Kuo jūs tikite?
O dėl aštroko nuomonių reiškimo kas atrodo tarsi norėjimas kažką įtikinti tai gan apgaulinga. Praktiškai kiekvienas lieka prie savo varianto. Tik pasimato savojo varianto silpnosios vietos kurias tiesiog pasitikslini, pasikoreguoji. Galų gale keletą kartų per gyvenimą pakeiti savo įsitikinimus. Pvz jaunystėje buvau griežtas materialistas, vėliau lyg ir atsigręžiau į religiją. O dabar esu nei šis nei tas. ignoruoju tiek materializmą tiek religijas. Bet jaučiuosi idealiai puikia kaip niekad anksčiau.
Pagrindinis mane vedantis žinojimas yra suvokimas, kad iš principo esu laisva. Ir savo realybę galiu koreguoti taip kaip noriu. Tai leidžia man gyventi dabartimi, tiesiog materializuoti savo idėjas (dvasines, moralines, ideologines).
Kuo tikiu? Labiausiai tikiu žmogumi ir ta dieviškumo būsena kylančia iš jo. Manau, kad žmogus kaip ir sapną, taip ir savo realybę susikuria pats. Pagal tai kokiomis emocijomis, mintimis jis gyvena, tuo nusispalvinusi, kvepianti jo aplinka.
Neneigiu, bet ir neteigiu jog dievas yra. To neįmanoma įrodyti, o šiuo atveju klysti per daug įžūlu, kuomet taip įrėminama gyvenimo prasmė.
Taip pat nežinau kas dėsis po mirties, bet viena aišku (antrą kartą kūdikis negrįžta į motinos pilvą), reikia imti dabartį
Tikiu, kad kuomet elgiesi pagal vidinį teisingumo matą, tu niekada neprašausi. Nei religine, nei materiale prasme.
Vėlgi, daug kas mano, kad materialistai yra visiški egoistai susikoncentravę į žemiškas gėrybes. Nebūtinai materialistas gali ir būti tas, kuris nevertina daiktų reikšmės ir godžiai ryja gyvenimišką, emocišką, dvasišką patirtį, netapatinant jos su dievu.
Manau, kad svarbu būti laimingu. Galima ir visą dieną sėdėti ant žolės ir nieko neveikti, tačiau tai gali būti prasmingiau nei arti lauką laukiant derliaus ar visą dieną kalbinti rožančių (juk neretai tai priveda prie egoizmo būti išgirstam ar puikybės, ir taip nunyksta ta riba skirianti tikėjimą ir materializmą).
Vidurinysis kelias man priimtiniausias.
Yra dar vienas momentas kad šis pasaulis gali būti pakeistas iš esmės. Tiksliau gražintas į pradinę būseną. Tiesiog būtų labai įdomu naujai jį pažinti. 🙂
Mano tikslas ŠIUO METU yra išmokti pozityviai priimti bet kokius gyvenimiškus potyrius. Turiu metodiką, pradėjau ją taikyt, ir iki šiol veikia : ) Žiūrėsiu kas bus toliau.
Kas liečia GYVENIMO tikslą, kažko konkretaus aš neturiu. Bet kadangi jau esu čia, tai kaip sakant why not? Gal dar būtų galima sakyt, jog gyvenu dėl to, jog vienintelis kitas pasirinkimas būtų negyventi.
Tikiu daug kuo, bet turiu 2 pagrindinius kriterijus kuriuos naudoju nustatyti ar infromacija man tinkama:
1:Geros žinios tos, kurios tave laimingą daro ir aplinkos neskaudina.
2:Geros žinios tos kurias galima patikrinti praktiškai.
Nepraktikuoju kažkokios vienintelės religijos, neišpažystu kažkokio vienintelio dievo.
….
