Donatas Banaitis rašė:Žemės sąlygomis jokio hipotetinio modelio aš nežinau
Hmm… aišku…
Donatas Banaitis rašė:Žemės sąlygomis jokio hipotetinio modelio aš nežinau
Hmm… aišku…
Realus žmogaus gyvenimas yra laisvės ir nelaisvės mišinys; nėra taip, kad jame vyrautų tik laisvė arba būtų tik nelaisvė. Mąstant apie gyvenimą realistiškai, akivaizdu, kad jis nėra vien tik nelaisvė arba vien tik laisvė. Šią laisvės ir nelaisvės dialektiką galima išreikšti lyginant ją su materijos ir formos santykiu. Materija žmogaus gyvenime susijusi su nelaisve, o forma su laisve. Ši riba tarp materijos ir formos nėra statiška ir ji slankioja tai į vieną, tai į kitą pusę laisvės naudai arba laisvės nenaudai.
Materiją ir formą apibrėžti nėra lengva, bet galima bandyti tą padaryti tariant, kad materija arba nelaisvė gyvenime yra tai, ko negalima pakeisti, o forma, arba laisvė yra tai, ką žmogus gali keisti ir įtakoti. Kad žmogaus laisvė yra realus dalykas rodo toks pastebėjimas: netiesa, jog žmogus savo gyvenime nieko negali pakeisti, kad niekas nuo jo nepriklauso; kaip akivaizdi netiesa sakyti, kad žmogus gali pakeisti viską. Iš tiesų situacija nėra tokia bloga, kaip kai kas galėtų manyti, nes prigimtinės laisvės žmogus turi pakankamai daug, ir libertarizmo pagrindinis tikslas yra būtent išlaisvinti šią žmogaus gyvenimo pusę, laisvės potenciją, neneigiant, kad egzistuoja ir kita pusė. Juk jau buvo sakyta, kad libertarizmas siekia ne to, ko nėra ar kas neįmanoma, bet to kas realu ir tikra. Laisvė, kaip ir nelaisvė, yra žmogaus gyvenimo dalis.
Gyvenimo turinį sudaro žmogaus prasmingas judėjimas ant planetos paviršiaus, kurio pagrindas yra laisvi žmogaus sprendimai. Žmogaus laisvė susikoncentruoja tokių sprendimų pradžiose; sprendimas, galima sakyti, yra laisvės pliūpsnis. Sprendimų vedamas žmogus “juda” arba veikia pasaulyje. Tokia veikla yra ne kas kita kaip gyvenimo formavimas, kuriam būdinga žmogaus laisvė. Matome, kad iš prigimties žmogus visų pirma laisvas formuoti savo gyvenimą. Veikdamas žmogus suteikia savo gyvenimui formą, ir tą jis gali daryti kaip laisvas subjektas.
Matome, kad gyvenimo formą pirmiausiai sudaro prasmingas judėjimas arba veikimas, ir kad veiksmų pagrindas ateina iš žmogaus vidaus, iš laisvo subjekto. Todėl atrandame tokią seką, apibūdinančią tai, kas yra žmogaus gyvenimas laisvės požiūriu: judėjimas, veikimas ir forma.
Toks žvilgsnis parodo žmogaus gyvenimą išoriniame erdvėlaikyje, kuriame jis juda, kol kas šio judėjimo neįprasminant. Tas judėjimas visai įprastas ir konkretus, net būtų galima nubrėžti kiekvieno žmogaus realaus judėjimo ant planetos paviršiaus schemą. Jis vyksta visą gyvenimą, ir net galima sakyti, kad jis yra gyvenimas. Judėjimas yra tam tikras veiksmas, kitaip sakant tai judėjimas su prasme, pavyzdžiui, ėjimas į paskaitą. Judėjimas su prasme sukuria tam tikrą situaciją.
Vadinasi yra du sluoksniai: a) empirinis judėjimas išoriniame erdvėlaikyje, kuris b) įprasmintas virsta tam tikru veiksmu, o veiksmai formuoja situaciją. Visi žmonės veikia ir dėl šio veikimo erdvėlaikyje vis iš naujo susidaro skirtingos situacijos. Todėl galima sakyti, kad žmogaus gyvenimas yra žmonių veikimo ant planetos paviršiaus sukurtų situacijų kaita. Žmogaus gyvenimą lyginame su žaidimu šachmatais. Šis žaidimas panašus į žmogaus gyvenimą tuo, kad jis taip pat pagrįstas figūrų judėjimu ant lentos. Figūros šiuo atveju yra žmonės, kurie veikia ir kuria situacijas.
Kita vertus yra ne tik judėjimas, bet ir žaidimas, sudarytas iš veiksmų ir situacijų, suteikiantis figūrų judėjimui prasmę. Taip pat yra ir žmogaus gyvenime.
Dabar galime klausti, kas yra materija. Tai nėra “materija” tradicine šio žodžio reikšme, ar nebūtinai mes ją turime suprasti tradiciškai. Materiją mes apibrėžėme kaip tai, ko žmogus gyvenime negali pakeisti ir tai gali būti daug kas. Pavyzdžiui, materijai priklauso visa žmogaus gyvenimo praeitis. Taip pat, tai yra pats žmogus kaip fizinė ir psichinė būtybė su savo charakteriu ir gabumais.
Šios ribos aišku yra pakankamai paslankios ir kartais pasiduoda minimaliam formavimui. Svarbiausia, pagal libertarizmo filosofiją, materija yra visi kiti žmonės. Aišku, kaip ir bet kokia kita materija, žmonės, pasiduoda minimaliam formavimui, tai yra mano laisvei, bet tokiam formavimui libertarinė atsvara yra pagrindinis teiginys, kad kiekvienas žmogus yra savo (bet tik savo) gyvenimo šeimininkas. Kištis į kito žmogaus gyvenimą niekas neturi teisės (suprantant šį teiginį ne kaip absoliutą, bet kaip rekomendacinio pobūdžio vertybinę nuostatą).
Žmonės veikdami kartu gali tartis, bet pagal libertarizmą, tą jie daro kaip lygiaverčiai partneriai. Nes libertarizmas nereiškia, kad žmonės negali veikti kartu.
Judėjimas susijęs su sąmonės kūno valdymu, o prasmė su sąmonės protu ir kalba. Taip žmogaus gyvenimas padalinamas į dvi skirtingas dalis: realią dalį ir virtualią dalį. Galima sakyti, kad sąmonė daugiau juda šioje virtualioje dalyje, kuri gali atsiskirti nuo realios ir taip atsiranda judėjimo laisvės iliuzija. Reali laisvė yra realus judėjimas ant planetos paviršiaus ir realių situacijų formavimas.
Taigi galima padaryti tokią išvadą, kad žmogaus laisvė susijusi ne tiek su materija, bet su materijos forma, kurią žmogus gali laisvai formuoti.
