https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=4309.0
Taigi galima būtų požiūrius į gyvybės kilmę ir raidą sulaipsniuoti taip:
1. Ateistinis materialistinis evoliucionizmas (darvinizmas ir pan., Dawkins, Krauss ir kiti)
2. Deistinis arba agnostinis evoliucionizmas (Darvino ir daugelio kitų Vakarų mokslo senųjų korifėjų požiūris).
3. Intelligent Design ir panašios agnostinės mind kaip kūrimo šaltinio hipotezės
4. Teistinė evoliucija arba evoliucinis sukūrimas (panašus kaip Lamoureux pozicija)
5. Kreacionistinis-evoliucinis sukūrimas (mišrus požiūris, Kūrėjo intervencijos).
6. Kreacionizmas.
Dėl jų ypatybių svarbus tokie dalykai:
– atsitiktinumo vaidmuo
– gamtos dėsnių vaidmuo / Kūrėjo intervencijos galimybė
– savaiminės makroevoliucijos galimybės ir teleologiškumas arba disteleologiškumas
Darvinas abejojo, kad Kūrėjas, kuris yra geras, galėtų sukurti plėšrūnus. Todėl juos turėjo sukurti kažkas kita – atsitiktinumas per gamtos jėgas; tai buvo vienas iš jo evoliucinių idėjų akstinų.
Taigi, evoliucionizme atsitiktinumas vaidina esminį vaidmenį – turi būti bent dalinė disteleologija. Gamtos dėsniai ir atsitiktinumas kartu sukuria kažką neprognozuojamo, netikslingo, nenumatyto kūrėjo. Evoliucionistinis deizmas yra toks pats: aukščiausioji esybė sukūrė gamtos dėsnius, o kaip jie toliau veikia ir kokį rezultatą sukuria, jos visai nedomina ir neliečia. Bet Einšteinas, pvz., sakė, kad "Dievas nelošia kauliukais", tai Einšteino požiūris į gamtos dėsnių ir aukščiausios esybės santykį būtų kad realiai atsitiktinumo nėra, veikia gamtos dėsniai.
Jeigu atidžiai nagrinėti, tarp 2, 3, ir 4 nėra esminio prieštaravimo.
2. atsitiktinumas (mutacijos, epigenetika, etc.) + gamtos dėsniai + gamtinė atranka = gyvybės raida
3. protas + gamtos dėsniai + gamtinė atranka = gyvybės raida
4. kūrėjas + gamtos dėsniai + gamtinė atranka = gyvybės raida
Turint galvoje, kad "atsitiktinumas" yra priežastys, kurių determinuotumas neapibrėžtas, žmogui nežinomas, "atsitiktinumas" gali būti protas, o protas gali būti kūrėjas. Galim pastebėti, kad koncepcijos laipsniuojasi pagal šio elemento agnostiškumo lygį: teistinėje evoliucijoje kūrėjo savybės labiausiai konkrečios, intelligent design paima vieną kuriančią savybę – protą – abstrakčiai kaip tokią, nenagrinėdami, kam ta savybė priklauso, o deistinis arba agnostinis evoliucionizmas gyvybės raidos šaltiniu laiko nežinomo determinuotumo veiksnių visumą, "atsitiktinumą", kurie nulemia "atsitiktines mutacijas", arba epigenetikos veiksnius, etc..
Jeigu Darvinui filosofinę problemą kėlė plėšrūnų egzistavimas, kurių jo galva, geras Kūrėjas neturėjo sukurti, o jeigu sukūrė, nėra geras, tai atsitiktinumo įvedimas į koncepciją, ir kuriančios galios suteikimas atsitiktinumui Darvino filosofiškai neišgelbėja, o tik nukelia jo nesupratimą per vieną žingsnį tolyn. T.y. Darvino koncepcijoje nežinomu dalyku tampa ne Kūrėjo motyvas sukurti plėšrūnus, bet nedeterminuoti veiksniai, turintys kūrimo galią, kuriems esą pirminė realybė suteikia veikimo laisvę ir galimybę.
O tai iš esmės tas pats, tik kitais žodžiais: nežinomas Kūrėjo motyvas arba neapibrėžta, nežinoma išlaisvintos kūrybinės galios priežastis.
Tuo pačiu, Darvinas negali pašalinti pirminės realybės atsakomybės už rezultatą – nors ir galėtų teigti, kad viską daro atsitiktinumas, atseit pirminė realybė yra nusišalinusi nuo rezultato, bet jeigu pirminė realybė sukuria visą sistemą, kurioje reiškiasi atsitiktinumas, tai ji ir atsakinga už visos sistemos veikimo rezultatus.
O be "atsitiktinumo" evoliucijos samprata netenka prasmės. Jeigu "atsitiktinumo" gelmėse iš tiesų reiškiasi protas, teleologija, tada paviršinė disteleologija, kurios Darvinui reikėjo, kad galėtų suderinti savo filosofines abejones ir prieštaravimus su realybe, išnyksta, tai tik įvaizdis. Tokiu atveju, gyvybės raida turi kryptį ir prasmę, yra kontroliuojama.
Gyvybės raidos laipsniškumas, cikliškumas nerodo disteleologijos. Jeigu žmogus nesuprasdamas priežasčių, užstagnuoja agnostinėje pozicijoje ir bando įvesti disteleologiją, tai tik bando nustumti klausimą apie priežastis šalin. Denial, neigimas. Tai rodo, kad žinojimo nuo to nepadaugėja – klausimo atsakymo ne tik nerandama, bet ir pats klausimas pradedamas neigti. Todėl agnostinė pozicija nėra žinojimo apoteozė ir progresyvus dalykas, kaip bando save pateikti.
"All truth passes through three stages. First, it is ridiculed. Second, it is violently opposed. Third, it is accepted as being self-evident." – Arthur Schopenhauer
Iš pradžių buvo šaipomasi, dabar jau kovojama, vadinasi, antra fazė. 🙂