Dabar tiek : )
Antras klausimas kad amžinai esybei nereikalinga materija taip pat ne visai taip. Be problemų galima egzistuoti gražiai ir laimingai anapusiniame pasaulyje amžinai bet nusileidimas į materija suteikia naujas ir visiškai kitokias pažinimo galimybes. Šios visatos kūrėjai neturėjo galimybės pažinti savo kūrinį iš vidaus. Mes gi tai pažindami tampam dar tobulesniais kūrėjais perspektyvoje. Iš kitos pusės mūsų niekas neverčia čia įsikūnyti. Tai darom visiškai savanoriškai. Pagrindinis variklis pažinimas ir tobulėjimas realiai nieko neprarandant. Ar gali būti dar geriau?
Audrius rašė:Bet, jei iš esmės gyvenimas be prasmis, ir jam suteikti kad ir prasmę, nesvarbu kokia tai, kad ir nuostabiai gražią, tai tuo besilaikant, baigusis gyvenimui, visa tai taip pat baigiasi? Tai kur čia tuomet tas pozityvumas?
Pozityvumas yra mano pasirinkimas. Kaip aš noriu nugyventi šį gyvenimą? Pozityviai ar negatyviai?
Kas liečia mirtį, tai, iš mano požiūrio taško, viskas priklauso nuo to kaip suvoki save, arba savo "aš". Jei manai, kad esi vien kūnas arba kūnas + protas tai tada taip, nugyveni šį gyvenimą ir viso gero brolau 😀
Aš asmeniškai taip nemanau, nes galiu suvokti save ne tik kaip kūną arba kūną + protą. Man kūnas ir protas yra mano DALIS ŠIUO METU, bet ne viskas kas esu.
Audrius rašė:Dėl tikėjimo gyvenimu, kad atvirkštinis variantas tiesiog jo nebuvimas kažkaip nežinau.., net tikėjimu ar galima pavadinti…
Tai ir nėra tikėjimas. : ) Kadangi aš jau gyvenu, tai teturiu 2 pasirinkimus ties šituo klausimu. Gyventi arba nutraukti gyvenimą. Aš renkuosi gyventi.
: )
Gerbiamas Stasį, na dabar jau man aišku kad kažką be kūniško įžvelgi ir daugiau, na kas pasak jūsų žodžiais nesibaigia po mirties… Na aišku mintį pagavau, perdaug nesureikšminant nieko, pozityviai, realizuojant ką suvoki, tai ką šiuo metu savo dalimi vadini (kūnas+protas) vedi per gyvenima nes jau eit pradejei, tai kaip sakant ir pabaigt reikia… O tai kaip su kita dalimi, kaip su ja? Tuo tarpu nenaudojama nes nereikalinga, ar retkarčiais prireikus galimybei?
Egzistencialistai mano (jų esminėms nuostatoms pritariu – tik mano prielaidos šioms nuostatoms yra kitos), kad „(laisvas) individas egzistuoja absurdiškoje arba beprasmėje visatoje“, o A.Camus pasako paprastai – „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė. Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, – reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą (…). …skubiausias (suprask – svarbiausias ) yra gyvenimo prasmės klausimas.“. Ir, neviniodamas į vatą, daro išvadą : gyvenimas yra beprasmis, todėl galima elgtis trejopai – nusižudyti, įtikėti kažkuo transcendentiniu, esančiu už absurdo (gyvenimo) arba susitaikyti su absurdu ir jame gyventi.
A.C siūlo tokį pasirinkimą – nors gyvenimas yra beprasmis, jame vis viena reikia gyventi didvyriškai, sekuliariame šventume, nors tai ir bus absurdiška.