Materija, sakėme, yra tai ko žmogus pakeisti negali. Materijos požiūriu žmogus nėra laisvas. Jis nėra dievas ir negali kurti materijos iš nieko. Bet tai nereiškia, kad nėra jokios laisvės. Dabar mes kalbame apie žmogaus gyvenimą, o gyvenimo materija yra pats žmogus, subjektas ir kiti žmonės. Tačiau šis gyvenimas turi ne tik materiją, bet ir formą. Apie ją mes ir kalbėjome aiškindamiesi, iš ko sudarytas žmogaus gyvenimas. Tai judėjimas, veiksmai ir situacijos, kurias formuoja žmonių sąmonės veikimas ant planetos paviršiaus.
Kiek žmogus susiduria su materija, tiek jis nelaisvas, ar bent labai apribotas, tačiau kalbant apie formą, viskas priklauso nuo žmogaus, nes jis turi formavimo laisvę.
Laisvei paaiškinti naudojame palyginimą su šachmatų partija, ir sakome, kad esinio (p) žaidimas prieš oponentą ar varžovą (a) įrodo laisvės realumą. Iš pirmo žvilgsnio toks tvirtinimas gali atrodyti neteisingas, tad pažvelkime giliau į tai, kaip yra iš tikrųjų. Ar aš žaisdamas šachmatų partiją su varžovu iš tikro esu laisvas? Ką šiuo atveju reiškia laisvė?
Gali atrodyti, kad šis teiginys prieštarauja pateiktam apibrėžimui. Juk aš esu priklausomas nuo daug ko, pavyzdžiui, nuo lentos, nuo mano turimų figūrų skaičiaus ir jų išsidėstymo, nuo žaidimo taisyklių, nuo oponento figūrų išsidėstymo, nuo jo ėjimų ir taip toliau. Tad ar galiu sakyti, kad esu laisvas, kai yra tiek daug varžančių ir ribojančių dalykų? Pagal apibrėžimą išeitų, kad mano veiksmai priklauso nuo (a) ir todėl aš esu nelaisvas, paklūstu situaciniam ir aplinkybiniam determinizmui. Tačiau viskas ne taip paprasta. Priklausymas nuo situacijos nesunaikina žaidimo laisvės, laisvė, tik kitame lygmenyje, vis tiek išlieka. Yra laisvės ribos, nes tai nėra absoliuti laisvė, tačiau kita vertus, nėra ir absoliutaus determinizmo. Laisvės ir aplinkos santykis yra toks kaip tarp medžiagos ir formos. Medžiaga “būtina”, ji priklauso nelaisvės arba determinizmo sferai, tačiau medžiagai galima suteikti laisvą formą. Galima sakyti, kad laisvė yra ne kas kita kaip medžiagos forma. Aš žaisdamas šachmatų partiją esu priklausomas nuo išsidėstymo, konfigūracijos, oponento ėjimų, bet šią medžiagą aš galiu laisvai formuoti. Laisvė yra ne kas kita, kaip formavimo laisvė.
Taigi medžiaginiame lygyje esinys (p) tikrai nėra laisvas nuo aplinkos (a). Bet yra kitas lygmuo, į kurį žmogus pakilęs gali tapti nuo jos laisvu. Tai yra kūrybinė, arba formavimo, laisvė. Kraštutinumai yra iliuzija. Nėra nei absoliučios laisvės, nei absoliučios nelaisvės. Pasaulyje susiduria medžiaga ir forma. Kiek mes esame medžiaginiame lygmenyje, tiek mes nelaisvi, tačiau formuodamas medžiagą žmogus tampa laisvu, nes to neįtakoja joks aukštesnis už medžiagą faktorius. Laisvė išlieka ir šis determinizmo argumentas neatsižvelgia į aukštesnį formuojantį situacijas ir aplinkybes lygmenį.
Reikia pripažinti, kad kančią gaus tie kurie norės, tik jei parodys butinybę į save tai įsidėti. Laukti to net nereikia, viskas vyksta staiga, akimirksniu, noras yra viskas – priežastis visumos.
Visi nori gyventi – todėl ir gyvena.
O kas nenori – pasitraukia iš gyvenimo, nes jų toks pasirinkimas ir noras buvo.
time rašė:Kitaip tariant, tu per blogį tikrą gėrį gal ir pažinai
Šiame pasaulyje kuris yra dualus kuriame yra juoda ir balta kontrastus ir gali patirti atsistodamas į vieną ar kitą pusę. Tobulame pasaulyje tų kontrastų nėra nes yra vienuma. t.y. dualaus atskyrimo iliuzijos nėra, tad tam kad patirti tuos kontrastus šis atskyrimo eksperimentas ir buvo kuriamas. Deja niekas nesitikėjo kad eksperimentas taps nevaldomas ir užvaldys ekperimentatorius. To pasėkoje dabar jau kuris laikas gyvename tokiomis sąlygomis darydami geriausią ką galime kad šią situaciją stabilizuoti ir padėti tom dviem kontrasto pusėm integruotis taprusavyje. Bet kaip jau minėjau šios situacijos baigtis nėra nulemta vienos planetos gyventojų. Čia kalba eina tik apie tai kaip planetos gyventojai sau susiorganizuos sąlygas iki tol kol situacija visiškai išsispręs pasėkoje galaktinių ciklų. Ar bus daugiau alkanų nes kažkokia korporacija žiūri tik sau naudos ar bus daugiau pavalgiusių, nes konstitucija jiems užtikrina bazinį pragyvenimą. Tad apie pilną laisvę dar yra anksti kalbėti, bet pasirinkus tinkamą kryptį yra tendencija pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Čia nėra blogis, gal tik taip pasirodė. Tas įkalinimas, netikra kančia, tavo vaizduojama tėra tavo emocinė būsena. Tu viską per daug sureikšmini, nes turi turbūt problemų ir esi per daug smalsus, kaišioji nosį, kur nereikia.
Atsimink vieną dalyką, realybė yra negrįžtamai pakeičiama ir kaskart į negrįžtamumo pusę. Kažkieno kaltė gali kainuoti kitiems kaip bausmė, taip pasijaus kaip masinis efektas. Tai labai efektinga ir veiksminga, ypač tiems, kurie labai smalsūs ir nori daug žinoti, bando ieškoti kaip patikrinti savo metodus ant kitų.
Dažnai taip ištinka, kad nebeįmanoma nieko pakeisti, nes juk toks laiko dėsnis – niekas daugiau nebegrįžta ir sunyksta visiems laikams. Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų – niekas nedraudžia.
time rašė:Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų – niekas nedraudžia.
Tuomet man kyla klausimas kokios yra tokio žmogaus intecijos išreiškiant tokias mintis?
time rašė:kaišioji nosį, kur nereikia.
