Mokydamasi dešimtoje klasėje, kartą nusprendžiau "nusimuilinti" iš pamokų. Buvo labai gražus rytas, saulėtas, nė vieno debesėlio ir buvo labai šilta. Svarsčiau, kur nueiti, kad niekas manęs nerastų. Kadangi gyvenau mažam miesteliūkštį, pavadinimu Jonava, sugalvojau, kad reikia eiti į senas, apleistas, žydų kapinaites, esančias prie centrinio stadiono ant kalno pūšų prieglobstyje. Vieta yra gana dažnai lankoma įvairaus plauko žmonių. Jaunimas vasarą ten rinkdavosi beveik kiekvieną dieną, kol nesusirūpino tuo patys gerbiami pareigūnai. Po biški jos tapo visai pamirštos ir lankomos tik šeimininkų su šunimis einančių pro šalį…Taigi, užlipau aukštais laiptais, susiradau nediduką apgriuvusį ir jau sąmanomis apaugusį paminklėlį ir įsitaisiau jame. Buvo kažkur apie 12val. Turėjau su savimi pasiėmusi knygą, todėl gerą valandą saulutės spinduliuose mėgavausi ja. Staiga, užplūdo toks stiprus silpnumo jausmas ir pasigirdo už nugaros duslūs keli žingsniai, o kai atsisukau, nieko nebuvo. Jautėsi stiprus nuovargio pojūtis ir atrodė, kad nebeturėsiu jėgų net atsistoti. Išsigandusi, griebiau savo mobilujį telefoną ir puoliau rinkti draugo numerį (kadangi jis gyveno netoliese), maniau, kad man saulės smūgi, ar kas panašaus. Telefono ekrane pasirodė lakstančios juostos iš viršaus į apačią (na žinot, kaip būna su televizoriais, kai antena grybauja?). Iš to išgąsčio, kad sugedo telefonas, susirinkau palengva daiktus į kurpinę ir jau norėjau keltis ir eiti, kai staiga pasijutau tarsi būčiau apsupta didelės minios žmonių. Ir ta minia, eitų į mane ir spaustų rankomis prie žemės 😮 Jau nejuokais išsigandau, širdis pašėlusiai ėmė blaškytis, kai radau jėgų ir atsistojusi dėjau į kojas kiek tiktai galėjau… Iš to siaubo parbėgau namo, o tuomet prisiminiau, kad pagal idėją turėčiau būti mokykloje. Toliau jau patys supranate, namų areštas ir visa kita, su kaupu 😀
Visgi iki šiandien tenais nebeinu ir neketinu ten eiti 🙂 Todėl tai progai, sugalvojau sau slapyvardį: "Aš vis dar esu čia".
Anot vieno paranormalių reiškinių tyrėjo mirtis yra dar ne pabaiga – "Nothing dead"… Niekas nemiršta, viskas tik pereina į kitą lygį, panašiai kaip žaidimuose ::)
Nors vis dar esu šiek tiek skeptiška…::)
O čia nuotraukytė, kaip atrodo jos vasarą. Nuotrauka ne mano, paėmiau iš interneto ::)


