Kaip meldžiatės?
Taigi, galvoju paklausiu kaip jūs meldžiatės? Kokias maldingumo praktikas naudojate? Kodėl manote reikalinga malda?
Ir meldžiuosi – ne žodžiais. Daugiau kinestetiškai. Tada pajauti kibirkštį, reiškia susijungei – jest kantakt. Nusileidi į širdies plotmę (t.y. iš akių/smegenų lygmens realiai ir faktiškai nusileidi į širdies plotmę) – toliau malda yra perimama iš manęs ir esu 'meldžiamas'. Sunku apibūdinti žemiškomis sąvokomis. Ta meilė, kurią tenka patirti yra tokia stipri, taip suvirpina, kad viskas nublanksta prieš ją. Net ir mano nuodėmingumas ir velniškumas ištirpsta ir yra bereikšmis. Tada norisi parašyti milijardą žodžių vienu metu, bet žinai, kad tai bus per toli nuo patirties.
Norisi pasakyti, kad mes esame labai mylimi… – stipriai – tokios meilės, mes -žmonės- dar negebame skleisti… bet kažkada gebėsime, garantuoju.
paragraf 78 rašė:Po poros dienų skaitysiu paskaitą kurią tenka pora kart metuose skaityti, apie maldą ir kodėl reikia melstis.
O ar gali malda būti žalinga?
puodukas rašė:O ar gali malda būti žalinga?
Pati malda gal ir ne, bet kai kurios maldingumo praktikos yra susijusios su tam tikrais pavojais.
Pvz. zen meditacija, jos nerekomenduojama mokytis savarankiškai, nes gali baigtis blogai. Yra daug kitokių maldos formų kurių nerekomenduojama praktikuoti be mokytojo ar tinkamo vadovo, pvz. pravoslaviška Jėzaus malda, kur kartoji tekstą. Pats mačiau kaip vienas mano draugas bandė praktikuoti šią pastovi maldą, tai jis kai įsivažiavo negalėjo sustoti ir kelias paras be sustojimo meldėsi net nemiegojo ir ne todėl kad norėjo melstis, bet tiesiog nepavyko jam iš tos būsenos išeiti be patyrusio vienuolio pagalbos.
Todėl religijose ir reikalaujama turėti vadovą/mokytoją/dvasios tėvą, kad nenusivažiuotum į lankas ir išvengtum dvasinių ir psichologinių pavojų
paragraf 78 rašė:, pvz. pravoslaviška Jėzaus malda, kur kartoji tekstą.
Kiek žiūriu youtubėje provoslavų lekcijas, tai dažniausia tokį intensyvų maldos kartojimą be dėmesio žodžiams vadina saviapgaule.
Nors koks požiūris vyrauja realybėje nežinau.
puodukas rašė:
paragraf 78 rašė:, pvz. pravoslaviška Jėzaus malda, kur kartoji tekstą.
Kiek žiūriu youtubėje provoslavų lekcijas, tai dažniausia tokį intensyvų maldos kartojimą be dėmesio žodžiams vadina saviapgaule.
Nors koks požiūris vyrauja realybėje nežinau.
Tai nėra malda be dėmesio. Čia siekiama būti pastovioje maldoje, net yra tam tikra kvėpavimo forma ja meldžiantis ir t.t. Pradžioje, taip, būna ir be dėmesio, bet išmokus tu būni pastovioje maldoje ką bedarytum ir tai nebūna kaip kokia besisukanti plokštelė, tu visu savimi pastoviai būni maldoje, bet dėmesys nesiblaško ką tuo metu bedarytum.
Na bent jau taip pasakoja tie kam pavyko tą maldos formą išmokti.
Panašiai kai rašo apie maldą, taip pat pabrėžia, kad reikia žinoti kaip melstis.
Neteisinga malda, kai iš anksto siekiama sukelti sau kažkokią tai jauseną.
p.s. čia mano teorinė nuomonė.