Tas A.C yra fainas tipas – taip ir gyvenu, bet toli gražu ne "didvyriškai" ar "sekuliariame šventume". Gyvenu be ypatingų "pastangų" – instinktai paprastai stipresni už racionalius išvedžiojimus… 😉
Dar krūva rekomendacijų įvairiems skoniams :
• Įgyvendinti savo svajones, siekti savo idealų (gyventi svajonėmis, kovoti už kokias nors vertybes, sekti savo likimu, pasiekti tobuliausią savęs versiją, pasiekti gyvenimo džiaugsmą, harmoniją ir kt.);
• Pasiekti biologinį tobulumą (išgyventi kuo ilgiau, palikti kuo daugiau palikuonių, evoliucionuoti);
• Siekti žinių ir išminties (kuo daugiau išmokti, suprasti gyvenimą ir pasaulį, įveikti baimes ir išmokti gyvenimo pamokas, atrasti gyvenimo prasmę);
• Daryti gera (padėti kenčiantiems, duoti daugiau nei gavai, siekti taikos, lygybės, santarvės);
• Pasiekti dvasinį nušvitimą (susilieti su Dievu, pasiekti sielos tyrumą, pažinti Dievą);
• Mylėti, mėgautis gyvenimu (mylėti kuo labiau, išmokti mylėti, visur siekti grožio, vengti skausmo, kančios, siekti malonumo, džiaugsmo);
• Siekti būti geriausiu (siekti valdžios, galios, būti geresniam, galingesniam už kitus);
• Gyvenimas beprasmis (žmonija susikūrė atsitiktinai ir neturi jokios prasmės);
• Gyvenimo prasmės neįmanoma suprasti (gyvenimo prasmė yra už žmogaus supratimo ribų);
• Gyvenimas yra blogas (gyvenimas yra ašarų pakalnė, pasibaigianti mirtimi).
Man artimiausias pabrauktas požiūris, o iš bėdos tiktų ir toks : evoliucinė psichologija pabrėžia, kad žmonės yra valdomi instinktų ir biologinių poreikių ir, kad pagrindinė jų gyvenimo varomoji jėga yra malonumų siekis bei būtinybė palikti palikuonių. Panašiai teigia ir biologai – jei ir yra kažkokia gyvybės prasmė, tuomet tai yra siekis kuo labiau išplatinti savo genus.
Visas šis kratinys iš įvairiausių šaltinių ir lietuviškos Vikipedijos.
Jei niekas netinka – skambink pagalbos telefonu, kurio numerio nežinau… 🙂
Na aišku su laiku viskas visiem aišku taip ar taip bus, tik kaikuriems matomai tas klausimas yra iki to laiko sukakties aktuolesnis, bet visi atsakymus randa savaip.
Gide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių skirtingų sampratos variacijų… Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.
Master mintys buvo gan įdomiausios bet va matomai neteko padiskutuoti labiau. Keisčiausia, kad dažniausiai žmonės remiasi kažkuo taip stipriai nesvarbu kas, kad rodos ir pamiršta vidinius jausmus, dar kažką iš vidaus… Aišku kam tas vidus, kam puoselėt jei galima tikėt į neaiškius potyrius ar tiklsiai nurodomus aspektus ar išvis netikėti niekuo, jug tas pats.
Gide neiškau aš čia kažkokios tiesos ar bendraminčių, tų tikėjimų yra gana begalė nuo begalinių skirtingų sampratos variacijų… Tiesiog smalsumo dėlei, kaip jau ir minėjau, įdomu pasidomėt kuo čia mąstantys žmonės tiki, kas juos veda ar kuo jie nori tikėti.
Audriau, pats forume ieškai atsakymo į vieną iš pagrindinių filosofijos klausimų – kas yra žmogus.
Gal tai ir teisingas kelias, nes pati filosofija neįstengia į tai atsakyti. Daugiau kaip 2000m triūsta, bet net patenkinamo atsakymo nepasiūlyta, ir nėra ko stebėtis, kad filosofijos savaime (kaip visuotinai pripažintos teorijos) nėra. „Teisingos“ filosofijos nėra, bet filosofuoti visi daugiau ar mažiau sugebam, nes ir mokytis beveik nereikia – yra galva ant pečių, bus ir „nuosava“ filosofija. Šito gero – be juokų – forume yra daug. Pasižvalgyk temose, ir tikrai rasi daug naudingo ir įdomaus savo klausimo prasme.