Mano nuomone noras tobulėti yra neatsiejamas nuo žinių troškimo.
time rašė:Jei tu sieki sunaikinti savo pasaulį ir pasirinkimą tarp įvarių prasmingų variantų – niekas nedraudžia.
Tas buvo susidaryta iš tavo paskutinės žinutės.
Donatas Banaitis rašė:Mano nuomone noras tobulėti yra neatsiejamas nuo žinių troškimo.
Nėra kur sukišti tų žinių.
Donatas Banaitis rašė:y. dualaus atskyrimo iliuzijos nėra, tad tam kad patirti tuos kontrastus šis atskyrimo eksperimentas ir buvo kuriam
O tai kas sukure sia realybe? Ir kas cia tokie eksperimentuotojai?
Donatas Banaitis rašė:Visą realybę kūrė/kuria sielos kaip mes visi. Eksperimentatorių lyderis buvo liūdnai pagarsėjusi asmenybė kuri mums yra žinoma vardu Liuciferis.
O dievas buvo kur nors?
Donatas Banaitis rašė:"Dievas" yra koncepcija apibrėžianti visų sielų visumą. Bet daugelis religijų norėtų tą koncepciją prisiskirti sau taip tapdama išrinktuoju keliu. Kai realiai Kūrėją gali rasti savyje. Religijoje irgi gali rasti "dievą" bet tai bus tik tos religijos sau susikurta "dievo" versija.
Gerai, kad kabutese parasei, tai o tikrasis dievas, kuris sukure sielu spieciu, kur jis buvo ar tokio nebuvo ar buvo tik "Dievas"?
klajunas rašė:Daugelis žmonių yra įstrigę ties „Didžiojo sprogimo“ vaizdiniu ir negeba savo vaizduotės perkelti toliau atgal. O tai padaryti galima gan lengvai, tik reikia įjungti laisvą nuo mąstymo refleksų protą. Tai nėra blogai, nes ir „didžiojo sprogimo“ idėja atėjo kaip niekaip nepatikrinama fantazija ir kaip „logika bei vaizdinys“.
Nereikia klaidinti publikos.
Didžiojo sprogimo idėja atėjo į galvą Žoržui Lametrui po to, kai 1915 m. Enšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją ir kai tapo aišku, kad Visata negali būti statinė. Tapo aišku, kad Visata nuolat juda ir kinta. Ši mokslinė hipotezė atsirado ne tuščioje vietoje, o gimė remiantis Enšteino teorija ir skaičiavimais. Ją pirmasis patvirtino Hablas, kai pastebėjo, kad visos galaktikos nuo mūsų tolsta, kuo labiau nutolusi galaktika, tuo jos greitis didesnis. Tuo pačiu į užmarštį nuėjo stacionarios Visatos teorija, pagal kurią tolstant galaktikoms turėjo būti kuriama nauja materija ir taip palaikoma pusiausvyra. Buvo užmiršta todėl, kad mokslinių stebėjimų rezultatai jos nepatvirtino.
Mokslinės teorijos tuom ir skiriasi nuo nemokslinių, kad jos remiasi turimomis žiniomis ir visuomet gali ir turi būti patikrintos. Perkelti vaizduotę atgal prieš Didyjį sprogimą galime, bet tai bus ne teorija, o tik eilinė fantazija, nes patikrinti jos mes negalėsime. Teoriškai galime "pamatyti" tik iki tos zonos, kurioje Visatos temperatūra siekia 3000° K. Tai plazma, reliktinio spinduliavimo riba, kai dar nėra susiformavę atomai. Plazma nepermatoma, todėl nėra būdų informacijai gauti, kas vyko už šios ribos. Tam ir buvo pastatytas Didysis hadronų kolaideris, kad sukurti sąlygas, kokios buvo iš karto po sprogimo.
klajunas rašė:Nors multivisatos idėja ne nauja, bet manau, kad įdomiai sugebėjau paaiškinti, kaip tokios visatos atsiranda ir ką reiškia žodis „kūrimas“. Kūrimas tikrai negali būti iš „nieko“ – Absoliutas šią realybę sukūrė iš savęs. Ir tai jo egzistencijos ciklo esmė. Absoliutas kuria ne todėl, kad kažko siekia arba nori, paprasčiausiai tokia jo „prigimtis“, kaip tam tikro energijos kvantų lauko, kuris iš savęs paima visas žemesnes už save realybes.
Kvantinės fluktacijos vakume gali sukurti Visatą iš "nieko". Ir ne vieną, daugybę Visatų. Tokie įvykiai neprieštarauja kvantinės fizikos dėsniams, joks Asoliutas, Kūrėjas ar Šaltinis tam nereikalingas. Bet sutinku, kad su Šaltiniu daug įdomiau ir erdvė fantazijoms daug didesnė 🙂
Vitus rašė:vakume gali sukurti Visatą iš "nieko". Ir ne vieną, daugybę Visatų
Su tuo sutinku, nes iki egzistencijos nebuvo nieko, tebuvo vakumas. Tuomet pradėjo kauptis potencialas saviraiškai kaip statinė elektra ir kai tas potencialas pasiekė tokį lygį kad buvo per didelis pats sau jis turėjo kažkur save realizuoti ir tai yra vadinama didžiojo sprogimo koncepcija. Ir šiaip vakumas ir yra tas Šaltinis apie kurį eina kalba, o čia yra žemiškoji tyrimų kryptis tirianti šį reiškinį
https://en.wikipedia.org/wiki/Vacuum_energy
Tiesiog čia yra skirtingos terminologijos. Nes kaip jau minėjau ne visi supranta fizikų kalbą.
Vitus rašė:Nereikia klaidinti publikos.
Didžiojo sprogimo idėja atėjo į galvą Žoržui Lametrui po to, kai 1915 m. Enšteinas sukūrė reliatyvumo teoriją ir kai tapo aišku, kad Visata negali būti statinė. Tapo aišku, kad Visata nuolat juda ir kinta. Ši mokslinė hipotezė atsirado ne tuščioje vietoje, o gimė remiantis Enšteino teorija ir skaičiavimais. Ją pirmasis patvirtino Hablas, kai pastebėjo, kad visos galaktikos nuo mūsų tolsta, kuo labiau nutolusi galaktika, tuo jos greitis didesnis. Tuo pačiu į užmarštį nuėjo stacionarios Visatos teorija, pagal kurią tolstant galaktikoms turėjo būti kuriama nauja materija ir taip palaikoma pusiausvyra. Buvo užmiršta todėl, kad mokslinių stebėjimų rezultatai jos nepatvirtino.
Niekaip nekritikuoju mokslo, netgi sutinku su mokslininkų Didžiojo sprogimo versija. Mano komentaras buvo ne apie tai kas vyksta po sprogimo ir kas patikrinama, bet kas vyko iki jo. Oficialus mokslas kol kas nepropaguoja jokių idėjų apie tai.
