Kokia gyvenimo prasmė?
O grįžtant prie gyvenimo prasmės, tai man asmeniškai neįtikina jokia teorija kuri apsiriboja šiuo gyvenimu: būti laimingu, tiesiog gyventi, daug ką pamatyti, aplankyti visą pasaulį… Mirties akivaizduoje, tokios gyvenimo prasmės atrodo tokios trivialios.
Mirtis padaro tokias prasmes kažkokiomis beprasmėmis.
paragraf 78 rašė:O grįžtant prie gyvenimo prasmės, tai man asmeniškai neįtikina jokia teorija kuri apsiriboja šiuo gyvenimu: būti laimingu, tiesiog gyventi, daug ką pamatyti, aplankyti visą pasaulį… Mirties akivaizduoje, tokios gyvenimo prasmės atrodo tokios trivialios.
Mirtis padaro tokias prasmes kažkokiomis beprasmėmis.
Na, depresijoje aš irgi taip galvojau. Kartais taip pagalvoju ir dabar. Bet kam auginti vežlį jeigu mes numirsime už jį anksčiau? Išgyvenimai mums suteikia patirties, galbūt anapus mums jos prireiks 😀 Arba… Prieš mirtį žmogus patiria daug stadijų. Viena iš jų graužatis dėl neatliktų darbų gyvenime. Mes galime sau tai palengvinti. 🙂
Žinoma, postmoderno amžius padarė savo, nebeliko objektyvios tiesos koncepcijos. Visos tiesos pasidarė lygios. Visiškai nekvestionuojama subjektyvios tiesos kokybė ir vertybė. Anksčiau to nebuvo.
Netaip senai visa tai buvo, gerai, kad tokie dinozauriški požiūriai miršta.
Kai paminamos amžinosios vertybės, visuomenė numoralėja. Pažiūrėjus kiek išaugo savižudybių, depresijų ir karų skaičius, panašu, kad ne viskas tvarkoj su žmonija.
Be to nereikia filosofinių ir religinių kontekstų painioti su elektros nebuvimu ir panašiais dalykais, nes tai kardinaliai skirtingi ir nepriklausantys vienas nuo kito dalykai.
Gerai kuo?
Siauro požiūrio žmonės ir nesupranta arba interpretuoja pagal savo suvokimą, turi suprasti, kad viskam gali neigiamą prasmę suteikti, kadangi pats įvikis kaip ir gyvenimas neturi nulemtos prasmės- tiktai protas suskirsto į gerą ar blogą.
Beto karai irgi ne dėl filosofijos kyla, dažniau dėl religijos, bet beveik visada dėl pinigų. Todėl gal pats painioji. O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Turbūt visiškai nesupranti į kur visa tai eina- Tapatybės praradimas yra pats geriausias dalykas kuris galėtų ivykti žmonijai, Išnyktų žodis męs ir jie, nes nebūtų ribų tarp žmonių, dėl to nebūtų karų, valstybių, pinigų, nes viskas būtų visiems prieinama, nuosavybės taip pat nebūtų bet viską žmogus galėtų gauti jei jam to reikėtų.
eternal.bliss rašė:O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Va čia tu klysti. Galiu žinoma kalbėti tik už krikščionybę, krikščionybė visada skatino mokslą. Va pavyzdžiui Galilėjaus atvejis. Susikirtimas su Bažnyčia išplaukė iš susikirtimo su to meto moklininkais. Kurie visi buvo arba aristotelininkai arba platonistai. Galilėjaus koncepcijos prieštaravo to meto moksliniam pažinimui. Mokslininkai tada kreipėsi į Bažnyčią, kad ji paskelbtų jį eretiku, tačiau Bažnyčia jam paskyrė tik namų areštą ir leido toliau vystyti savo koncepcijas.
paragraf 78 rašė:
eternal.bliss rašė:O mokslas buvo neleidžiamas religijos.
Va čia tu klysti. Galiu žinoma kalbėti tik už krikščionybę, krikščionybė visada skatino mokslą. Va pavyzdžiui Galilėjaus atvejis. Susikirtimas su Bažnyčia išplaukė iš susikirtimo su to meto moklininkais. Kurie visi buvo arba aristotelininkai arba platonistai. Galilėjaus koncepcijos prieštaravo to meto moksliniam pažinimui. Mokslininkai tada kreipėsi į Bažnyčią, kad ji paskelbtų jį eretiku, tačiau Bažnyčia jam paskyrė tik namų areštą ir leido toliau vystyti savo koncepcijas.
Bet įtariu parašyta, kokia bloga Bažnyčia, kaip skriaudė Galilėjų.
Dėl Koperniko nežinau, nesidomėjau.
Apskritai inkvizicija darydavo tik teismus, visa kitą atlikdavo pasaulietinė valdžia.
Jei būdavo kokie moksliniai susikirtimai, tai jie vykdavo tarp mokslininkų. Vykdavo mokslininkų karai, su skundimais, kaltinimais ir intrigomis. Bažnyčia apskritai skatino mosklą. Visi to meto universitetai buvo įsteigti Bažnyčios.
