Kas yra ezoterika?
Apr 3,15 Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!
Apr 3,16 Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Žodžiu, jei vadovausimės biblija tai daugiau šansų būti išganytam turi aršus ateistas, gyvenantis pagal sąžinę, nei tas kuris nesirūpina dievu apskritai 🙂
Šiaip man ir pačiam daug mielesni ateistai ir tikri kitų religijų atstovai, nei tie proginiai katalikai. Su ateistais ir kitų religijų atstovais gali daug ko pasimokyti, gauti peno apmąstymams, o su proginiais… na tokie pilni prietarų visokių, nesirūpina tokiais dalykais, tai kažkokia išvis beprasmybe man jie padvelkia. Su ateistais daug smagiau 🙂
Kaip matau, ateisto vienintelis privalumas, kad su juo gali pasiginčiti tau rūpima tema.
Bet galima būtų painterpretuoti.
– pusiau tiesa yra blogiau negu tiesa arba melas.
– veidmainys yra blogiau negu nuoširdus gerietis, arba nuoširdus blogietis. ("žinau tavo darbus", kažkokia užuomina į blogus veiksmus)
– besiblaškantis yra blogiau nei tas, kuris arba tvirtai laikosi savo tikėjimo, arba nesivelia į tikėjimo sferą, gyvena pagal gyvūniškus dėsnius, negalvodamas apie "aukštas materijas", su galimybe patobulėti vėliau.
Šiaip aš sakiau, kad ateistas ne tik padiskutavimui yra naudingas bet ir dvasiniam augimui, prašau atidžiau skaityti kas rašoma ir neiškraipinėti žodžių, gerbiamasai rutuly
Tu klysti dėl mano požiūrio į ateistus, nemanau kad ateistas yra tas kuris dugną pasiekęs. Kaip jau rašiau, dugną pasiekęs yra drungnasis, o ateizmas gerai, žmogus juda, domisi, kelia klausimus, o tai mąstančio žmogaus bruožas.
O tam, kad iš savęs darytum geresnį žmogų – ar galima taip interpretuoti kaip tu supranti ėjimą dvasiniu keliu? – visai nebūtina tapti ateistu ar giliai tiikinčiuoju.
Nuo tikėjimo slenksčio asmens dar laukia ilga kelionė (galinti trukti daugelį gyvenimų) iki tobulumo, ir bus pereinamos progresyvios pakopos, tokios, kaip dvasinės praktikos principų įsisavinimas, apsivalymas, skonio įgijimas, prisirišimo ir meilės Aukščiausiajam Asmeniui išsivystymas. Tame procese orientuojamasi į vis konkretesnius sielos prigimties turinius, plėtojamas pažinimas, vystomas dvasinio gyvenimo menas, todėl ten tiek ieškojimų ir klausimų, kiek niekur kitur nerasime. Nes yra apie ką klausti. Pvz. o jeigu priešingai, asmuo įsitikinęs, kad būtį sudaro tuštuma ar beasmenė substancija, apie ką klausti? Apie tuštumą? Todėl mes sutinkame tokius asmenis visada tiesiog užsiimančius bet ko išreikšto neigimu, arba ginčijančius kalbėjimą apie aukščiausią būtį, nes esą arba būtis yra tuštuma, arba nepažini ir beasmenė, o visi kiti pagal juos yra užsiėmę tuščiais pliauškalais.
Iki tikėjimo slenksčio klausimų spektras ribotesnis, ieškojimas vyksta daugiau kaip dairymasis, o ne kaip keliavimas link tikslo, daugiau klajonės.
Medituojant į tuštumą, yra rizika padaryti širdį akmenine. Be to, tuštuma negali būti dėmesio sukaupimo objektas. Ne tik kad į ją neįmanoma susikaupti, ji negali būti ir gėrį teikiantis meditacijos objektas. Todėl budistams labai sunku.