Tik čia reikia tiksliai naudoti sąvokas faktas ir galimybė. Faktas yra tai, kas empiriškai patirta, o visa kita tėra galimybės. Kadangi Didžiojo sprogimo kaip įvykio nepatyrė nei vienas mokslininkas, tai nėra empirinis, arba patyrimo, faktas. O galimybės konstruojamos pirmiausiai iš loginių abstraktų, kurie papildomi netiesioginiais empiriniais duomenimis.
Norėjau pasakyti tik tiek, kad Didysis sprogimas šia prasme yra kognityvinė fantazija, kuri sutvarkė netiesioginius empirinius duomenis.
Manau, kad taip pat galima su kognityvine fantazija sutvarkyti ir tai, kas vyko iki Didžiojo sprogimo, tik tam panaudojant šiek tiek kitokius teorinius duomenis.
Vitus rašė:Kvantinės fluktacijos vakume gali sukurti Visatą iš "nieko". Ir ne vieną, daugybę Visatų. Tokie įvykiai neprieštarauja kvantinės fizikos dėsniams, joks Asoliutas, Kūrėjas ar Šaltinis tam nereikalingas. Bet sutinku, kad su Šaltiniu daug įdomiau ir erdvė fantazijoms daug didesnė
Čia iš perdėto tradicionalizmo atėjusi sąvokų painiava. Kad ir ką sakytum, bet iš klaidingų įvaizdžių tradicijos atėjęs terminas "vakuumas" (vacuum – tuščias), yra logiškai klaidingas, o teiginys "tuštumos energija" yra visiškas absurdas. Logikoje labiau prasikalę mokslininkai vartoja kitą lotynišką žodį plenumas (plenus – pilnas). Kodėl vis dar reikalaujama naudoti žodį tuštuma yra tik mąstymo inercija ir įprotis, o ne kažkokia mokslinė tuštumos teorija.
Su Šaltiniu iš tikro daug įdomiau, nes šis pavadinimas yra daug logiškesnis, nes viskas kas atsiranda, turi kokį nors savo "šaltinį", jeigu kvantas atsiranda iš kvantinės fliuktuacijos, tai šį fliuktuacija yra kvanto Šaltinis.
Manęs iš mokslo pozicijų pulti nereikia, nes aš čia mokslui nei kiek neprieštarauju. Mokslininkai yra alergiški kai kuriems žodžiams, bet ši alergija daugiau gynybinis refleksas, o ne racionalus protas, kaip nusičiaudėjimas.
Vitus rašė:Kvantinės fluktacijos vakume gali sukurti Visatą iš "nieko".
Ir vėl…
Iš kur atsirado energija
Net jeigu toks dalykas įmanomas – kad energija gali būti konvertuota į materiją tokiu būdu, kaip pasiūlė Tryon – reiktų paklausti: "Iš kur atkeliavo energija?". Alan Guth, fizikos profesorius M.I.T., atsakydamas Tryon'ui rašė: "Šiame kontekste, idėja, kad visata atsirado iš tuščios erdvės yra ne daugiau pagrįsta negu idėja, kad visatą sugeneravo gumos gabalas. Tai gali būti tiesa, bet vis vien norėsis paklausti, "iš kur atsirado gumos gabalas?""
Energija negalėjo iššokti į būtį nepažeisdama pirmojo termodinamikos dėsnio. Taigi, tikrovėje, kai mokslininkai aiškina, kad kvantinė mechanika sukuria kažką iš nieko, iš tikro jie neturi galvoje "nieko". Tebėra problema kaip viskas atėjo iki čia. Materija, kuri generuojama pagal kvantinę teoriją yra iš vakuumo, kuris nėra tuščias. Philip Yam iš Scientific American rašo: "Visgi energija vakuume yra labai reali. Pagal šiuolaikinę fiziką, vakuumas nėra tuštumos paketas. Jame verda nematoma veikla netgi prie absoliutaus nulio, temperatūros taško, ties kuriuo sustoja bet koks molekulinis judėjimas". Išsiskiriantis humanistas, matematikas ir mokslo rašytojas Martin Gardner rašo: "Dabar madinga manyti, kad big bang'as buvo sukeltas atsitiktinės kvantinės fluktuacijos vakuume, kuriame nėra erdvės ir laiko. Bet žinoma, toks vakuumas yra labai toli nuo nieko". Amanda Gefter, rašydama New Scientist, sako "kvantinė mechanika kalba mums, kad erdvės vakuumas nėra tuščias, vietoje to, jis braška nuo energijos" Fizikas Richard Morris rašo:
"Modernioje fizikoje nėra tokio dalyko kaip "niekas". Netgi idealiame vakuume nuolat sukuriami ir sunaikinami virtualių dalelių dvejetai. Šių dalelių egzistavimas nėra matematinė fikcija. Nors jų negalima tiesiogiai stebėti, jų efektai yra gana realūs. Prielaida, kad jos egzistuoja veda prie prognozių, kurios buvo su dideliu tikslumo laipsniu patvirtintos eksperimentais."
Astrofizikas Rocky Kolb, University of Chicago Astronomijos ir Astrofizikos Departamento vadovas rašo: "Iš pažiūros tuščios erdvės sritis iš tikro nėra tuščia, bet putoja tarsi verdanti įvairiausių rūšių fundamentaliomis dalelėmis, iššokančiomis į ir iš tuščios erdvės, prieš anihiliuodamosis su savo antidalele ir išnykdamos". Estling tęsė savo išsamius pastebėjimus atsakydamas savo kritikams, taip:
"Kvantinės kosmologijos atstovai primygtinai tvirtina abu dalykus: ir šią absoliučią Niekumą, ir įvairių savybių ir charakteristikų suteikimą jai: ši konkreti Niekuma turi virtualius kvantus, verdančius netikrame vakuume. Kvantai, virtualūs ar tikri, klaidingi ar teisingi, nėra Niekas, jie tikrai yra Kažkas, nors mes galime ginčytis dėl to, kas tai tiksliai yra. Bet vienas dalykas – kvantai tai vienetai turintys energiją, vakuumas turi energiją, ir dar daugiau, išsiplėtimą, t.y., tą kažką į ką gali būti įdėti kiti dalykai, tokie kaip visatos, t.y., mes negalim turėti savo absoliučios Niekumos ir tuo pat metu ją valgyti. Jeigu turime kvantus ir vakuumą kaip duotybes, faktiškai turime pre-egzistencinę egzistencijos būseną, kuri arba pre-egzistavo už laiko ribų, arba iškilo į egzistenciją iš absoliučios Niekumos (be kvantų, be vakuumo, be pre-egzistuojančių pradinių sąlygų) kažkokiu tiksliai apibrėžtu momentu laike; tai sukuria šį laiką, kartu su erdve, materija ir energija, ką mes vadiname visata <…> Aš susirašinėjau su Paul Davies dėl kosmologijos teorijos, ir paklausiau jo, ką jis turi galvoje sakydamas "Niekas". Jis atrašė, kad paklausė Alexanderio Vilenkin'o, ką jis šiuo žodžiu turi galvoje, ir kad Vilenkinas atsakė "Sakydamas "Niekas" aš turiu galvoje Nieką", kas atrodė labai aišku tuo metu, bet šie kvantų kosmologai tęsia nuo to momento ir paaiškina mums, iš ko susideda konkreti jų Nieko veislė. Aš atkreipiau į tai Davies dėmesį, kuris atsakė, kad šie dalykai yra labai komplikuoti. Esu pasirengęs pripažinti šio teiginio teisingumą, bet manau, kad tai neišsprendžia problemos."