Jei ne Bažnyčia, tai nebūtų išsaugota begalė to meto ir ankstesnių mokslininkų veikalų.
Gal nereikia laikytis įsikibus sovietinės propogandos, kuri pavirto gajais mitais, o pažvelgti kaip ten kas iš tiesų buvo?
Tai aišku tik alegorija daugelis iš jūsų svajojate apie laimingą turtingą ir gerą ateiti,baigus universitetą prestižinį darbą su puikiu atlyginimu,bet jei realybėje pamatytumėte savo tikrajį ateities likimą,-apšepęs bedarbis,savo neviltį skandinantis alkoholyje ir narkotikuose,sudužusią svajonę apie laimingą gyvenimą ir harmoningą šeimą,tikrai nebūtumėte dabar tokie laimingi ir optimistiški.
Taip kad gyvenimo prasmė ir laimė jums duodama svajonėmis, kurios optimistiškai įkvepia žengti per pasaulio griuvėsius ir vizijose regėti savo šviesią ateitį,tuo tarpu kai jūsų už kampo gal būt jau laukia žudiko lemtingoji kulka….
Norint sužinoti kas jūsų laukia ateityje reikia įdėmiai pažvelgti į praeitį kuri nuklota karuose žuvusiūjų kūnais,ekonominėmis depresijomis,įvairių banditinių grupuočių įsigalėjimais valdžiose,paminant tūkstančių likimus po kojomis,netiesos ir melo triumfu. Tik pasakose nugali teisybė ir padorumas,realiame gyvenime yra viskas kitaip. Tad tikroji laimė yra tai kad galima laimingai gyventi šia akimirka,ir niekuomet nesusimastyti kas bus rytoj,o daugiau prasmės gyvenime kaip ir nėra.Tiesa galima vartoti opijų tautoms -religijų siūlomus nuodus ir gyventi iškreipto vaizdo pasaulyje.
paragraf 78 rašė:Va prie ko priveda marksistinis auklėjimas 🙂 reiškiu užuojautą dėl sugadintos jaunystės 🙂
Gal galite ką nors konkrečiai oponuoti į temą,nenukrypdamas į uftopikus ir nepuldamas į asmenisškumus?
Nekenti manęs, nors tau asmeniškai irgi nieko nepadariau 🙂
Iš tavo pranešimų suprantu jog tavo gyvenimo prasmė yra pagieža. Ji tave veda pirmyn, ji yra tavo varikliukas. Na jei tau gerai, tai gal ir nieko toks varikliukas. Tik ar verta dėl tokio varikliuko skaudinti ir įžeidinėti kitus žmones?
Šiaip sakyčiau bet kokia gyvenimo prasmė, kuri kenkia aplinkiniams yra bloga pati iš savęs.
Religiniai karai vykdomi fanatikų ir jų nereikėtų tapatinti su normaliais religijos išpažinėjais. Žinoma, tokie paklydėliai diskredituoja visą religiją, tačiau, niekas nekreipia dėmesio į tai jog oficialioji religija smerkia tokius dalykus. Daug svarbiau, kad kažkas kažką blogo padarė, o kokia religijos pozicija vienu ar kitu klausimu niekam nerūpi.
Šiaip tik fanatikas gali sakyti, kad žinau jog Dievas egzistuoja, nes niekas to negali žinoti, jei nėra fanatikas. O ir fanatiko žinojimas paprastai būna klaidingas. Žinojimas kuria iliuziją, kad žinai, nes vertini savo susikurtą Dievo įvaizdį, o ne tai kas realiai yra Dievas. Tai, kad žmogus turi santykį su Dievu parodo jo darbai, o tavo darbai rodo pagiežą ir neapykantą. Taip kad išvadas galima pasidaryti, kam tarnauji. Tik tiek 🙂
paragraf 78 rašė:Va prie ko priveda marksistinis auklėjimas 🙂 reiškiu užuojautą dėl sugadintos jaunystės 🙂
O kas blogo cituoti Marksą? Tai vienas iš žymiausių ir geriausių pastarųjų laikų filosofų ir sociologų. Ir jo požiūris apie religija, įskaitant ir opiumą masėms, labai reikšmingas religijos sociologijoje.
O šiaip inkognito visai įdomiai parašė: visuomenė, pop kultūra, valdžia sukuria tam tikras laimės normas. Kurias ta pati valdžia ir visuomenė padaro sunkiai pasiekiamomis, ar net neįmanomomis (turtai, valdžia, galia, prestižas, t.t. ir pan). Arba idealistiniai troškimai (laisvė, taika, meilė), kuriuos dabartinė sistema pati griauna ir naikina. Taip atsiranda šioks toks disonansas tarp siekiamybių ir galimybių. Todėl laimingu galima būti, atsikračius tų siekiamybių. Kaip ir budizmo mokyme juk: kančias sukelia troškimai.
Visai įdomią mintį inkognito išgimdė. Nesupratau, kodėl taip prisikabinot dėl tos vienos Markso citatos.