Kas turi būti meditacijos objektas? Tas, kas skleidžia šviesą, kas turi visą potenciją suteikti meditacijos dvasinį rezultatą, ir kas turi visas gerąsias savybes, į kurias medituojama ir jomis persiimama. Kitaip sakant, tai Dievas.
Jeigu medituosi į šviesą, tapsi šviesus, jeigu medituosi į tamsą, tapsi tamsus. (Čia ir toliau antrosios asmenuotės ("tu") veiksmažodžiai naudojami retoriškai, aš juos nukreipiu į save, tarsi šnekėdamas su savimi). Jeigu medituosi į tuštumą, nulį, tapsi tarsi nulis, tuštuma. Jeigu medituosi į blogus žmones, persiimsi jų savybėmis. (Todėl sakoma, "nieko nekritikuok", "nieko neteisk").
Jeigu medituosi į Jėzų, persiimsi jo mokymu ir savybėmis. Jeigu sukaupsi dėmesį į Dievą, vystysis sielos ryšys su Dievu, tokiu būdu pažinsi tikrąją savo esybės prigimtį. Tai nereiškia, kad medituodamas tapsi Jėzumi ar tapsi Dievu. Tai reiškia, kad persiimsi tomis savybėmis, kurios leidžia būti savo priskirtoje vietoje jų savybių aplinkoje, viename dvasinių tikslų bendrume. Kitaip sakant, tapsi tuo, kuo Dievas tave sukūrė, ir kuo Jis tave nori matyti, ir tuo, kuo Jis tave moko būti.
Be savo esybės prigimties pažinimo, ar gali būti laimė? Žuvis negali būti laiminga sausumoje, maža gyvoji esybė turi atrasti savo vietą, savo santykius su Dievu. Jeigu ji nėra savo prigimtiniuose santykiuose, ji yra kažkur kitur, ne ten, vadinasi, tarsi žuvis sausumoje. Žuvį reikia paimti iš sausumos ir įleisti į vandenį. Kuriam laikui, pernešant žuvį į vandenį, ji gali būti nei ten, nei ten, t.y., tarsi tuštumoje, bet tai laikinas pereinamas etapas. Tokia budizmo praktikos prasmė religijų gradacijoje. Kai vaikas daro nesąmones, jis pastatomas į kampą už bausmę. Jis ten nedaro nieko – nei gero, nei blogo ("tuštuma"). Bet galiausiai, vaiką reikia užimti gera veikla.
Bet jeigu mes esam visi sąmoningos esybės, tai turi būti ir bendri sąmonės dėsningumai. Gyva sąmonė nori gyventi, turėti savybingą būtį ir bendravimą, todėl bendras principas, kad tuštuma jai nepatraukli.
Antras dalykas, kad tuštuma (niekas) neegistuoja. Net vakuumas yra fizikinis objektas. Mes esam įkūnytos esybės, ir gyvename savybingoje būtyje. Protas (kuris taip pat yra kūnas, ir susietas su fiziniu kūnu) yra praktikos priemonė, o protas visada dirba su kažkokiais objektas. Protui neprieinama tuštuma. Galima įsivaizduoti tuščią erdvę, bet tai bus erdvė, o ne tuštuma, ne niekas. Kaip susitelkti į tai, kas neegzistuoja, į tai kas neįmanoma?
Aišku, galima sėdint pasinerti į paprasčiausią abejingumą (ką aš ir sakau, kad yra rizika, kad širdis sukietės), tarsi snaudulio būseną, ir tada atrodys viskas nesunku. Tokio pobūdžio būsena prieinama ir atliekama ir mūsų kaimo ar miesto žmonių, neįvardijant to kaip budizmo ar kokios praktikos. Bet jeigu iš tikro bandyti medituoti į tuštumą, tai turėtų būti kažkas priešingo prigimčiai.
