a.t.sielis rašė:Tuo tarpu su visatos reiškiniais kas kita. Tikimybė kad atsitiktinai susidarys kažkokie prasmingi reiškiniai – be galo artėjanti į nulį, nerealistiška (jeigu įvertinsim ribotą žinojimą ir grubius skaičiavimus;
Bet tu vėl darai prielaidą, kad iš anksto buvo planas, kad turi susidaryti kažkas prasmingo. Tu velniškai antropocentriškai ir egocentriškai žiūri į pasaulį, kuriame iš karto darai prielaidą, kad mes esame kažkoks kūrinys su prasme, o tuomet dedukuoji visokias sau patogias išvadas.
Iš materialistinės pasaulėžiūros to nėra… Ir tokia dedukcija gali būti labai apgaulinga.
Mes neturime jokios priežasties užtikrintai teigti, jog mes esame kažkieno prasmingas planas. Mes irgi atsitiktinumų virtinės, kurie privalėjo įvykti, rezultatas.
Ir privalėjo įvykti ne todėl, kad mūsų atsiradimo tikimybė buvo lygi 1, tačiau todėl, kad, apskritai, egzistuoja kažkas. Kažkas vyksta, tai kažkas ir atsiranda. Kaip ir loterijos pavyzdžio atveju, KAŽKIENO susiformavimo tikimybė buvo 1. Nebuvo tikimybės, kad nesusiformuos NIEKAS. Nes KAŽKAS jau buvo. Bet tai nereiškia, kad būtent MŪSŲ susiformavimo tikimybė buvo 1.
Gerai, mūsų planetoje atsirado tokia gyvybė, kitose planetose atsirado kitokia, dar trečiose niekas neatsirado…
Tu tik pažvelk, kokie skaičiai: vienoje vienintelėje galaktikoje yra iki 30 milijardų planetų. O pačių galaktikų – apie 100 milijardų.
Kiekviename iš 100 milijardų dar po kokius iki 30 milijardų planetų!
Tai, net, jei gyvybės atsiradimo šansas būtų 1 iš milijardo, vis tiek yra visiškai tikėtina, kad gyvybė galėjo atsirasti begalybėje planetų..
Tai nėra tokia neįtikėtina tikimybė, kad kad nori pateikti.
Jeigu pradedam skaičiuoti absoliučiai kiekvieną mažiausią įvykį nuo Visatos pradžios, jo, atrodo, kad viskas žiauriai neįtikėtina: kaip kiekviena dulkelė susiejo su kita dulkele, kol susiformavo planeta ir t.t. ir pan. Taip galima bet ką išvedžioti.
Bet esmė tokia, kad tos dulkelės tiesiog ėjo savo eiga, kaip norėjo, kaip joms sąlygos susidarė. Jos neplanavo jokio prasmingo kūrinio. Tiesiog formavosi (kai kurios ir nesusiformavo), kol galiausiai kažkas išėjo.
O dabar, kai norim labai susireikšminti, įsivaizduojam, kad tas dulkeles kažkas vedė, kad atsirastume būtent mes, sėdintys prie kompiuterio. Bet dulkelėms pofig nuo tų mūsų dabartinių išvedžiojimų – jos darė, kaip joms išėjo. O kažkas turėjo išeiti, nes jos, apskritai, egzistavo. O mes esame neplanuoti netyčiukai.