Kelių metų buvau, kai tai įvyko, tiksliai – nežinau. Abejoju ar iš Jūsų irgi kas žino, kelių tiksliai metų buvote, kai dabar prisimenate tam tikrą įvykį iš vaikystės. Tada dar nelankiau mokyklos, reiškiasi, kad buvau 4-6 metų. Kieme mėgdavau žaisti su draugais, jie tada buvo kiek vyresni, tačiau tuo pačiu buvo gana brandūs, manęs negąsdindavo, neversdavo kur nors eiti prieš mano norus ir apie tai kas įvyko nieko nebuvo užsiminę, ir jokiems įvykiams įtakos nedarė, taip pat įtakos nedarė ir mano tėvai. Praktiškai, buvau aš ir dar pora mano, +/- mano amžiaus draugų, mergaitės ir gal pora berniukų (to visiškai neprisimenu, bet buvome bent jau penkiese, ir tiksliai prisimenu vieną mergaitę kuri iki dabar gyvena kaimynystėje). Gyvenu penkių aukštų name (pažymėjau geltonu iksu), bute su tėvais, (dar neturiu aštuoniolikos). Priešais mūsų daugiabutį yra dar vienas, jis puikiai matosi pro balkonų langus. Tarp mūsų, dešinėje yra dar du daugiabučiai, sudarantys kvadratą be vienos kraštinės žiūrint iš viršaus (pažymėjau žydrai). Už tų dešininių namų yra, nežinau kaip pavadinus, mini-miškas (violetine spalva užbraukiau), na, tiesiog žolės laukelis pilnas medžių, dabar ten yra ir asfaltuotas dviračių takas (tada dar jo nebuvo).
Taigi, aš, ir dar keletas, jau minėtų, mano bendraamžių tą dieną, manau, kad žaidėme kieme ir kažkas turbūt nusprendė mums patraukti į tą vietą pilną medžių (ji tikrai nedidelė, visas laukelis kokių 10 metrų į tolį ir pro daugiabučio galinius balkonus jis visas labai gerai matėsi (maniškis namas nebuvo toje vietoje, iš kurio balkono matytųsi ta vieta). Tiksliai kas įvyko iki to, ar kodėl mes ten patraukėme – nežinau. Tiesiog, mes kažką žaidėme ir taip išėjo, kad visi patraukėme link ten. Ir nuo dabar, ką pasakosiu toliau – atsimenu puikiai, be jokių susiliejimų, blyksnių, lygiai taip kaip ir buvo.
Pažymėjau kur maždaug ėjome žaliu maršrutu. Buvo gana tamsu, dėvėjau kažkokį ploną megztinį, tai regis nebuvo labai šalta, tik vėsu. Rudens lapų ar sniego neprisimenu, turbūt pavasaris arba vasara. Kaip sakiau, kažką žaidėme, ir kažką nulėmė, kad turėjome bėgti būtent tuo maršrutu. Kadangi tuo metu kai žaidžiau buvo populiaru gaudynės arba "tuku-tuku slėpynės/gaudynės" (visur jos turbūt vadinasi kitaip), tai mano manymu, tai ir žaidėme. Vos pasukus už gretimo namo, mergaitės pradėjo rėkti, prisimenu, kad aš irgi labai kažko supanikavau. Lyg kažko visi išsigandome. Tai nebuvo toks jausmas, kai pamatai "ganytoją" tave gaudant ir užplūsta vaikiškas adrenalinas, širdies stuksėjimas padažnėja ir tu bėgi. Buvo kažkaip kitaip, taip kaip viską prisimenu, man šis įvykis buvo labai sulėtintas (kodėl paryškinu, paaiškinsiu vėliau). Bėgdamas pora (tiksliai pora – dvi) mergaičių parvirto, tik parvirto velnias žino kodėl. Aš bėgau paskutinis, nes būdavau mažiausiai atletiškas, nemėgdavau tokių žaidimų, tad matyti prieš mane iš lėto suklumpančias mergaites buvo ypač keista. Vėl išgirdau rėksmą, aišku, ne kokį mirtiną iš dangaus atsklidusį, bet paprastą, vaikišką, nuoširdų suklykimą, panašiai lyg savo mažam vaikučiui mama nenupirktų saldainio ir šis užrėktų per visą prekybos centrą. Vis dar bėgant (o, kad bent jau žinočiau nuo ko tada bėgome, aš net tiksliai nežinau, ar mes žaidėme, gal iš tiesų bėgome nuo kažko kito, tik aš taip sugalvojau, nes visą tą laiką ieškojau logiško paaiškinimo viskam) vaizdas ėjo slogiai, lėtai. Kadangi buvo kiek pritemę, tamsoka, o kai būni mažas vaikas nelabai ir žiūri kur eini, pargriuvau ir aš. Ir čia momentas, kuriuo visiškai nenoriu tikėti, kad visų pirma – pargriuvau ne už savo kojos, nesuklupau, o buvau pargriautas. Nepastumtas iš už nugaros ar panašiai, bet lyg kas nors būtų man specialiai kažką pakišęs, už ko aš būčiau užkliuvęs. Na, dar save guodžiu, kad tai galėjo būti nepastebėta šaka. Po šakos ėjo duobė. Duobė nebuvo gili, gal 1/3 mano vaikiško ūgio, galiu laisvai iš jos išlipti, bet pajutau kaip už savo dešinės kojos kažkas mane sugriebė (??). Labai puikiai atsimenu kiekvieno piršto padėtį ant mano kojos. Vietoj to, kad tas kažkas būtų tiesiog sugriebęs