dalelės, o dalelių lyg ir kontrolę turi fundamentalios jėgos, o žmogus tik tas kuris yra iš dalelių ir vergauja pagal tuos pačius fundamentalių jėgų dėsnius, kiek jau duota žmogui, tiek. Pakeitus visatos modelį, pasikeistų ir žmogus, jei tik neišnyktų.
idenmeyou rašė:Bet nemanau, kad žmogus yra toks išskirtinis objektas, kad per jį galėtų tekėti visos visatos srautas. Tarkim ar žmogui įmanoma pratekinti per save, susijungti su radioaktyviu dideliu atomų srautu, žinome, kad ne žmogus tiesiog mirs, jo ląstelės suirs. Visatoje yra vietų kur pačios visatos kūriniai negali jaustis, kaip tarkim priartėjus prie juodosios skylės. Juk tiek kažkoks objektas, tiek juodoji skylė yra toje pačioje erdvėje, toje pačioje visatoje, bet tam objektui tikrai nieko gero patekti į juodąją skylę.
Žmogų visatos mąstu lyginčiau kaip su tašku ant žmogaus kūno. Ar žmogus daug praras jei milimetrinis taškelis dings nuo jo kūno, tikrai ne, žmogaus organizmas ir psichikos sistema veiks kaip ir veikė ir taškelis buvo tik to pačio organizmo produktas, bereikšmis. Taip ir visata, visos dalelės juk išliks, net jei ir žmonių nebūtų, galbūt netgi atsirastų nauja organine visai kitokia gyvybė, bet visada pradinis matas būtų visatos mažiausios dalelės, o dalelių lyg ir kontrolę turi fundamentalios jėgos, o žmogus tik tas kuris yra iš dalelių ir vergauja pagal tuos pačius fundamentalių jėgų dėsnius, kiek jau duota žmogui, tiek. Pakeitus visatos modelį, pasikeistų ir žmogus, jei tik neišnyktų.
zmogus tai ne dvikojis kalbantysis. zmogus tai dvasine konstrukcija turinti dvasines savybes.
zmogaus kunas ir visata su visom juodosiom skylem jauciasi paciame zmoguje. Manajame As. ne zmoguje nieko neegzistuoja.
Integralioje sistemoje bent vieno integralo isnykimas reikstu visos sistemos griuti. Tad tas vienas taskas yra taip pat esminis taskas. Kiekviename zmoguje yra taskas, uzuomazga bendro noro. Rysyje su kitais galima sulipdyt bendra puzle. Tiek kiek jos sudeliosime tiek jausime malonumu.
Fundamentalios jegos ir desniai turi viena ir ta pati saltini, kureja. Zmogaus noruose jauciami kaip atskiri veiksniai, vel gi del savybiu ir velgi ne manyje tu daleliu neegzistuoja. Ne zmogus, sudarytas is fundamentaliu daleliu, egzistuoja visatoje, o visata ir savojo kuno pojutis egzistuoja manyje, kuris tyrimu deka issiaiskinta, kad sudarytas is fundamentaliu daleliu. Viskas atvirksciai.
Vienintele realybeje sukurta materija tai noras gaut malonuma – AS.
Tai, kad už viso kūrybos proceso turi egzistuoti kūrėjas irgi tik prielaida, žmonės negali įsivaizduoti ko nors be hierarchijos. Beveik visiems atrodo, kai jei yra kažkoks objektas, tai tam objektu atsirasti reikia statytojo, bet čia nueisime prie pat to senojo klausimo, kas gi sukūrė kūrėją ir jau žinau, kad bus man atsakyta, jog kūrėjui nereikia, kad jį kažkas sukurtų, bet to niekas apskritai negali įrodyti.
Tai, kad kūrėjui nereikia, kad jį kažkas sukurtu jokiais būdais negalime laikyti argumentu, lygiai taip pat kaip ir visatai reikia viską valdančios jėgos, po kol kas mes tik tikime, galbūt norime, įsivaizduojame, kad taip turėtų būti, deja tokio atradimo ne iš tolo dar nematyti.
idenmeyou rašė:Tai, kad žmogus dvasinė būtybė tik tikinčiųjų prielaidos. Nesakau, kad žmogus tik fizinis, nes turi ir eterinį kūną, bet visvien tai tame pačiame matomame pasaulyje. Nėra net pačio mažiausio įrodymo, kad žmogus mirdamas kažką pakeičia visatoje, ar jo dalelės gali pavirsti į kažką neįtikėtino, viskas vyksta ta pačia natūralia gamtine, fizine tvarka.
