Dėkui už įdomias mintis
gidas rašė:Teologija – tam tikra pamatinių tikėjimo dogmų visuma. Apie šią visumą kaskart atsiranda nauja interpretacijų sistema – sistema, priklausanti nuo pasaulio pažinimo lygio, kuri „suderina“ pažinimą su esminėmis religijos dogmomis.
Nesakyčiau kad atsiranda vis nauja interpretacijų sistema. Toks principas būdingas naujiems religiniams judėjimams (Pvz. Mormonai ar Jehovos liudytojai, kurių teologija vos ne kas metai keičiasi ir yra gerokai nutolusi nuo pradininko idėjų, anie net dažnai kritikuojami, nes pasikeitė interpretacinė sistema), taip pat šis principas būdingas ezoteriniams judėjimams, kurie irgi keičiasi labai greitai, vos papūtus naujiems vėjams.
Senosios gi religijos naujų interpretacijų nedaro. Taip, atsiranda nauji dalykai pasaulyje, tačiau pvz. Katalikai viską aiškindami remiasi Šventuoju Raštu ir Tradicija. Tai jų manymu yra du tikėjimo šaltiniai. Na pvz. buvo iškeltas klausimas ar ateiviai jei pasirodys kad jie iš tiesų egzistuoja, gali būti pakrikštyti? (neseniai šis klausimas buvo užduotas pop. Pranciškui, anksčiau šį klausimą aktyviai nagrinėjo vyskupas Baldučis, kuris dar buvo vadinamas Vatikano ufologu). Atsakymo Bažnyčia ieško Tradicijoje ir Šventraštyje. Nepamenu dabar visų paaiškinimų, seniai domėjausi šia tema, bet principas maždaug toks: remiantis šiais nurodytais tikėjimo šaltiniais, buvo prieita išvados, jog jei ateiviai yra mąstančios būtybės, tai jie greičiausiai turi sielą, o kadangi Kristus mirė už visą kūriniją, tai vadinasi ir už ateivius, tad nėra jokių kliūčių jiems priimti krikštą. Žinoma, kyla klausimas, kiek jie pažeisti nuodėmės ir t.t. (čia žinoma suprimityvintai persakiau)
Bažnyčia neišradinėja dviračio, vos papūtus naujam vėjui, ji grežiasi į savo lobyną ir žiūri kas slypi pamatuose ir pagal tai pateikia atsakymą.
Pavyzdžiui, kiek laiko teologijos studijose šiandien skiriate eschatologijai – mokslui apie pasaulio pabaigą ir pomirtinį gyvenimą? Dažnai akcentuoji empirikos ir racionalaus mąstymo svarbą teologijoje – o kaip šiuo atveju?
Tai viena iš dogminės teologijos sričių, kuri žinoma nėra pati svarbiausia, bet ji nagrinėjama. Na pasirodo laiks nuo laiko kokios naujos knygos šiuo klausimu (lietuviškai nėra jų daug, bet vis atsiranda nauja, va pernai pasirodė amžiną atilsį Česlovo Kavaliausko knyga "Eschatologija", kai studijavau bakalaure, turėjau vieną pusmetį eschatologijos kursą. Ši tema vis dar nagrinėjama ir ji labai plati nes apima ne tik pasaulio pabaigą, bet ir begalė kitokių dalykų a la laiko ženklai, pragaro ir rojaus būsenas ir t.t. Tik tiek kad man eschatologija visiškai neįdomi, tad į ją per daug nesigilinu.
O kas dėl empirikos, tai yra teologijos kryptis turi jos mažiau kita daugiau. Aš labiau kalbėjau apie praktinę teologiją, kuri be empirikos neįmanoma, eschatologija, jos kažkiek irgi turi bet nedaug.
Grįžtant prie atsitiktinumo – tu pats atsitiktinis ar būtinas?
Krikščinys tiki, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas Dievo ir žmogaus pagalba. Tėvai duoda, kaip čia geriau pasakius, kūną, remiantis biolginiais principais, Dievas gi pasirūpina viskuo kitu, na pvz. mes negalime būti tikri, kad dievas nepastūmėjo būtent to spermatozoido kuris apvaisino moterį. Taip, galime čia nurašyti viską aklam atsitiktinumui, bet juk gali viskas būti ir kitaip, kad atsitiktinumas tik iliuzija. Ar ne?
Pagal šv. Tomą pats esi „būtinas“, t.y., absoliutus. Kodėl tu ir ką tai galėtų reikšti gal ir numanai – vis tik teologiją studijavęs.
Na su tomizmu esu gana paviršutiniškai susipažinęs, tai gal kad nenusišnekėčiau, į šią dalį neatsakysiu 🙂
Galima būtų pridurti ir šventvagišką evoliuciją – iš begalės atsitiktinai atsiradusių atsirenka tik geriausiai prisitaikę.
Dar kartą pasikartosiu: Bažnyčia palaiko evoliucijos teoriją, nes mato ją kaip geriausiai paaiškinančią gyvybės vystymąsį teoriją. Vienintelis skirtumas tik tas, kad evoliucionistai mato evoliuciją kaip aklą atsitiktinumą, o bažnyčia mato kaip dieviškosios kūrybos aktą, kuris vyksta ir dabar. Taip, kad evoliucija nėra nei šventvagiška nei bloga 🙂 katalikai ne kreacionistai, jie apskritai kreacinizmą mato kaip tikėjimui ir mokslui prieštaraujančią doktriną. Taip, kad jei kalbame apie katalikus, drąsiai gali sakyti šventoji evoliucija 🙂