Kad galėčiau atsakyti, pradžiai derėtų apsibrėžti, kokia tavo pavartoto ir daug savyje talpinančio žodžio „tikėti“ prasmė (kitaip – tik „begalinės skirtingų sampratų variacijos“).
Šį žodį stengiuosi vartoti tik religine prasme – tikėti, griežtai kalbant, galima tik tuo, ko nelemta pažinti. Kur yra žinojimas ar pažinimo galimybė (nors pažinimo procesas ir bus begalinis), žodis „tikėti“ yra svetimas. Svarbu tai, kad tikėjimas savaime nėra racionalus fenomenas – tai tiesiog sąmonės būsena.
Kas pasakyta kontekste – netikiu tuo, ko nematau jokios galimybės pažinti. O pažinimas yra racionaliai/logiškai „sutvarkyta“ patirtis. Ir ką žinau (ar pažinsiu) yra žinojimas, ne tikėjimas.
Taigi, netikiu niekuo – net tarti „tikiu mokslu“ negaliu. Aš mokslą suprantu kaip vienintelę racionalią pažinimo galimybę-prielaidą. Ir mane „veda“ tik banalus noras pažinti.
Atskiras klausimas – ar noriu kuo nors tikėti? Noriu, bet optimistinių perspektyvų šiam norui išsipildyti (bent kol kas) nematau, nes scientizmas („būtis“) jau nulėmė mano sąmonę.
Ir pavydžiu nuoširdžiai tikintiems, nes jie yra subjektyviai įprasminę savo būtį, gi racionalus protas tegali „pasiūlyti“ akimirksninę egzistenciją begalybės ir nebūties akivaizdoje, ne daugiau. 🙁
Štai tokie "racionalūs" išvedžiojimai, bet, kaip minėta – instinktams tai nė motais… 🙂
paprastai mes gimstame šeimose,kur jau praktikuojamas koks nors tikėjimas,ir ,užaugus, jūsų valia-keisti tikėjimą ar ne, žmogus nuolat ieškojime saves,
turin omeny,kad visose religijose draudžiamas dievo pakeitimas ar tikėjimo keitimas-tai gal geriau to ir nedaryti taip drastiškai,kaip gana garsūs mūsų lietuviai ieškojo savo šaknų budizme
bet irgi kiekvieno apsisprendimas,tačiau išmintingiau yra pasimokyti iš svetimų klaidų,nei nuolat daryti savas
laisvamaniams šiuo atveju geriau,jie gali pasirinkti ką užsigeidę ;D
Master kiek suprantu sukonkretinus, ar didžiausią tą tikėjimui vietą skiri kaip pačiam gyvenimo tarpsniui, jo spalvinimui? Ta prasme ar laikai savuoju tikslu patį gyvenimo kurimą? Ir tas išgyvenimas viso to ir laikinumo samprata tave pilnai tenkina? Nes kaip supratau kaip Dievo samprata nei priemi nei atmeti dėl gyvenimo prasmės išaukštinimo ar kaip savojo Aš iškelimo į pirmąją poziciją?
Kadangi senokai rašiau, tai samprata ganėtinai pakitusi, bet vistiek išdėstysiu savo mintis.
*. Taip.
Nemanau, kad tai laikina. Dabartį (šį gyvenimą) galima prilyginti šiandienai. Aš tikiu, kad mes turime visas jėgas, troškimus, pastangas, veiklą sudėti į dabartį vietoj to, kad svajotumėme apie ateitį. Jūs klausiate ar verta taip elgtis jei šiandiena taps vakar. Tačiau jei šiandien nieko nedarysime neturėsime rytojaus.
Tai jog koncentruojuosi į gyvenimą nereiškia, kad man nerūpi kažkas daugiau. Tiesiog kai tai bus, tai bus. Aš jas prasminsiu taip pat, kaip ir dabar stengiuosi prasminti realybę.