Nenuostabu, kad Jonathan Sarfati sako:
"Kai kurie fizikai tvirtina, kad kvantinė mechanika gali padaryti kažką iš nieko. Bet tai grubiai klaidingas kvantinės mechanikos taikymas. Kvantinė mechanika niekada nepadaro kažko iš nieko. Teorijos, kad visata yra kvantinė fluktuacija privalo daryti pirmesnę prielaidą, kad buvo kam fluktuoti – jų "kvantinis vakuumas" yra didelis materijos-antimaterijos potencialas – ne "niekas"."
Vilenkin, aiškindamas Tryon darbui būdingas problemas, sako:
"Fundamentalesnė problema, kad Tryono scenarijus iš tikro nepaaiškina visatos kilmės. Kvantinė vakuumo fluktuacija daro prielaidą, kad buvo pre-egzistuojančios erdvės vakuumas. O mes žinome, kad "vakuumas" labai skiriasi nuo "nieko". Vakuumas, arba tuščia erdvė turi energiją ir tamprumą, jis gali lenktis ir riestis, taigi, tai neabejotinai yra kažkas"
Jis toliau tęsė, siūlydamas kad kvantinis tunnelingas gali būti atsakymas dėl visatos susikūrimo iš nieko. Tačiau, kvantinis tunnelingas taip pat prasideda nuo kažko ir baigiasi kažkuo. Dalelės, kurios gali šokti ar prasmukti pro barjerus visgi turi egzistuoti iš pradžių, kad tai padarytų. Galutinė frazė: pagal žinomą ateistą, fiziką teoretiką iš Kembridžo Universiteto, Stephen Hawking, kad sukurti visatą, "jums tereikia trijų ingridientų": materijos, energijos ir erdvės. Šie trys ingridientai turi egzistuoti, tam kad būtų įmanoma sukurti visatą, pagal Hawkingą. Taigi, problema išlieka. Iš kur atsirado ingridientai visatos "sriubai"? Turi būti galutinė visatos priežastis.
Be to, niekas neįmanoma be gamtos dėsnių, bet kokia visatos raida vyksta gamtos dėsnių sąlygose. Iš kur atsiranda gamtos dėsniai, reikalingi visatos raidai iki to, ką dabar turime?
a.t.sielis rašė:Iš kur atsiranda gamtos dėsniai, reikalingi visatos raidai iki to, ką dabar turime?
Siela sau susikūrė įrankius savo tikslui siekti. Kuriuos Žemiškas mokslas atpažino ir pavadino fizikos dėsniais (žinoma tai dar nereiškia kad viskas buvo teisingai atpažinta). O sielos tikslas tai kuriant buvo patirti savo egzistenciją. Nes nedaug tepatirsi sėdėdamas vien tamsoje, na nebent tamsą.
Donatas Banaitis rašė:Čia kalba eina apie Šaltinio koncepciją. Ši koncepcija yra pagrįsta tuo kad egzistencijoje prieš atsirandant individualumui buvo neišnaudotas potencialas, ir kai tas potencialas pradėjo save realizuoti per individualumą, tuomet atsirado sielos ir taip vadinama Kūrėjo koncepcija, nes sielos pradėjo kurti realybę.
O is kur pries atsirandant indvidualumui pas ta pas ka nebuvo indvidualumo buvo potencialas? Kas ivyko, koks faktorius paveike kad tas potencialas butu realizuotas ir atsirastu indvidualumas?
Donatas Banaitis rašė:Siela sau susikūrė įrankius savo tikslui siekti. Kuriuos Žemiškas mokslas atpažino ir pavadino fizikos dėsniais (žinoma tai dar nereiškia kad viskas buvo teisingai atpažinta). O sielos tikslas tai kuriant buvo patirti savo egzistenciją. Nes nedaug tepatirsi sėdėdamas vien tamsoje, na nebent tamsą.
O kaip siela susikure irankius ir kam jai dar siekti kazkokiu tikslu ar patirti egzistencija jei ji geba irankius susikurti? Tas pats kaip klausimas: Kam dievui nusileisti ant zemes ir pajusti kad jis dievas?
Donatas Banaitis rašė:Siela sau susikūrė įrankius savo tikslui siekti.
Čia jūsų nuomonė, ar tiesa, taip kaip iš tikro yra?
Kaip maža siela galėtų sukurti visuotinius gamtos dėsnius? Kame egzistuoja sielos ir koks jų šaltinis?
Regintys tiesą teigia, kad viską sukūrė Aukščiausioji Siela, Dievas.
Mekabciel rašė:O is kur pries atsirandant indvidualumui pas ta pas ka nebuvo indvidualumo buvo potencial
Tai buvo kaip statinės elektros kaupimasis. Pradžioje nebuvo nieko, tuomet pradėjo atsirasti pirmosios užuomazgos atsirasti kažkam, kas peraugo į norą tapti kažkuo, kas galiausiai realizavosi kaip egzisetencija.
Mekabciel rašė:Kas ivyko, koks faktorius paveike kad tas potencialas butu realizuotas ir atsirastu indvidualumas?
Vis dar matau kad nevisi yra peržiūrėję mano dokumentiką. Tad pasikartosiu. Šaltinis yra kaip Vienis nekintamas statinis faktorius. Jis pradėjo kisti kai atrado jog šalia jo paraleliai egzistuoja atsitiktinumo faktorius. Kai jis pradėjo savo vienumą maišyti su atsitiktinumo faktoriumi tai davė galimybę atsirasti individualumui, nes kai kurios vienio dalys tapo atsitiktinai individualios. Toks atsitiktinis individualumas ir yra siela.
"O kaip siela susikure irankius ir kam jai dar siekti kazkokiu tikslu ar patirti egzistencija jei ji geba irankius susikurti?"
Čia tas pats kas klausti kam man gyventi jei galiu negyventi. Čia arba nori gyventi arba ne.
Mekabciel rašė:Kam dievui nusileisti ant zemes ir pajusti kad jis dievas?
Kad pasidžiaugtų savo kūriniais.
a.t.sielis rašė:Čia jūsų nuomonė, ar tiesa, taip kaip iš tikro yra?