Tai, kad už viso kūrybos proceso turi egzistuoti kūrėjas irgi tik prielaida, žmonės negali įsivaizduoti ko nors be hierarchijos. Beveik visiems atrodo, kai jei yra kažkoks objektas, tai tam objektu atsirasti reikia statytojo, bet čia nueisime prie pat to senojo klausimo, kas gi sukūrė kūrėją ir jau žinau, kad bus man atsakyta, jog kūrėjui nereikia, kad jį kažkas sukurtų, bet to niekas apskritai negali įrodyti.
Tai, kad kūrėjui nereikia, kad jį kažkas sukurtu jokiais būdais negalime laikyti argumentu, lygiai taip pat kaip ir visatai reikia viską valdančios jėgos, po kol kas mes tik tikime, galbūt norime, įsivaizduojame, kad taip turėtų būti, deja tokio atradimo ne iš tolo dar nematyti.
1) Apie mirti isvis nesnekejau.
2) Da koks skirtumas, kad ir egzistuoja tai kas sukuria absoliuta ir egzistuoja tai, kas sukure absoliuto kureja. Apie esme taipogi as nesneku, nes ner ten ka sneket. Tai nepasiekiama. Pasiekiama tik to saltinio poveikis i mane, ir mano reakcija i ta poveiki. Is tos reakcijos jauciasi, kad saltinis yra vienas.
Ar kureja sukure dar kazkoks kurejas, tai ne zmogaus pazinimo ribose ir sitas filosofinis klausimas niekur neveda. Velgi, del to, kad tai nepasiekiama.
Niekas negali irodyt, kad realybeje egzistuoja viena jega zmogui, kuris to nemato/nejaucia.
Mazas vaikas prieina prie vandens ciaupo sienoje, atsuka, paleidžia vandeni. Jam atrodo, kad pasaulis sukurtas taip, kad is ciaupo sienoje bega vanduo. Jis nežino, kas yra uz sienos. Vaikui vandens saltinis – ciaupas. Taip mokslas ir suvokia viska, kas vyksta, – tyrineja musu pasaulio „sienas“, o apie tai, kas egzistuoja uz „sienos“, nekalba.
Ta pati sąmonė Žemėje veikia vienaip ir mums atrodo, kad mes turime galimybę viską suvokti, bet tie patys astronautai būdami nesvarumo būsenoje, gaudami magnetinių spindulių pasikeičia, nes jų sąmonė yra veikiama ir pradeda matyti girdėti, įvairius garsus, vaizdus. Labai mažai žinome, kaip mūsų protai elgtūsį viename visatos kampe, kitame, bet sąmonė kuri leidžia mums suvokti ir mąstyti yra veikiama materialaus pasaulio, jo labiau, kad pasąmonė kuri lydima su įvariomis patirtimis išgyvenimais, nuolat kiša koja sąmonei, viskas labai materialu. Pas žmogų nėra nieko rasto kas būtų nesusiję su materialiu pasauliu, viskas yra materialu, tik skirtingais lygiais, bet kokia visatos dalelė, kad ir pati pamatinė mažiausia yra materiali. Žmonės daro klaidą, kad nesuprantamus ir nematomus dalykus išima iš materialaus pasaulio konteksto.
Mokslas neuzsiima zmogaus santykio isstatymo su kitais zmonemis, kad rysyje tarp zmoniu pajustu tuos visus kvantinius ar kokius kitus dalykus.
Dabartiniu laiku žmogus apie visatą neturi teorijos, kuri ne tik aiškintų visus vykstančius procesus, jėgas, bet ir pačią visatą, praktiškai galime remtis viena teorija ar kita, bet visuose juose yra daug skylių. Galime pasilikti tiesiog prie tikėjimo Dievu, bet aš labai abejoju ar tai bus protinis suvokimas, greičiau jau jausminis, kuris sukuriamas tuo pačiu protu.