😀 Yeah, kaip viskas pasikeitė…. O tai buvo prieš kelis mėnesius… Dabar dievo egzistenciją atmetu . Netikiu, kad jis kada nors buvo ar yra. Pagalvokime. Mes esame žvėrys, todėl turime žvėriškus prigimtinius instinktus. Tie žvėrys, kurie buriasi į gaujas (žmogus visuomet buvo socialus) turi savo hierarchiją. Stipriausias, lyderis vadovauja gaujai, už ją atsako. Bendruomenė turi jausti stabilumą.
Žinoma, kad kuo labiau evoliucionavusi aukštesnė forma, tuo ją mažiau valdo instinktai. Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas. Šiuo atveju. Jis nurodo ką daryti, ko nedaryti. Rodo kelią kur eiti ir nustato griežtas bausmes.
Taip man tos prasmės tikrai užtenka. 🙂 (negi pasakysite, kad mus supantis pasaulis 100procentu atskleistas, neįspūdingas ir paprastas?)
Master rašė:Kai teoriškai imama suvokti, kad žmogus yra laisvas, jis pradeda ieškoti savojo lyderio, vedlio. Irrrr juo tampa iliuzija. Dievas.
Man tai primena "sparnuotą frazę": Jeigu nebūtų Dievo, reikėtų jį išgalvoti.. Palei žodžius atrodo lyg ir "už", bet emociškai labai veikia "prieš",ir sunku suprasti ką "užkabina" pasąmonėje…. gal ten tavo paaiškinimas "instaliuotas" pas mane nuo mokyklos laikų ???.
Komunistai bandė eiti ateizmo keliu, bet jiems tada natūralus lyderystės poreikis pasireiškė ypatingai ryškia forma – jie ėmė garbinti Leniną, laikė jį protingiausiu žmogumi pasaulyje. Kai Leninas mirė, jo kūno nelaidojo, bet laikė mauzoliejuje, ir žmonės būriais eidavo pasižiūrėti savo lyderio. Atsimenu, kai buvau 4-5 metų, 1983-1984 m., vaikų darželyje skaitydavau knygutes apie Leniną. Leninas buvo tarsi dievas. Antžmogis, išgelbėjęs žmones nuo kapitalistų-fabrikantų engimo. Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo – jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.
Lyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą. Joks žmogus to neturi, žmonės tampa lyderiais, jeigu Aukščiausiasis jiems duoda lašelį tų savybių. Bet tikras lyderis – Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį. Lyderis turi būti stiprus, bet joks žmogus nėra stiprus, visi silpni ir mirtingi, visi klysta ir negali išpildyti lyderystės poreikių.
a.t.sielis rašė:Atmetę Dievą, komunistai nepabėgo nuo garbinimo principo – jie ėmė garbinti demoniškąjį Leniną, Staliną ir panašius veikėjus. Galima įsivaizduoti, kad nereikia nieko garbinti, bet tai baigiasi tuo, kad vietoje garbinimo to, kuris to iš tikro vertas, pradedamas garbinti koks nors piktadarys.
Nemanau, kad kažko tai garbinimas valstybiniu lygiu yra teigiamas dalykas, nesvarbu ar bus Dievas, ar koks valstybės veikėjas, ar tiesiog kokia laisvos rinkos idėja, nes tai vis vien bus nenuoširdu, o tik ideologija padedanti valdyti valstybę.
Lyderis turi turėti absoliučią išmintį ir absoliučią jėgą……Bet tikras lyderis – Pats Aukščiausiasis, nes Jis turi ir tobulą jėgą ir tobulą išmintį.
Kariuomenėje pilnai sutinku, kad reikalingi lyderiai, darbe taip pat paliktų palaida bala be vadovų, bet asmeniniam gyvenime lygiuotis į tokį lyderį-generolą kaip tu aprašei- tikrai ne.
Lady Gaga irgi kai kuriems yra lyderė. Jėzus Kristus kitiems yra lyderis. Lyderystė neturi nieko bendro su generolais ir pan.
P.S.: puoduk, kada nustosi kabinėtis prie neesminių detalių?