Tai yra žinios paremtos mano patyrimu iš praeitų gyvenimų (ar tai yra tiesa ar ne kiekvienas yra laisvas spręsti sau asmeniškai, bet tai yra mano pozicija). O jei kažkam atrodo kad kažkas yra didelis ar kažkas yra mažas ir kažkas galėjo kažką sukurti, o kažkas ne, tuomet tai yra jų perspektyva. Ir tuomet man yra įdomu iš kur tos žinios? ar jos yra iš sielos patyrimo ar jos yra iš kažkokių suinteresuotų grupių parašytų knygų.
Donatas Banaitis rašė:Tai yra žinios paremtos mano patyrimu iš praeitų gyvenimų (ar tai yra tiesa ar ne kiekvienas yra laisvas spręsti sau asmeniškai, bet tai yra mano pozicija).
O galima konkrečiau? Negi matėte save, kuriantį gamtos dėsnius? Kažką esu skaitęs vieno žmogaus NDE aprašymuose, žmogus tarsi regėjo save konstruojantį pasaulį ir kitus žmones, tokios vizijos gal ir įmanomos, bet jų reikšmė nėra absoliuti, nes tikrieji Aukščiausios Realybės regėtojai, ne tokie, kurie turi tik sporadiškas klinikinės mirties ar kitokias vizijas, o yra pastoviame absoliuto suvokime, to nepatvirtina.
O jei kažkam atrodo kad kažkas yra didelis ar kažkas yra mažas ir kažkas galėjo kažką sukurti, o kažkas ne, tuomet tai yra jų perspektyva.
Kiekvieno iš mūsų dydis neabejotinai yra ribotas, nei vienas nevaldome visos visatos, nei vienas nepersmelkiame savo sąmone visos visatos. Dar daugiau, nevaldome netgi savo kūno, pvz. plaukai auga mūsų neklausę, negalime jų augimo nei sustabdyti, nei paskatinti. Sergame ir mirštame taip pat.
Ir tuomet man yra įdomu iš kur tos žinios? ar jos yra iš sielos patyrimo ar jos yra iš kažkokių suinteresuotų grupių parašytų knygų.
Žinios iš suinteresuotų Dvasios regėtojų parašytų knygų. Kuo jie suinteresuoti? Padėti visoms gyvoms esybėms eiti iš tamsos į šviesą. Ir man patvirtintos mano sielos patirtimi, ir kitais būdais.
Donatas Banaitis rašė:Tai buvo kaip statinės elektros kaupimasis. Pradžioje nebuvo nieko, tuomet pradėjo atsirasti pirmosios užuomazgos atsirasti kažkam, kas peraugo į norą tapti kažkuo, kas galiausiai realizavosi kaip egzisetencija.
Tai iskur tas statines elektros kaupimasis igyja energija? Iskur tos pirmosios uzuomazgos pradejo atsirasti?
Donatas Banaitis rašė:Vis dar matau kad nevisi yra peržiūrėję mano dokumentiką. Tad pasikartosiu. Šaltinis yra kaip Vienis nekintamas statinis faktorius. Jis pradėjo kisti kai atrado jog šalia jo paraleliai egzistuoja atsitiktinumo faktorius. Kai jis pradėjo savo vienumą maišyti su atsitiktinumo faktoriumi tai davė galimybę atsirasti individualumui, nes kai kurios vienio dalys tapo atsitiktinai individualios. Toks atsitiktinis individualumas ir yra siela.
As tai matau, kad neisisamoninai savo puikybes. Jei kas kelias zinutes priminsiu tau, jog nevelnio nerauki apie ka sneki ir darai viena logine klaida po kitos, kas tuo tarpu jau seniausiai yra issiaiskinta ir aprasyta griezciausiu principu ir desniu knygose, vargu ar bus malonu bendrauti.
SALTINIS YRA VIENIS ir PRADEJO KISTI KAI ATRADO? Ka cia reiskia? Jis ka toks bukas, kad nezino kas salia jo yra? Ir jei yra salia tai jis jau ne vienis bet dar ir su atsitiktinumu. Kai koncepcijoje randasi zodis "atsistiktinai" man iskarto su nekompetencija asocijuojasi. Pas dieva yra atsitiktinumai?
Donatas Banaitis rašė:Čia tas pats kas klausti kam man gyventi jei galiu negyventi. Čia arba nori gyventi arba ne.
Nezinau ar dievui yra tokie poreikiai. Isvis nezinau kokius dievas turi poreikius, o kiek zinau tai niekas apie ji nieko konkretaus pasakyt negali. O snekant apie siela tai tu pats panoret negebi, tave tik kazkas is isores gali sustimuliuot norui. Taip kad tai yra nelogiskas atsakymas.
Donatas Banaitis rašė:Kad pasidžiaugtų savo kūriniais.
Iskur tu trauki kas reikalinga dievui, jei zmogus viska per savo reakcijas i isores poveiki jaucia? Ir velgi, yra dievas ar nera? Jei atsakysi kad is savo atsiminimu zinai kas reikalinga dievui(pasidziaugti savo kuriniais), tai kirba mintele, kad pats nesupranti ka jauti ir kokiu princpu, o jei nesupranti tai tavo patirtis labai ir labai abejotina.
Mekabciel rašė:SALTINIS YRA VIENIS ir PRADEJO KISTI KAI ATRADO? Ka cia reiskia? Jis ka toks bukas, kad nezino kas salia jo yra? Ir jei yra salia tai jis jau ne vienis bet dar ir su atsitiktinumu. Kai koncepcijoje randasi zodis "atsistiktinai" man iskarto su nekompetencija asocijuojasi. Pas dieva yra atsitiktinumai?
Aišku, Dievo tai tikrai iš vidaus, net iš išorės, personaliai nėra matęs ir patyrinėjęs niekas. Bet yra toks daiktas kaip enteogeninė sinestezija, kurią žino tik aukštesnės sąmonės. Šita sinestezija ir išverčia Absoliutą į žmogiškų vaizdinių sistemą.
A tu čia savo pavyzdyje panaudojai kažkokią pačią bukiausią empirinio kontinuumo logiką, įsivaizduodamas pagal žmogišką sąvoką, jeigu teisingai tamsta supratau, kad Vienis tai yra tapatybės fraktalas, kas yra visiškai antropomorfinis vaizdinys.
Pabandyk suvokti Vienį kaip skirtumo nebuvimą erdvėje ir laike. Aišku Absoliutas nėra erdvėje ir laike, bet tai arčiausia ką išneša žmogiška sąmonė.
