O aš galiu šiaip šiek tiek bendrą santuokos situaciją šiuolaikinėje visuomenėje aptarti.
1. Krikščioniškoje civilizacijoje norma yra monogamija. Visa visuomenė taip veikia, įstatymai, ir žmonių psichologija irgi atitinkama. Neištikimybė nėra priimtina jokiais pasireiškimais. Jeigu taip nutinka, kelia didelį vidinį chaosą.
2. Buvo ir dar tebėra civilizacijų, kur buvo galima turėti kelias žmonas. Taip pat buvo civilizacijų, kur turėti meilužių buvo priimtina – būdavo viena teisėta žmona, ir sugulovės, kurios neturėdavo žmonos teisių.
3. Šiais laikais, panašu, kad nemaža dalis vyrų turi neištikimybės epizodų, trumpesnių ir ilgesnių. O labai modernios ir progresyvios moterys irgi tikriausiai jau bando neatsilikti.
4. Nebūtinai dėl to turi griūti šeimos. Tai priklauso nuo abiejų pusių. Jeigu nei vienas nenorės ardyti savo šeimos, meilužės turėjimas gali būti kaip 2 punkte: toleruojamas, atleidžiamas, neardantis šeimos.
5. Bet šiais laikais dažnai būna taip, kad žmonės netveria gyvenimo su senais sutuoktiniais, tada skiriasi, susiranda naujų partnerių. Vartotojiškas požiūris: kol patinka, gyvena kartu, nustoja patikti – skiriasi. Kenčia vaikai, griaunami gyvenimai. Daug vargų ir rūpesčių, o naudos iš to – jokios. Laimės nepadaugėja.
6. Kaip susigrąžinti sutuoktinį ir išvengti skyrybų? Sakyčiau gerumu, meiliais žodžiais, išmintingu elgesiu. Juodas mintis išmesti, šviesas mintis sutelkti. Kaip sakoma, vienas iš keršto būdų – meilė. Atleiskite, mylėkite. Šuniukas meiliai pašauktas ir tas atbėga. Tik šviesa ir gerumas išsklaidys per ilgą laiką susikaupusias santuokinio gyvenimo nuosėdas, problemas ir t.t.
7. Bet nėra absoliučių garantijų dėl nieko. Gali būti kad žmogui likimo lemta patirti skyrybas ir t.t. Nes žmogui sunku pakeisti save, tuo labiau jis negali paveikti kito žmogaus.