*****
p.p.s.
http://www.road2church.ru/molitvi/About_an_incessant_prayer.html
Свт. Феофан Затворник
НАВЫК К ИИСУСОВОЙ МОЛИТВЕ – СРЕДСТВО, А НЕ СУЩЕСТВО ДЕЛА
Иисусова молитва не есть непрестанная молитва,
но лишь подспорье к ней
Пришло желание учиться молитве Иисусовой. Бог благословит! Но делание молитвы Иисусовой не есть непрестанная молитва, а только подспорье к ней… Непрестанная молитва есть дар благодати… и о сем молиться надо: "Господи, даруй мне непрестанно Тебе молиться!" Состоит сия молитва не в словах, а в чувстве к Богу неотходном. О сем чувстве и заботиться должно и его возгревать.
Pvz. Jėzus pasakė, "mylėkite savo Viešpatį". Tada galima daug išvedžioti, ar stengimasis vystyti tą meilės jausmą yra gerai ar blogai.
a.t.sielis rašė:….galima daug išvedžioti, ar stengimasis vystyti tą meilės jausmą yra gerai ar blogai.
Kiek skaitau evangelijos aiškinimus, tai ne apie tą meilės jausmą ten rašoma, kurį daugelis turim mintyse.
Tai labiau veiksmas, o ne jausmas:
Jn 14
21 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi,
tas tikrai mane myli.
puodukas rašė:Tai labiau veiksmas, o ne jausmas:
Dėl to pilnai pritariu.
Viskas žmogiška. Visur reikia balanso. Būna pareiga be jausmo, arba su blogais jausmais; tai tik darbas. Arba jausmas be pareigos; tai tik sentimentai arba veidmainystė. Abu dalykai kraštutinumai.
Kaip sako jūsų mokytojas, "visa širdimi, visu protu, visa siela, ir visomis jėgomis". Taigi, turim visą kompleksą, ne tai kad vien tik veikti, ar vien tik jausti, ar vien tik mąstyti.
Be to, kalbant apie veiklą, tai ir išriša šitos temos klausimą. Malda irgi yra praktinė veikla, ir jeigu tu sakai, kad svarbiau veikla, negu sentimentas, tai sistematiškas meldimasis yra o.k., kaip praktinė veikla.
Meditacijos palyginimas su malda panašus į situaciją, kai ieškodamas tylos, visu garsu įsijungi trankią muziką 🙂
Aš nesimeldžiu ir nieko neprašau…
Vitus rašė:Meditacija su malda neturi nieko bendro, greičiau tai priešingybės.
Meditacijos palyginimas su malda panašus į situaciją, kai ieškodamas tylos, visu garsu įsijungi trankią muziką 🙂Aš nesimeldžiu ir nieko neprašau…
Meditacija yra viena iš maldos formų.
Kažkodėl žmonės maldą suvokia kaip kažkokius prašymus ar kažką panašaus. Prašymo malda yra tik viena iš daugelio jos formų, be to paprastai laikoma primityviausia maldingumo forma.
Meditacija arba kita panaši forma kontempliacija (aukštesnė meditacijos forma) aktyviai naudojamos įvairiose religijose.
Žinoma, sekuliarūs vakariečiai, nelabai supranta kaip malda gali būti be prašymo ar be žodžių, bet gyvenant dvasinį gyvenimą, tų maldos formų atrandi begales.
Išvis, jei pabandytum kasdien vis panaudoti vieną maldos formą ar būdą, vien to kas yra naudojama pas krikščionis, ko gero neišbandytum per visą savo gyvenimą. Manau kitose religijose irgi analogiška situacija
Meditacija yra viena iš maldos formų.
Manau, kad nebent atvirkščiai galėtų būti: malda yra viena iš meditacijos formų.
Malda grynai žodyniškai:
malda bažn. tam tikras kalbamas ar skaitomas tekstas, kuriuo kreipiamasi į Dievą ar šventąjį; tokio teksto kalbėjimas ar skaitymas.