mano koją, pajutau traukiamas. Pradėjau klykti. Tiesa, traukimas nebuvo toks, kai kažkas paima, tarkim, tau už rankos ir traukia. Labiau kažkas mane sugriebė, tada pajutau jėgą kuri mano koją labai lengvai trauktų (dar labiau – neštų) link savęs, o ta ranka lyg laikė ją, kad aš nepabėgčiau, bet tiesiog prilaikė, nebuvo stipriai ar brutaliai sučiupusi. Pradėjau koją purtyti, išsikapsčiau iš duobės, regėjau prieš mane nutolstančius vaikų siluetus. Kai bandau prisiminti kas įvyko toliau – man pradeda skaudėti galvą. Neprisimenu nei kaip grįžau namo, ar dar pasilikau namie, ar grįžęs puoliau verkti ir skųstis tėvams. Nieko. Tiesiog tuščia, lyg būtų mano vaikystės prisiminimai, ir visi jie turi pradžią ir pabaigą, bet šis tiesiog turbūt 10 realių sekundžių (pats prisiminimas dėl lėto savo tempo galvoje užtrunka ilgiau) fragmentas. Dabar liko dar du dalykai kuriuos noriu paminėti, vienas iš jų man yra labai kraupus ir porą kartų dėl šio labai pradėjau visko bijoti, o kitas tai paaiškinimas, kodėl paryškinau žodį sulėtintas. Tai dėl to sulėtėjimo. Turiu tokią, gal galėčiau pavadinti galia, sugebėjimu, talentu (?? neįsivaizduoju), kad kai "pažiūriu mirčiai į akis", palieku savo kūną, kad išsigelbėčiau, pradedu žiūrėti kurio nors praeivio akimis (šis ne visais atvejais) ir pradedu regėti viską ypatingai lėtai. Pavyzdžiui, vienas iš jų labiausiai įsiminęs buvo, kai ėjau su mama per perėją. Mama tuo metu kalbėjo telefonu, žvalgėsi į kairę ir į dešinę ar nėra mašinų. Prie perėjos privažiavo viena mašina, sustojo ir norėjo praleisti. Tada iš antros, to pačio judėjimo juostos (atsiprašau, nemoku jokių eismo ar kelių terminų, turbūt tam yra tinkami žodžiai, tik jų nežinau) iš tolo važiavo kita mašina (bet ji buvo užstojama jau sustojusios), mama ją matė ir laukė kol sustos arba pravažiuos, o aš dėl savo tuometinio mažo ūgio tos mašinos nemačiau ir nieko nesuprantantis, puoliau eiti per perėją. Tuo metu kitoje gatvės pusėje stovėjo moteris, laukianti kol ją praleis mašinos. Per vieną akimirka akyse 0,1s sublizgėjo balta šviesa, o tada, per šiek tiek kitokį spalvų spektrą pasižiūrėjau į save – mažą, žioplą vaiką, kol jo motina vos pastebėjo, kad jos sūnus eina per perėją. Vaizdas buvo labai lėtas, ir man vos prieš žengiant dar vieną žingsnį, pamačiau, kad atvažiuoja mašina. Jos fiziškai iš savo perspektyvos niekaip negalėjau pamatyti, bet atsitraukiau ir "atgavau" savo regėjimą. Mašina buvo lygiai tokia pati kaip ir mačiau pro moters akis. Pora panašių nutikimo dar karta buvo, bet nenoriu čia apie juos rašyti, nes ir taip milžinišku mastu išsiplėčiau ir tai dar nebaigiau pasakoti, bet jei turit klausimų – maloniai į juos atsakysiu, padiskutuosiu jais.
Na, o dabar tas kraupiausias momentas, t.y. priežastis kodėl išvis čia rašau. Naktį turiu tendenciją prabusti (dažniausiai tada, kai sapnuoju, kad būnu kankinamas arba aš kažką kankinu, pvz. talžau botagu, laidau elektros šoką, spardau). Prabundu įvairiai. Nebūnu nuklotas. Nepabundu su mėlynėm ar randais kaip per Holivudo siaubo filmus. Pagrindinė esmė, kad būna kažkas su ta pačia dešine koja, reguliariai pabundu su kojos pozicija, sulenkta per kelią ir ištiesta vertikaliai (lyg būtų buvusi traukiama, na suprantat). Tokie atvejai mane asmeniškai labai gąsdina ir baugina. Švelnesni, bet vistiek niekuo geresni pavyzdžiai: pabundu su būtent ta vieta (kur pajutau ranką) aptirpusia. Aptirpusia ant tiek, kad pabudęs bandau tą vietą su nagais šiek tiek patrint ir nieko nejaučiu kol neprasivarinėja kraujas ar kažkas panašaus. Kartais ta vieta būna apšalus. Tačiau visa tai niekados nepaliko man jokių žymių – nei spalvos pakitimų, nei kokių ištinimų, įkandimų, randų ar panašiai. Kokia to priežastis taip pat nežinau.
Vėl atsiprašysiu, kad taip nereikalingai išsiplėčiau, bet tikiuosi viską nuodugniai perskaitysit, o netik permesit akį ir susidarysit kokią savo nuomonę kuria galėsit su manim pasidalinti. Taip pat atsakysiu į visus, į tai susijusius klausimus. Taip pat nežinau ar tikslingai pavadinau temą, bet tokios smulkmenos neturėtų sukelti per didelių problemų. 🙂