Ir atsimink ką reiškia tobulumo ir visagalybės sąvoka. Tai ne tiek ontologiniai apibūdinimai, kiek valios neribotumas, kuris reiškia, kad į pasirinkimo spektrą įtrauktos visos galimybės, taip pat ontologinis tobulumas ir netobulumas. Nes jeigu absoliutas negalėtų pasirinkti netobulumo, jis nebūtų visagalis ir tobulas. Todėl reikia atskirti kas yra begalinė esmė ir pasirinktinė forma, kuri niekaip neapribota.
Aišku, Dievo tai tikrai iš vidaus, net iš išorės, personaliai nėra matęs ir patyrinėjęs niekas
Net nesuvoki, ką kalbi.
a.t.sielis rašė:Net nesuvoki, ką kalbi.
Tu nesuvoki ką kalbu. 8)
klajunas rašė:A tu čia savo pavyzdyje panaudojai kažkokią pačią bukiausią empirinio kontinuumo logiką, įsivaizduodamas pagal žmogišką sąvoką, jeigu teisingai tamsta supratau, kad Vienis tai yra tapatybės fraktalas, kas yra visiškai antropomorfinis vaizdinys.
Tu cia man rasai ar Banaiciui? Jei man tai as ne apie tai sneku.
klajunas rašė:Pabandyk suvokti Vienį kaip skirtumo nebuvimą erdvėje ir laike. Aišku Absoliutas nėra erdvėje ir laike, bet tai arčiausia ką išneša žmogiška sąmonė.
Ir atsimink ką reiškia tobulumo ir visagalybės sąvoka. Tai ne tiek ontologiniai apibūdinimai, kiek valios neribotumas, kuris reiškia, kad į pasirinkimo spektrą įtrauktos visos galimybės, taip pat ontologinis tobulumas ir netobulumas. Nes jeigu absoliutas negalėtų pasirinkti netobulumo, jis nebūtų visagalis ir tobulas. Todėl reikia atskirti kas yra begalinė esmė ir pasirinktinė forma, kuri niekaip neapribota.
Pabandyk..
Atsimink…
Kaip koks masteris. 🙂
Nerasyk liepiamaja nuosaka, tam kad savo kompetencija(zinancio) pademonstruoti. Nereikia to. Ismoktum savo ego siek tiek pakontroliuot(tas geriau jauciasi kaip kompetencija), bo toks ispudis kad tu ant savo misraines zenito ir truputi primirsti elementaru zmogiskuma. Suprantu, kad norisi kazkaip ar taip ar dar kitaip ikasti ir savo isminti pademonstruoti, bet teks labiau pasistengti. Zinutes tavo rekia – paziurekite paziurekite, as cia esu!
Mekabciel rašė:Pabandyk..
Atsimink…
Kaip koks masteris.
Nerasyk liepiamaja nuosaka, tam kad savo kompetencija(zinancio) pademonstruoti.
Jeigu ką, tai tu masterį čia vaizduoji daug ilgiau už mane, visiems bandydamas kažką parodyti, bet taip nieko įdomaus ir neparodydamas.
Netgi gyreisi kokio briedo masteris esi. ;D
Pasityrinėk savo veiklą šitame forume, nes žmonių atmintis ilgesnė nei vienas komentaras.
Tokių dangoraižių sistemoje pilnos pakampės.
klajunas rašė:Jeigu ką, tai tu masterį čia vaizduoji …
Tokių dangoraižių sistemoje pilnos pakampės.
Na ir gerai, tuo galima ir uzbaigti. 😉
Šis pasaulis brokuotas visapusiškai ir jį paspartino jėga, kuri siekia įvesti permainas. Greitai paliks niekas nebeįdomu ir tai akivaizdžiai matosi. Visi yra įtraukti į šį projektą, net nesuvokiantis kas čia vyksta.
Svarbiausia – ne veiksmai. O manau, vėlgi čia afera yra nukreipta prieš visus, laukiama kol kažkas prisiims kaltę – eilinis pasityčiojimas.
a.t.sielis rašė:O galima konkrečiau?
Mano puslapyje yra daugiau informacijos
http://777sirdiesaktyvavimas.weebly.com/
Bet šiaip tai čia nėra jokių stebuklų, nes šią informaciją visi prieina kas užsiima praeitų gyvenimų regresijomis. Šią informaciją galima gauti iš bendros kolektyvinės sąmonės lauko kai randi tinkamą kanalą, kas nėra lengva, nes šiame pasaulyje viskas yra stipriai užblokuota.
Mekabciel rašė:Tai iskur tas statines elektros kaupimasis igyja energija? Iskur tos pirmosios uzuomazgos pradejo atsirasti?
Nes atsirado noras atsirasti norui. Skamba supaprastintai, bet turbūt tai geriausia kaip galėčiau tai apibūdinti.
Mekabciel rašė:SALTINIS YRA VIENIS ir PRADEJO KISTI KAI ATRADO? Ka cia reiskia?
Reiškia tai kad kai nėra nieko tuomet kažkas atsiranda, jei kažkas užsimano tai atrasti. Tai gal irgi kiek supaprastintai skamba, bet nėra taip lengva perpasakoti egzistencijos atsiradimą, tad stengiuosi kaip galiu. Juk viskas mūsų egzistencijoje atsirado iš vaizduotės, kažkas tai sugalvojo ir tik tuomet sukūrė.
Mekabciel rašė:Pas dieva yra atsitiktinumai?
Nesakyčiau kad yra atsitiktinumai, sakyčiau kad yra potencialai ir tuomet kai kurie jų realizuojasi, o kiti ne. Egzistencija yra realizuoti potencialai, ne-egzistencija yra nerealizuoti potencialai kurie turi potencialą būti kažkada kažkaip realizuoti.
p.s. Įdomiai čia dabar apie egzistencijos pradžia diskusija pakrypo. Smagu kad žmonėms tokie dalykai rūpi ir visi kartu galime dalintis savo požiūriu į šiuos klausimus.
Donatas Banaitis rašė:Nes atsirado noras atsirasti norui. Skamba supaprastintai, bet turbūt tai geriausia kaip galėčiau tai apibūdinti.
Turi buti aiski konkreti veiksmu seka.
Donatas Banaitis rašė:Reiškia tai kad kai nėra nieko tuomet kažkas atsiranda, jei kažkas užsimano tai atrasti. Tai gal irgi kiek supaprastintai skamba, bet nėra taip lengva perpasakoti egzistencijos atsiradimą, tad stengiuosi kaip galiu. Juk viskas mūsų egzistencijoje atsirado iš vaizduotės, kažkas tai sugalvojo ir tik tuomet sukūrė.
O kam tas kazkas nori atrasti kazka? "Atsiranda kazkas del to kad kazkas uzsimano tai atrasti", o kodel kazkas uzsinorejo sukurti egzistencija?
Donatas Banaitis rašė:Nesakyčiau kad yra atsitiktinumai, sakyčiau kad yra potencialai ir tuomet kai kurie jų realizuojasi, o kiti ne. Egzistencija yra realizuoti potencialai, ne-egzistencija yra nerealizuoti potencialai kurie turi potencialą būti kažkada kažkaip realizuoti.
