
Ar egzistavo amerika iki kol Kolumbas jos neatrado? Ar egzistavo atomai, iki kol mes neišradom mikroskopo ir nepamatėm iš ko sudaryta materija? O ar miške krentanti šaka, nukrenta su garsu? Ir išvis ar ji krenta, ar yra šaka ir tas miškas kuriame krenta šaka jei nėra to kas tai stebi? Ir jei neliktų stebėtojo, kas galėtų pasakyt, jog kažkas išvis egzistuoja?
Mes turime įvairias savybes, protą, jausmus ir šių visų komponentų bendrą mechanizmą, kurio dėka jaučiame ir sprendžiame apie mus supančią realybę. Iš esmės prieš 15 milijardų metų nesprogo joks singuliarumas ir neišsivystė į dabartinę mūsų visatą iki žmogui egzistuoti tinkamų sąlygų. Mes tiesiog turime tam tikrą savybių rinkinį, kuriuo remdamiesi, tirdami, darome tokias išvadas jog prieš 15 milijardų metų sprogo kažkas ir iš to kažko išsivystė visata, su saulės sistema, joje skraidančia žemės planeta, kurioje gyvena žmogus. Kol neišsivystė kalbančiojo ligmuo – stebėtojas, išvis neegzistavo realybė, nes nebuvo, to kas galėtų ją stebėt. O išsivystęs žmogus padarė sau išvadas jog iki jo atsiradimo dar vystėsi visa visata, nors tai viso labo žmogui duotų savybių ir proto žaismas.
Tačiau būtų galima prieštaraut jog iki mūsų atsiradimo egzistavo kita gyvybės forma arba gyvūnai ir jie stebėjo realybę, dėl to ji egzistavo. Bet ir patį šį faktą, prieštaravimą mes iškeliame dėl savo savybių. Juk mes ištikro nežinome ir negalime pasakyt kas egzistavo iki mūsų ir ar išvis kažkas egzistavo. O to ko nežinome, nėra prasmės spekuliuoti, nes tai nepatikrinama. Taip pat ir su Amerika. Kolumbui atradus Ameriką automatiškai įsijungia vaizduotė ir padaromos išvados, jog Amerikos žemynas čia visad stūgsojo. Bet juk vaizduotė taipogi mano savybių dalis. Tai nėra parametras, abstraguotas nuo manęs, kuriuo galėčiau objektyviai remtis. Atplaukęs iki Amerikos, Kolumbas pats pasikeitė ir tą pokytį, atradimą įvardino Amerika.
Viskas egzistuoja priklausomai nuo stebėtojo ir tik tai ką mes jaučiame galime įvardinti vardu. Atradimo vertė ne tame, jog mes kažką atrandame, ko anksčiau nebuvo, ar nejautėme egzistuojant, o tame jog žmogus pats pasikeičia ir tą pokytį įvardina atradimu.
Taip pat ir su mūsų istorija. Tai viso labo mano pastovus pokytis nekintančios realybės atžvilgiu. Kokia realybė ištikrųjų – aš nežinau. Aš tiesiog turių savybių rinkinį, kurių dėka matau, užuodžiu jaučiu, girdžiu tai kas ateina iš už mano juslių ribų ir tai vadinu realybe, o pastoviai besikeisdamas tą pokytį vadinu – istorija.
Be viso to, ką mes atrandame, atskleidžiame šiame pasaulyje, tai pat galime atskleisti ir tai, kas paslėpta nuo 5 jutimo organų – aukštesnius pasaulius. Aplink mane yra informacija, kurios negaliu pajausti, nes neturiu tam reikiamų įrankių. Kaip radio imtuvas, turi savyje mechanizmą gebanti gaudyti tam tikro dažnio bangas, taip ir žmogus gali priimti į save tik labai ribotą kiekį informacijos. Bet siekdamas atskleisti tai kas nuo manęs paslėpta, galiu išauginti savyje papildomą organą. Skirtumas tas jog šiuo atveju aš pats turiu panorėt to. Jei Kolumbas, nesirinko keistis ar ne, tai dabar aš pats turiu pasirinkti pasikeisti. Visa kas gera, negalima įbrukt per prievartą, nes tai bus jaučiama kaip kančia. Dėl to nuo mūsų dvasiniai pasauliai ir yra paslėpti. Mes jų tiesiog nenorime.
