Aš anksčiau irgi viską mistifikuodavau, kai buvau jaunas atsivertėlis, tai kiekviename pirstelėjime įžvelgdavau Dievo veikimą. Tačiau pastudijavęs sužinojau, kad stebuklai vyksta retai (kaip jau rašiau aš pats manau kad jie išvis niekada nevyksta), dažniausiai tai ką žmonės manosi esant aukštesnių jėgų veikimu, gali būti racionaliai paaiškinama, jei pakankamai nuodugniai ištyrinėji.
Žmogus pasveiko nuo mirtinos ligos. Galime sakyti: įvyko stebuklas. Galime panagrinėti ir pamatysime visai racionalią priežastį kodėl liga praėjo. Tokiu principu vadovaujasi Katalikų bažnyčia, kuri neskuba pripažinti stebuklų, prieš tai neištyrusi viso reikalo. Todėl 99 proc. to ką žmonės laiko stebuklu, bažnyčia atmeta kaip ne stebuklą.
Mistifikavimas paprastai būdingas tiems kurie yra arba fanatikai arba dvasiškai nebrandūs tikintieji arba šiaip pasinešę ant mistikos žmonės (pvz. ezoterikai). Pastebėta, kad kuo žmogus daugiau pažengęs religiniame išprusime ir dvasingume, tuo mažiau jis viską mistifikuoja ir tuo mažiau jis turi breikalingų prietarų.
Tai gi, kodėl žmonės linkę viską mistifikuoti?