Be egzistencijos dar gali kazkas but relizuota?
Kazkas uzsinorejo kazka atrasti ir ne visi potencialai buvo relizuoti ir liko atsitiktinumui vietos?
Donatas Banaitis rašė:p.s. Įdomiai čia dabar apie egzistencijos pradžia diskusija pakrypo. Smagu kad žmonėms tokie dalykai rūpi ir visi kartu galime dalintis savo požiūriu į šiuos klausimus.
Taip diskutuoti, iš tikrųjų, yra rimčiausia, nes žinant kelio pradžią ir kelio pabaigą, galima pradėti tirti tai, kas yra per vidurį ir kokią visa tai turi prasmę.
Nes čia klausimas yra žmogaus sielos likimas: kažkokia dalis kuri jau buvo ir yra faktai, kažkokia dalis kuri dar tik bus ir yra galimybės – ir svarbiausias taškas dabar, kuris yra parabolės žemiausia vieta, simbolizuojanti didžiausią kančią.
Čia kalbant apie šią mišrią difuzinę realybę, ne apie aukštesnes, dvasines.
Šiai parabolei paklūsta ir visa visata, ir atskiro žmogaus gyvenimas. Kadangi prie jos visi pririšti, svarbiausias klausimas, kaip visuose etapuose pragyventi teisingiausiai. Kiekvieno etapo dabar būsenoje.
https://robinheyden.files.wordpress.com/2011/02/mirror.jpg
Tai yra kai veidrodis yra veidrodyje ir taip be galo, kad ir kiek tos pabaigos beieškotum jos nerasi. Nes už vieno visada yra kita, už to yra trečia ir taip toliau be galo. Tad deja galutinio atsakymo nerasi į klausimą kas stovi paskutinis už visko, nes galo tikrai nėra. O taip yra dėl to kad kai nori pamatyti daugiau, tai daugiau ir pamatai ir kuo daugiau norėsi pamatyti tuo daugiau ir pamatysi bei atrasi. Šiai raidai nėra galo, ir tai yra egzistencijos įdomumas, nes visada bus dar, reiškiasi egzistencija niekada nesibaigs.
klajunas rašė:Kiekvieno etapo dabar būsenoje
Čia yra labai svarbus pastebėjimas, nes už laiko iliuzijos, kurią sukuria judantys prieš akyje paveikslėliai tėra amžinas dabar momentas. Kad ir kiek mes begalvotume apie ateitį tai tėra potencialas ir to dar nėra, bet kai jis realizuosis, jis tą padarys tik čia ir dabar šioje akimirkoje, nors paveikslėlis priešakį jau bus kitas, kas sudarys laiko tėkmės iliuziją. Tas pats ir su praeitimi visa mūsų turėta patirtis buvo sukaupta čia ir dabar šioje akimirkoje, nes tikrasis TU niekada niekur nepajudėjo, jis visada buvo čia ir dabar. O tai kas juda, tėra paveikslėliai priešakį.
Donatas Banaitis rašė:Mekabciel matau kad tu esi mėgėjas klausti klausimų be galo. Bet tam niekada nebus galo, nes egzistencija neturi galo.
Manau, kad jis čia bando panaudoti dalį Sokrato metodo, su kuriuo įrodo, jog "žino, kad nieko nežino". @Mekabciel tai įrodinėja kitiems, nors Sokratas buvo šiek tiek sąžiningesnis ir pirmiausiai tai įsirodė sau pačiam.
Keista filosofija, nors kai kas tai laiko išminties viršūne.
a.t.sielis rašė:Ir vėl…
a.t.sielis rašė:Be to, niekas neįmanoma be gamtos dėsnių, bet kokia visatos raida vyksta gamtos dėsnių sąlygose. Iš kur atsiranda gamtos dėsniai, reikalingi visatos raidai iki to, ką dabar turime?
Tik 10% protono masės sudaro materija (kvarkai). Likusieji 90% – niekas. Iš to nieko gali sprogti milijardai Visatų. Bet @a.t.sielis gims tik toje Visatoje, kurioje veiks mums įprastos fizikinės konstantos. Neklauskite, kas dėsis kitose Visatose. Nežinau. Tikriausiai ten teka pieno upės, o jų krantai iš kisieliaus 🙂
Vitus rašė:Tik 10% protono masės sudaro materija (kvarkai). Likusieji 90% – niekas. Iš to nieko gali sprogti milijardai Visatų.
Tik nesakyk teroristams, nes "nieką" labai lengva pranešti pro detektorius…
Reikalauju uždrausti šios informacijos skleidimą >:(
Donatas Banaitis rašė:Mekabciel matau kad tu esi mėgėjas klausti klausimų be galo. Bet tam niekada nebus galo, nes egzistencija neturi galo. Egzistencija yra kažkas panašaus į šį paveikslėlį.
Donatas Banaitis rašė:Tad deja galutinio atsakymo nerasi į klausimą kas stovi paskutinis už visko, nes galo tikrai nėra. O taip yra dėl to kad kai nori pamatyti daugiau, tai daugiau ir pamatai ir kuo daugiau norėsi pamatyti tuo daugiau ir pamatysi bei atrasi. Šiai raidai nėra galo, ir tai yra egzistencijos įdomumas, nes visada bus dar, reiškiasi egzistencija niekada nesibaigs.
Ne.As klausineju klausimus, kurie ne detalizuoja, smulkina, o sustambina, grubiai apraso esme. Ir tie galutiniai atsakymai visi yra ir jie yra aprasyt.
klajunas rašė:dalį Sokrato metodo, su kuriuo įrodo, jog "žino, kad nieko nežino". @Mekabciel tai įrodinėja kitiems, nors Sokratas buvo šiek tiek sąžiningesnis ir pirmiausiai tai įsirodė sau pačiam.
Keista filosofija, nors kai kas tai laiko išminties viršūne.
Tu kai garsiai padestai savo mintis, pasimato kiek ten tu suvoki klausimu ar komentaru kilme.
Mekabciel rašė:Tu kai garsiai padestai savo mintis, pasimato kiek ten tu suvoki klausimu ar komentaru kilme.
Jeigu klaustum kito žmogaus tam, kad sužinotum ką jis mato – viskas būtų ok. Tačiau per kiekvieną tavo klausinėjimo skylę matosi, kad tu vertini, vadinasi įsivaizduoji, kad turi tam pakankamą atsparos tašką, o tuo beveik kiekvienas žmogus suabejotų, nes visi turi savo vertinimo perspektyvas ir tavo perspektyva nė kiek ne pranašesnė. Jeigu kas nors neatitinka tavo matymo, tai automatiškai netampa netiesa.
O visokie "tu net nesupranti ką kalbi" išduoda tokį infantilumą.