Kitas to "sunkumo" aspektas, kad kiek laiko užtruks, kol meditacija į tuštumą pasidarys nuobodi? Po 10 ar 20 metų (vakariečiams užtruks daug trumpiau, o pradžioje, tai iš karto) žmogus tikrai tuo pasibodės (arba užkietės). Kas tada nutiks? Jis puls į materialistinį gyvenimą, ar į kažkokius prasižengimus. J.Ivanauskaitės knygose pakankamai aprašomas laisvas budizmo propaguotojų požiūris į seksą. Iš vis, kai skaitai tas knygas, tai ten toks įspūdis, kad yra trys to chaotiško gyvenimo aspektai: ambicijos link tobulėjimo, kurios pakartotinai dūžta, bei seksas (+ svaigalai, žolė), ir iš viso to sekanti beprotybė.
Pasakius visa tai, reiktų pasakyti, kad susidūrimų su tokiais mentaliteto klodais, su tokiomis problemomis, turi ir kitų religijų sekėjai, taigi, tai nėra budizmo kritika, ir ne moralizavimas, bet realistinis sunkumų ir jų priežasčių vertinimas, apibūdinimas.
Na aš čia pateikiu pesimistinį budizmo vaizdą, yra ir kitų aspektų, kuriuos palieku apibūdinti tiems, kam patinka budizmas 🙂
Beje krikščionys irgi turi panašių praktikų, kontempletyviuose vienuolynuose. Pvz. pas kartūzus
Na visokių tokių miglotų dalykų daug ten. Man labiau imponuoja skaidri perspektyva, galutinio tikslo apibūdinimas, kuo pilnesnė būties samprata.
Jei nori pažinti koks budizmas yra, tai verta paskaityti nebent tik Dalai Lamos knygas, nes kitos iš esmės nieko vertas mėšlas, opiumas vakarietiškai liaudžiai.
Nors Dalai Lamos darbai atspindės tik vieną budizmo kryptį, Lamaizmą. Apie zen meditaciją išvis nieko doro nėra lietuvių kalba (na nebent per pastaruosius 2 metus ką nors verto dėmesio išleido)
Dėl Nirvanos būsenos, kaip nebūtų keista, man regis induistinės religijos šiek tiek aiškiau viską paaiškina su savo Samsaros rato sąvoka ir ištrūkimu iš jo. Nors gali būti, kad Nirvanos būsena yra visai kas kita – žiauriausia vergovės forma, kai kūnai sustingę išsilaiko daugybę amžių. Per Rusijos televiziją esu matęs porą kartų lamą, kuris lygtais Baškirijoje prieš 70 metų "numirė", bet jo kūnas nesuira. Kažkur šventykloje sėdi pasodintas. O dar legendos apie somati būsenoje sėdinčias būtybes kažkur Himalajų urvuose.
Taip, žinoma, galima visa tai mistifikuoti, bet nemanau kad čia kažkas daugiau nei elemntarūs gamtos dėsniai
rutulys rašė:O, dvasinis augimas – įdomi tema – kiekvienas savaip ją supranta. Kaip suprantu a.t sieliui tai tam tikras pasirengimas patarnauti Dievui?
Prieš tai reiktų apibrėžti, kas yra būtis, kas yra šita maža būtybė, vardu žmogus, kas čia vyksta, ir kodėl visa tai egzistuoja. Tik tame kontekste prasmingas būtų vienoks ar kitoks kalbėjimas apie konkretų dvasinio augimo tikslą.
Žodis "patarnauti" nėra pakankamai talpus. Iš žemiškų pavyzdžių, aš duočiau palyginimą, kai turi kur nors kaime savo gerą ir linksmą draugų kompaniją, kurios pasaulis sukasi ten, įvairūs užsiėmimai 24/7. Ir jeigu toje kompanijoje viena asmenybė būtų tobula ir centrinė, natūralus lyderis, kurios magnetizmas aprėpia kiekvieno sielą (Dievas palyginime), tada tokį 24/7 vykstančią užsiėmimų ir bendravimo tėkmę galima būtų vadinti tuo dalyku, kas apima tarnystę/pasišventimą. Tai nėra tarno/šeimininko santykiai, kaip jie suprantami šiame pasaulyje. (kai kalbėjom apie sapnus vienoje temoje, pasakojau apie vieną savo sapną, kuris kažkiek atspindi tai ką čia kalbu).
