TinSoldier „nušovei“ su savo pirmu postu šitoje temoje Karolyną kaip mamą. Gal ir nenorėdamas nieko blogo, bet…Kaip viena iš šio puslapio šviesių galvų aš manau pavarei į pievas stačiokiškai… Dar kartą siūlau perskaityti ką žmogus akcentavo. Kadangi puslapis susijęs su anomalija tai žmogus ir tikėjosi pamastymų, patarimų, gal paprasčiausiai nuraminimo ir t.t. Ir manau pagrindinis jos klausimas buvo ar tai paronormalu. Beje ne tokius nutikimus esat nagrinėją, o čia kažkaip labai tiesmukiškai…Net neabejoju, kad Karolyna tikrai gera mama ir žino kada vaiką reiktų vesti pas daktarus…
1) vedimas pas daktarus (psichologus) jau yra šioks toks traumavimas vaiko;
2) ligų ieškojimas niekada nebūna į gerą;
3) daktarai nežinodami kas vaikui yra, gali padaryti dar blogiau;
4) įtakojami formacininkų paskirtų kaip visada nesąmoningų vaistų, kurie ne tik nepadėtų, o gal ir pakenktų. Na kaip supratot aš aplamai nemėgstu daktarų
BET TEMA ČIA NE APIE TAI!
Asmeniškai man užstrigo:
a) Mergaitė pribudinėja naktimis, nes tokio amžiaus jau turėtų miegoti kietai visą naktį;
b) Nuolat kalba apie dėdę (čia pritariu Benamiui reikia daugiau informacijos, jo klausimai taiklūs ir būtina juos užduoti jeigu tai vėl kartosis).
Aš asmeniškai manau, kad pakolkas tai tik mergaitės augimas ir patirti negatyvūs įspūdžiai pvz., tv – trūksta informacijos, jog būtų galima kažką daugiau įtart. Apie vaikų auginimą kažkokioj knygoje esu skaitęs, kad 3+- metų ir 7- metų vaikams būna periodas kai vaikai pradeda visko intensyviai bijoti, jų fantazija suaktyvėja, sapnuoja taip pat daug. Jų baimės būna stipriai perdėtos. Esant baimei taip jau yra, kad žmogaus galūnės ima šalti. Čia svarbu ar tu pati nejautei veriančio šalčio. Beje mano krikšto dukrai 7 metukai jai taip pat dabar yra didelės baimės einant miegoti, ji tokių istorijų irgi pripasakoja ir viena nemiega…Kiek tekę su kitais bendrauti daugumai vaikų taip būna.
Noriu papasakot savo nutikimą, kad nesijaustai vieniša ir negalvotai, kad eini iš proto:).
Į naujos statybos gyvenamą namą įsikėlėme prieš dvejus metus. Iš karto pasakau, kad apie žemės plotą kurį įsigiję nieko nežinau, tik, kad čia kažkada augę medžiai…
Viskas prasidėjo nuo to, kad girdėdavome vaikščiojimą antrame aukšte (namo perdanga medinė todėl puikiai girdisi). Iš pradžių tai buvo tik vaikščiojimas, kartais bėgimas. Garsus galėdavo išgirsti tie kas užsukdavo pas mus po 19.00 h (taip nebuvo, kad juos buvo galima išgirsti tik svečiams išėjus). Taip jie nereguliarūs ir ne kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kas dvi dienos. Juos girdėdavo ir svečiai, kuriems apie tai nieko nepasakodavom. Klausdavo kas viršuj vaikšto ir t.t. Mes miegame būtent antrame aukšte. Pirmam aukštui būdavo jungiame signalizaciją. Kol nepradėjo naktims suveikinėti signalizacija. Beje vis skirtingose patalpose (prieangis, virtuvė, holas… Per savaitę kartą, du (tikrai ne kiekvieną dieną signalizacija suveikdavo). Signalizacijos prižiūrėtojas gedimo nenustatė ir patikino, kad viskas veikia gerai, mūsų prašymu susilpnino rėžimą. Nesiliovus signalizacijai mūsų durninti, daugiau nakčiai nejungėme. Noriu akcentuoti, kad išvažiavus ir palikus namo signalizaciją pastaroji nėra nei karto suveikusi. Laikui einant nustačiau, kad garsai (vaikščiojimo) sklinda iš vaikų kambario (nors tai buvo tik prielaida), visos durys visada pradarytos būna. Vieną dieną nutariau nakčiai vaikų kambario duris uždarinėti. Tą pačią naktį vaikas nesavu balsu sušunka (miegojo šalia mūsų savo lovelėje). Paklaustas kas nutiko jis paaiškina, jog kažkoks vaikas stovėjo tarpdurį ir rėkė ištemtu veidu. Paguldytas pas mus ir nuramintas užmiega (juk mes tai negirdėjome, to vaiko rėkiant). Nuo vaikų kambario durų uždarinėjimo pradėjo baladotis naktimis ir ne šiaip sau, o dideliais trenksmais, lyg kažkas kažką numestų ar spirtų į duris (nuėjęs nieko numesto nerasdavau). Bet sakau kai tai vyko už pvz., 5 metrų aiškiai girdi juk viską…Atvirai pasakysiu žmonai tai buvo nemaloni patirtis. Ji junkdavosi radiją, kad negirdėtų bildesių…Ir tai buvo tikrai ne krepšt, krepšt garsai… Vienas iš įsimintinų nutikimų: Kaip ir visada žmona mane prikelia. Aš: „kas nutiko“, ji: „ša klausyk“ girdim lipa laiptais iš pirmo aukšto į antrą, nepaisant garso, sureaguoja judesio sensoriai ir užsidega laiptų lempos ties kiekviena pakopa. Na per neuždarytas duris puikiai matosi kai tiek lempučių užsidega. Nuėjęs aišku nieko nerandu. Su sensoriais šis nutikimas buvo kelis kartus… Kitą dieną po nutikimo kai užsižiebė laiptų lempos kažkaip prisiminiau, jog įsikrausčius man bemiegant kažkas sugriebė man už kojos su ranka ir aš kaip kulka stryktelėjau iš lovos nes suėmimas buvo gan stiprus. Kadangi dar tada tokių įvykių nebuvom patyrę kažkaip susitaikiau, kad gal tai sapnas… Bet aš labai abejoju, nes net pabudęs rodos jaučiau tą suėmimą ir tą ranką. Beje ranka buvo vyriška, o ne vaikiška (ir paėmė būtent už tos kojos kur buvo atklota, jeigu aš sapnavau kaip aš žinojau kad ji atklota). Buvę, jog girdžiu, kad vaikšto, staiga nustoja, ir tada jaučiu tikrai veriantį šaltį atrodo pučia kiaurai mane, tokio potyrio dar nebuvau turėjęs, o viskas uždaryta.
Nežinau kas padėjo, bet tai liovėsi. Tėvam buvau pasakojęs, tad mama buvo nuėjus į bažnyčią pasimelst. Pats nuėjau pas visus artimuosius ant kapų uždegiau žvakutes, buvau kelis kart bažnyčioje. Nežinau kodėl, bet asmeniškai tikiu, kad labiausiai padėjo kai uždegiau žvakes, ir mintyse liepiau išeiti tam kas yra mūsų namuose. Namus pašventinom tik per šias Šv. Kalėdas. Sunku pasakyt kas tai buvo… Ir patikėkit netgi tokiam kaip aš skeptikui ir baisiai "nieko" nebijančiam momentais būdavo nejauku:)