Pasiskaityk savo pranešimus kritiškai ir pamatysi, kad jie pilni pagiežos. Kas kart kai kas nors pakritikuoja tavo požiūrį, tu tai priimi kaip puolimą. Tai rodo, kad vaikystėje nebuvai saugus. Matomai kokios nors problemos santykiuose su tėvu buvo.
O šiaip jau nuklydome nuo temos.
Tai kokia gi iš tiesų yra tavo, inkognito, gyvenimo prasmė?
TinSoldier, tų citatų būta ir anksčiau. Apskritai, to meto karta yra sužeista komunistinio auklėjimo.
O kad Marksas vienas geriausių filosofų ir socialogų nesutiktų tūlas filosofas ir evoliucionistas. Marksas labai nemokšiškai pritaikė evoliucijos teoriją sociumui ir gavosi kažkokia biliberda.
Vis dėl to, Marksas yra vienas įtakingiausių žmonių istorijoje. BBC nubalsuotas kaip "amžiaus mąstytoju". Jo sociologinės teorijos, aišku, nėra tobulos. Bet tobulų ir nėra. Nei Durkheimo, nei Weber'io toerijos nėra tobulos. Tai per daug ties vienu aspektu susikoncentruoja (kaip ir Marksas ties galios santykiais), tai kitus ignoruoja ir t.t. ir pan. Vis dėl to, faktas, kas Markso socio-politinės teorijos padarė milžinišką įtaką visai sociologijai.
paragraf 78 rašė:(…)
Šiaip tik fanatikas gali sakyti, kad žinau jog Dievas egzistuoja, nes niekas to negali žinoti, jei nėra fanatikas.
(…)
Nelabai sutikčiau su tokiu teiginiu, nes individo Dievo egzistavimo pasekmė kyla vienareikšmiškai tik iš to paties individo tikėjimo priežasties. Nebūtų tikėjimo, nebūtų ir Dievo. Sakyti žinau, kad Dievas egzistuoja – gali nebūtinai fanatikas (būtų įdomu pabandyti šioje temoje išgirsti, tai pagrindžiant, kodėl vis dėlto taip manai). Teigti apie žinojimą, kad jo Dievas egzistuoja gali ir paprastas tikintysis (pabrėžiu_ne fanatikas), kuris įprastai kiekvieną dieną su savo Dievu bendrauja per maldą ar kitas apeigas. Tas žmogus savo ausimis fiziškai gali ir negirdėti savo Dievo kalbant, bet tvirtai jausti savo Dievo buvimą savo gyvenime. Tas žmogus gali tvirtai žinoti, kad jo Dievas jį veda gyvenimo keliu. Tad apibendrinant manau, kad kiekvienas žmogus tvirtai gali žinoti apie savo Dievo egzistavimą ir tam jam nereikia būti fanatiku:) Klaidinga logika yra susieti fanatiką su asmeniu, kuris žino apie savo Dievo egzistavimą.
PS. Fanatikas – radikalių rel., ideologinių įsitikinimų žmogus, netoleruojantis kitokio įsitikinimo žmonių; aklatikis; (šaltinis: Tarptautinių žodžių žodynas)
PPS. jeigu tvirtai vadovautis logika, tai pagrindiniu (fanatiko ir ne fanatiko) atskirties tašku turėtų būti laikoma tolerancija, t.y. asmuo, kuris tvirtai žino apie savo Dievo egzistavimą, bet atitinkamai toleruojantis ir kitų individų tikėjimą bei jų Dievus (kaip ir žinojimą apie juos), niekada negalėtų būti laikomas fanatiku.
Individo gyvenimo prasmė – gyvenimo eigoje individo siekis išlaikyti savo siekiamybių ir asmeninių galimybių balansą tam, kad gyvenimas nenutrūktų anksčiau laiko.
Arba kitaip tariant individo gyvenimo prasmė yra individo laimės (anksčiau nurodyto balanso egzistavimo) paieškos įvairiausiose jos formose (priklausomai nuo pačio individo poreikių)
Atsakant į tavo postą, tai reta kuri religija teigia apie žinojimą, kaip tikėjimo pamatą. Tai paprastai būna totalitarinių sektų teiginys.
Žinojimas turėtų būti pagrįstas ne tik individualia patirtimi, kuri bėje yra subjektyvi ir nepatikima, bet ir moksliniais eksperimentais. Šiuo atveju Dievo patikrinti eksperimentais neįmanoma, tad belieka tikėti, kad jis yra, o kiekvienas žinantis remiasi jau minėtaja subjektyvia patirtimi.
Jei laikysime toleranciją pagrindiniu fanatizmo matu, tai šis konkretus atvejis, kaip tik ir riamiasi netolerancija.
Yra žinoma daug žmonių kurių tikrai gyvenimo tikslas auginti vaikus ir jų jie paprastai turi daug. Yra ir kitas žmonių tipas, kurių gyvenimo tikslas nesidauginti bet permiegoti su kuo daugiau partnerių. Jei pirmasis atvejis remiasi išlikimu, tai antrasis visišku hedonizmu.
Manęs asmeniškai nepatenkintų nei pirmas nei antras atvejis.