Ačiū puoduk, kad išgelbėjai nuo nemalonios pareigos priešintis 😀
Jau minėjau Sienoje, kad tiesa tėra pasaulėžiūra (tai taikiau būtent tau, a.t sieli) ir, kad nėra vienos nekintančios tiesos, kaip ir tobulos pasaulėžiūros.
Vargu ar teisinga diskutuoti ir ginčytis dėl to. Yra tas dievas ar nėra. Man nėra ir aš tai pasakau. Juk tema yra "kuo jūs tikite"…
Esmė, kad tie, kurie neiško lyderio jau būna stiprūs. Jie veikia pagal savo intuiciją (Va šitai galėtų būti dieviška) jie daro tai kas jiems malonu. Jie nepameta galvos. Jie nejaučia žemiško laiko. Jie PATYS tampa kurėjais arba šios žemės dalimi :3
a.t.sielis rašė:Tai kad kosmose yra toks reiškinys, kaip lyderystė, rodo, kad lyderystė yra ir būties ištakose. Taigi, ši logika ne paneigia Dievo buvimą, bet įrodo. Dievas – natūralus visų gyvų esybių lyderis.
P.S.: puoduk, kada nustosi kabinėtis prie neesminių detalių?
Na jau, tu tai tikrai turėtum žinoti, kad viso ko pagrindas ir yra smulkmenos(neesminės detalės).
Master, o.k., pasistengsiu daugiau nepažeisti tavo laisvės erdvės. 🙂 Šiaip nenorėjau tuo ką rašiau pasakyti kažką tau asmeniškai. Kadangi puodukas pakomentavo būtent tą momentą, tai man jis pasirodė vertas aptarimo atsietai nuo to, ką tu išsakei kaip savo asmeninę poziciją.
kiek daug religijų aplink,skirtinguose šalyse tiki,jog būtent jų religija?Dievas teisingiausi,o man atrodo,kad tai nesamonė.Juk pagaliau pagrindinis bendras dalykas tarp visų religijų yra Dievas:kažkokia mus globojanti esybė.Tik aš nemanau jog reikia Dievą sužmoginti t.y. suteikti jam vardą istoriją visokias apeigas kaip jį garbinti.Manau jog tai tiesiog kažkokia esybė supanti mus o ne žmogaus atvaizdą turintis ar žemę aplankantis žmogus(pvz kaip Jėzus).Oho,kaip sunku paaiškinti rašant :-\ Argi jum neatrodo kvailai truputi tos visos skirtingos istorijos religijų ar Dievai kaip pvz juos įsivaizduoja? 😮 nesijuokit 😀
Šiaip jau atsakant į @Mėnulė klausimą, tai galiu pasakyti tiek: žmogus yra iš prigimties homo religiosus ir homo ritualicus. Jam būdinga tikėti antgamte. Tie kas teigia jog netiki antgamte, pakeičia tą tikėjimą kažkuo kitu: mokslu, švytuokle, savo patirtimi kuria neabejoja, prietarais (net nebūtinai akivaizdžiais, pvz. dalis ateistų kažkodėl turi laiminguosius trusikus ar dar ką panašaus). Kas dėl ritualicus, tai žmogus taip pat linkęs atlikti ritualus. Ir ne vien religinius. Mūsų visas gyvenimas nusėtas desakralizuotais ritualais, pvz. pasisveikinus paspausti ranką ir paklausus kaip sekasi susilaukti atsakymo gerai.
Ar dievui reikia ritualų? Gal ir ne, tačiau jų reikia žmogui, kaip dievogarbos akto arba jei tai desakralizuotas aktas, tada dėl socialinės gerovės.
paragraf 78 rašė:Ar ne keista, kai vienas vienintelis žmogus žino tikrąją tiesą apie pasaulėkūrą, o visi kiti kaip idiotai murkstosi iliuzijose? 🙂
O iš kur kiti žino kitokias tiesas? 🙂 Net moko kaip pagal tas tiesas gyventi. Aš bent nieko nemokau ir sakau viskas visiškai nesvarbu. Gyvenimas tiesiog natūraliai teka savo vaga.