Manau ateis laikas kai žmogus save tobulins, galbūt kažką pakeis DNR, galbūt žais su neuronais ar bet kuo kitu, bet tai įmanomas variantas, jei paspartintumėme kažkokiu būdu savo smegenis, net tik atliktumėme visus darbus daug greičiau, bet ir suvoktumėme viską plačiau. Tokie dalykai rizikingi, bet žmogus kažkada tokį žingsnį žengs, tuo esu tikras.
idenmeyou rašė:@Mekabciel Apie kokį tu poveikį šneki, kaip ir pats minėjai, kad vaikas nežino kas yra už sienos ir gali turėti klaidingą įsitikinimą, taip žmogui net nereikia turėti sienos, kad jis nesuprastų apie pasaulį. Visi tie žmogaus dvasiniai iškėlimai virš visko yra daromi čia, nes sėdimi saugiau kur nepasiekia baisūs spinduliai ir galime išgyventi ir kurti įvairias pseudo teorijas apie žmogaus svarbą, kai visi žinome, kad žmogus labai trapus visatoje.
Ta pati sąmonė Žemėje veikia vienaip ir mums atrodo, kad mes turime galimybę viską suvokti, bet tie patys astronautai būdami nesvarumo būsenoje, gaudami magnetinių spindulių pasikeičia, nes jų sąmonė yra veikiama ir pradeda matyti girdėti, įvairius garsus, vaizdus. Labai mažai žinome, kaip mūsų protai elgtūsį viename visatos kampe, kitame, bet sąmonė kuri leidžia mums suvokti ir mąstyti yra veikiama materialaus pasaulio, jo labiau, kad pasąmonė kuri lydima su įvariomis patirtimis išgyvenimais, nuolat kiša koja sąmonei, viskas labai materialu. Pas žmogų nėra nieko rasto kas būtų nesusiję su materialiu pasauliu, viskas yra materialu, tik skirtingais lygiais, bet kokia visatos dalelė, kad ir pati pamatinė mažiausia yra materiali. Žmonės daro klaidą, kad nesuprantamus ir nematomus dalykus išima iš materialaus pasaulio konteksto.
dabartine zmogaus samone tai noras gaut malonuma del saves. nepriklausomai nuo pozicijos visatoje zmogaus samone islieka ta pati. tik gaunama informacija gali keistis del aplinkos ir tada jauciasi visokios fluktuacijos. astronautams ego atsipalaiduoja, atsiplesia per daug nuo zemes, nors savybese istaisymo nera, ir del to jaucia visokias haliucinacijas. kaip narkotiku pavartojus. daugiauksciuose irgi nesveika gyvent, nes zmogus rysy su zeme praranda.
materija ir daleles egzistuoja zmogaus egoistiniame prote. rimtesni astrofizikai daro prielaida kad visata atstovauja minti. Mintis negali egzistuot ne manyje.
idenmeyou rašė:Sutikčiau iš esmės su Sharikovu, kad žmogaus pažinimo riboms nėra ribų, bet visgi lieku sudvejojęs.
Dabartiniu laiku žmogus apie visatą neturi teorijos, kuri ne tik aiškintų visus vykstančius procesus, jėgas, bet ir pačią visatą, praktiškai galime remtis viena teorija ar kita, bet visuose juose yra daug skylių. Galime pasilikti tiesiog prie tikėjimo Dievu, bet aš labai abejoju ar tai bus protinis suvokimas, greičiau jau jausminis, kuris sukuriamas tuo pačiu protu.
Manau ateis laikas kai žmogus save tobulins, galbūt kažką pakeis DNR, galbūt žais su neuronais ar bet kuo kitu, bet tai įmanomas variantas, jei paspartintumėme kažkokiu būdu savo smegenis, net tik atliktumėme visus darbus daug greičiau, bet ir suvoktumėme viską plačiau. Tokie dalykai rizikingi, bet žmogus kažkada tokį žingsnį žengs, tuo esu tikras.
Zmogus nera mastanti, zmogus yra jaucianti butybe. Protas kaip antrinis mechanizmas veikia tam, kad suprast ka jaucia. Mes ispirmo pajauciame, tik poto suprantame.
Vienos jegos pojutis yra sukuriamas rysyje tarp musu. Joks zmogaus fizinio kuno tobulinimas neispres kancios problemos. Zmogus visa gyvenima kencia, nuo vieno noro iki kito. Paragavus – malonumas visad isnyksta. Sitos problemos itervencija i kuna nesprendzia. Problema zmogaus egoizme, dabartiniame jo ketinime.