Malda gali turėti panašių meditacinių poveikių žmogui, bet kontekstas yra visiškai skirtingas. Malda, pati iš savęs, jau yra konkretesnis veiklos apibūdinimas, kuriame iš karto atsiranda ryšys su kažkokiu kūrėju, dievu ir pan.
Net, jeigu maldoje neprašai nieko, net nesikreipi tiesiogiai į kažką ar pan., tačiau, jeigu jau laikai save besibeldžiančiu, tai iš karto reiškia santykio kūrimą su aukštesne jėga, kuri gali tai "išklausyti" ir tam tikra prasme duoti atgalinį ryšį.
Jeigu kuri santykį tik su savimi ir savo aplinka, to nebėra prasmės vadinti malda. Ir meditaciją malda vadinti yra gerokai didesnė klaida nei maldą pavadinti meditacija.
meditãcija apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, didelio susikaupimo būsena.
Aišku tai tikinčių asmeninis reikalas malda. Man nuo to nei šilta nei šalta. Man tai niekaip netrukdo. Va nuvežiau tėvus "ant mišių" pats po miestelį pablūdijau, gamta pasigrožėjau. 🙂 Jie tuo tarpu atbambėjo milijoninį kartą kažkokias maldeles. Šiaip ne iš didelio tikėjimo o iš tradicijos. Visi taip daro. Jaunimas į tai reaguoja racionaliau. Jei man tai ne prie ko tai kam tai daryti. 🙂
TinSoldier rašė:
Meditacija yra viena iš maldos formų.
Manau, kad nebent atvirkščiai galėtų būti: malda yra viena iš meditacijos formų.
Bežodė malda, t.y. meditacija arba kontempliacija yra aukštesnės maldos pakopos.
Paradoksalu aišku kad pas mus visi bando nuo meditacijos pradėti 🙂
Malda grynai žodyniškai:
malda bažn. tam tikras kalbamas ar skaitomas tekstas, kuriuo kreipiamasi į Dievą ar šventąjį; tokio teksto kalbėjimas ar skaitymas.
Iš kur čia cituoji? :O toks maldos susiaurinimas parodo, kad tas kas rašė šią definiciją nieko apie maldą neišmano.
Teologinėse studijose (nekalbu tik apie saviškes, o apskritai) būna ištisi kursai apie maldą ir jos formas, o čia paimta pati paprasčiausia jos forma ir suabsoliutinta.
Na čia panašiai kaip pasakytum, jog šokis tai yra toks dalykas kai paaugliai diskotekoje juda mindžiukuodami nuo vienos kojos ant kitos ir šiek tiek judindami rankas 🙂
Iš esmės ne melas, bet subanalinimas negalėjimo 🙂
meditãcija apmąstymas, pasinėrimas į savo mintis, didelio susikaupimo būsena.
Sušaudyti tą kuris tai rašė 🙂
Meditacijos formų irgi yra galybės, nuo apmąstymo iki visiško minčių išvalymo. Didelio susikaupimo būsena irgi nebūtinai bus meditacija.
Blemba, kaip knisa kaip žodynus sudarinėja idiotai nelabai suprantantys apie ką kalba eina.
Reikia ir man kokį tai kvantinės fizikos žodyną sudaryti 🙂
Owldies666 rašė:Tik man nelabai aišku, kaip meditacinės maldos forma gali būti pripažįstama krikščionybėje…
Kaip jau sakiau, tų maldos formų ir būdų yra begalės. Be to krikščionybė yra atvira visokioms religingumo praktikoms kurios nesipjauna su krikščionybe. Tai vadinama įkultūrinimu. Todėl krikščionybė ir plito lengvai, kad ji paimdavo vietinius papročius ir juos įdėdavo į savo lobyną, neprarasdama identiteto.
Pvz. prancūzijoje yra iezuitų centras kur praktikuojama zen meditacija, indijoje per mišias greta biblijos tekstų skaitomos itraukos iš vedų ir t.t.
Krikščionys, na bent jau katalikai (nekalbu apie fundamentalistus) lengvai priima visas gėrio siekiančias religingumo praktikas
