jau senokai laisvalaikiu domiuosi tuo ko nebuna vadoveliuose, t.y. viskas kam siandiena tinka zodis anomalija, ateiviai, kvantines fizikos idejos, senoves rastai, kosmosas ir pan, domejimasis vyksta google ir youtube pagalba, t.y. ieskau neoficialiu saltiniu.
ir per ta laika vis kelios mintys neduoda ramybes, bet visos apie tapati, tai butu kas mes esame siandien, tiksliau kurios evoliucijos grafiko vietoje is tikruju o ne manome patys apie save.
t.y. tikime religija, dievu, pomirtiniu pasauliu, tikime kad tai ko niekam neteko matyti girdeti ar paliesti bei musu mokslas netgi paeikinejo irodymu kad to nera, bet mes tikime ir tikime globaliai, pasauliniu mastu, sito tikejimo pagrindais netgi kartais ir gyvybes aukojame, o kitais dalykais kuriems turime netiesioginiu irodymu netikime, nu cia kazkas nevisai tvarkoje, netgi iki tokio apsurdo kaip kad dauguma religiju skelbia kad dievas gyvena danguje, siandien zinome kad ten niekas negyvena bet netgi neiskome kazkokiu alternatyviu teorijos gynimo priemoniu kaip paraleline visata ar kvantine fizika vitiek tikime, o kad ir maziausiai ir sunkiausiai paneigiama teorija kad kazkur visatoje galbut egzistuoja planeta kurioje evoliucija galbut musiske lenkia milijardu metu (tai labai mazas laiko tarpas visatoje) galbut is ten kazkas pas mus buvo aplanke pries tarkim 10 – 20 tukstanciu metu, mums tai neitikima, kodel?
priminsiu kad nekalbu apie visus 100%, kalbu apie didziaja dauguma.
mano mintys siuo klausimu pirmiausiai, tai kad tikime tuo kuo norime tiketi. tai reiskia, (jau kazkur minejau) mes esame nesavarankiski todel mums reikalingas vedlys, bet savo aplinkoje nematom nieko kam galetume suteikti toki didziuli autoriteta, tai mes ji susigalvojame, paskui dar reikia kazkaip save itikinti tuo, tam susikuriame grazias istorijas kurias tuo metu sunku paneigti, tiesa irodyti dar sunkiau 😀
siandien anomalijoj skaiciau staripsni apie pomirtini gyvenima, vel mintis, kodel tuo zmogus turetu patiketi? jokiu irodymu, jokios mokslu netiesiogiai pagrystos teorijos, bet zmones tuo tiki, kodel? man vel persasi mintis, pagalvojus kad mirtis tai tiesiogine zodzio prasme "viskas baigta", kad gyvenome tiesiog tam kad mirtume ir gyvenimas zemeje toliau vyktu be musu lygtai musu net nebutu buve, labai jau liudnas scenarijus, ir tada velgi kyla klausimai abejones, tai jei gyvent tam kad isgyvent ir galiausiai numirti ir tuo viskas pasibaigia, tai kam tada aplamai gyventi, tada musu egzistencija lieka beprasme, arba beprasme mums, prasme islieka zemei ir evoliucijai, juk taip ir vyksta gyvenimas gamtoje, bet kas musu lauktu jei tuo patiketume? todel tikime kad mire gyvensime toliau, toliau jausime laime ir skausma, kad sitas gyvenimas tik izanga toliasniam, toks scenarijus mums suteikia vilties, viltis visada yra gerai, todel tuo ir tikime neturedami irodymu.
dabar sutarkime del vieno dalyko, jei kazkam turime netiesioginiu irodymu, ar irodymu kuriu nepajegiame patvirtinti, tai tas dalykas nera faktas bet labiau tiketinas nei dalykas kuriam irodymu visiskai neturime.
toliau, ateiviai, galimybe jau aptareme, senoves civilizacijos issivystymo lygis aukstesnis nei mes manome, bei daug anksciau nei mes manome, cia teorija kuriai turime netiesioginiu irodymu bet tuo netikime, taspats ir kruvoj kitu anomalisku temu, kad tos pacios suakmeneje provezos, senoves atominis karas, lektuvai, ir kita, situ dalyku mes siandien nesusigalvojom, sita visa perskaiteme arceologiniuose lobiuose, bet patiketi ne tik paciu faktu, bet ir galimybe atsisakome, kodel? mano nuomone, sekant ankstesnius pamastymus butu tai kad mums to paprasciausiai nereikia, ka mums tai duotu, kokia mums nauda, jokios, tada ir nekisam sau i galva.
jei visa tai ka prirasiau butu tiesa, tada persasi isvada kad tikime tuo kuo norime tiketi, tai reiskia kad visdar gyvename fantaziju pasaulyje kartkartemis, jei mums tai patogu, prasilenkdami su realybe, o tai reiskia kad mes meesame toki jau intelektualus kaip megstame save vadinti.
tuomet, jei sutarime kad esame nesavarankiski, mazai issivyste, tiesa nemenkinam savo progreso mokslo srityje pastaraisiais desimtmeciais, bet vidumi vistiek mazai ispruse, nesuprantantys paprasciausiai kas mes esame, kokia musu vieta, kam mes toki reikalingi siame pasaulyje, tai kokia butu aukstesne kartele, kokioje samoningumo stadijoje esame (nelyginant su kazkuo), ir galiausiai gryztant prie anomalijos ka mes galetume pasiulyti aukstesnei gyvybes formai jei tokia butu?
manau perspektyva ne kokia, esame barbarai, vieni kitus isnaudojame, zudome, gyvename savo susikurtame uzdarame pasaulelyje kurio realumo klausimo net patys sau nekeliame.
grubiai pasakius kuo mes skiriames nuo urviniu, neskaitant to kad valandas pazystame?