Ir būtent prie tokios tarnystės visas sielas traukia kaip bites prie medaus, taip pat ir šiame pasaulyje prie materialaus jos atspindžio – šio pasaulio santykių. Todėl žmonės turi švelnius jausmus, asmeninę šilumą, kažko mėgimą, gyvena ir leidžia laiką kartu su kitais, šeimos nariais ir draugais, platesne bendrija. Viskas jus sudaryta iš vienokio ar kitokio "tarnavimo", asmuo visados kažkam tarnauja: vaikams, mylimajam ar mylimąjai, tėvams, kaimynams ir darbdaviams, bendruomenei, visuomenei ir valstybei, tautai, žmonijai, daug kam. Vienokia ar kitokia tarnystė vyksta. Turi vykti kažkokie mainai, net jeigu jie atrodo nesavanoriški. Turėsi kažkam įtikti ir patikti (abu žodžiu vartoju gera prasme), jeigu norėsi egzistuoti šiame pasaulyje, išgyventi, turėsi turėti pozityvius santykius.
Kitas aspektas, kad "dvasinis gyvenimas" yra susijęs su dvasinių jausmų visata, dvasinių jausmų begalybe, to tobulumais, sklaida. Šiame pasaulyje mes nepatiriame dvasinio gyvenimo sklaidos, pilnai besiplėtojančių dvasinių jausmų, todėl nėra lengva suprasti šitą kitokią būties kokybę. Čia viską užgožia "techninės problemos", t.y. fizinės specifikacijos; mūsų sąmonė tarsi susitraukusi į tašką, siauro akiračio, dažnai sutelkusi dėmesį ties primityviu fizinio kūno jutimų spektru ir prie to pririšta. Menas, aukšto lygio bendravimo turiniai kažkiek išplėtoja emocijas ir leidžia nujausti, kokia galėtų būti dvasinio gyvenimo prigimtis. (Bet reiktų pastebėti, kad sakoma, kad žmogaus kūnas yra pats palankiausias būtent dvasinio gyvenimo praktikai, todėl pasakius apie pririštumo prie fizinio kūno problemą, reikia pasakyti ir tai, kad šiame kūne ir šiame gyvenime įmanoma viską sudvasinti ir pasiekti tą dvasinį lygmenį)
Tą pačią idėją plėtojau temoje "Gyvenimo tikslas". https://anomalija.lt/forum/index.php?topic=1938.0
O dėl dvasinių dalykų reiktų nepamiršti ir pačios visatos. Mes nepajėgiame įsivaizduoti kokia jį didelė. Kiek laiko ir jėgų reikėjo, kad tokia atsirastų. O jei dar pradėsime galvoti, kad mūsų visata tik mažytis burbuliukas kažkokioje putoje. Ir tokių burbuliukų nesuskaičiuojama daugybė.
O iš kitos pusės mūsų pačių kūnai sudaryti iš daugybės taškelių, gal iš kokios kitos pusės žiūrint primenam tokius burbuliukus? Ar kas jums yra pametėjęs mintį, kad esate tik mažyčiai taškeliai savo krūtinėse?
Galima pabandyti įsivaizduoti amžiną gyvenimą, kuriam nereikia kvėpuoti, valgyti, miegoti, kuriame niekada nepavargsti, tau nusispjauti ant kosminio šalčio ir t.t.
Tačiau tikriausiai ne šiaip sau biblija dažnai cituojama "kaip danguje, taip ir ant žemės"
Nors ir laikoma, kad gyvename ašarų pakalnėje, bet gal čia ir ne taip blogai – tam tikros atostogos, kai nuo visko pilnai atitrūksti? Tikriausiai, darome kažką ne taip, jei Žemės civilizacijos vis žlunga.
Gal viskas pasirodys ne į temą, užklius minčių šuoliukai, bet bent nutuoksite, kodėl man įdomi šį tema – dvasinis augimas.
