Skip to main content

Gyvybės magija

Tai – Anomalija.lt forumo archyvas (2011–2026). Diskusijas galima skaityti, tačiau naujų žinučių rašyti nebegalima.
klajunas2021-02-07 14:26
Gnostinės akys

Aptarus atėnietiškos metafizkos istorijos bendrą vaizdą, galima pereiti prie filognozijos problemos, kuri su savo 1000 dalių, 1000 metų skale turi būti ne pratęsimas to kas buvo, bet nauja pastanga, kuri skolinasi iš tradicinės metafizikos, bet yra visai kažkas kita. Matome, kad senoji metafizika užsibaigia antitechnologinės nuostatos atsiradimu ir iš viso technologinės metafizikos atsisakymu per metafizikos įveiką. Mano manymu, metafizikos įveikti neįmanoma, įmanoma tik jos atsisakyti. Kodėl tai turi būti daroma, išsakyta daug argumentų, dėl priešiškumo laisvei, gyvenimui, dirbtinumo įvedinėjimo, dėl pavojaus žmogaus išlikimui, dėl žmogaus nesugebėjimo, nusisukimo nuo tikrovės, norų viršijančių galimybes, begalybės sureikšminimo ir pragaro tikrovei. Logika tokia: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau vergovės, suprantant kaip laisvę subjekte, o vergovę – objekte. Todėl, supratus kur atvedė atėnietiškas projektas, nusprendžiama nuo jo nusisukti, atsisakyti technologijos, begalybės, pragaro ir pasukti rojaus kryptimi. Visa tai supratę, filognozijoje turime spręsti, kokia ji bus naujos metafizikos atmaina. Tokiame bendrame vaizde, visada yra kraštutiniai variantai ir vidurio kelias, kuris laikomas geriausiu, renkantis tą sprendimą, kokį rinkosi Kantas.

Filognozija, kaip subjektas ateina per dvi skales: technologijos ir antitechnologijos, kurių objektas yra tikrovė. Atskirai technologija sukuria pragarą tikrovei todėl, kad ji yra nepusiausvira, negrindžia santykio lygybės principu, kuriame tikrovė, kaip formos ir esmės sintezė, suvokiama jos visumoje. Tuo tarpu netechnologinis principas nepažeidžia lygybės, pusiausvyros, todėl yra ne pragaro be rojaus objektui principas. Rojaus todėl, kad tai kas pasiekiama su technologiniu metafizikos variantu, su antitechnologiniu padovanojama pačiam objektui, viskas atiduodama, neatimama jo laisvė, jis nenaikinamas, neperdaromas pagal metafizikos kūrėjų užgaidas. Tai reiškia, kad posthumanizme renkamasis kolchidinis variantas, kuris dirbtinumą padaro laisvu, nenaudoja prievartos, nekuria vergovės eros. Iš to seka, kad visos žinios turi būti viešos, kad niekas neturėtų persvaros ir pranašumo, ir visi bendru susitarimu žinotų, kada sustoti, nes pusiausvyros išsaugoti neįmanoma.

Senoji metafizika, ne tik atėnietiško varianto, bet ir kaip visuma, numanoma, kartosis ir būsimojoje filognozijos istorijoje. Prasidėjusi nuo kalbos, senoji metafizika praėjo tokius etapus: magija, mitologija, religija, filosofija, mokslas. Panašiai manome, kad vystysis ir filognozija, kuri praeis tokius etapus:

1) maginė filognozija, kuri bus ankstyvasis karinis scientizmas, kur technologijos bus naudojamos žemosios realybės teorijų pagrindu, ir bus naudojama kaip maginis instrumentas, valdovo ambicijų ir užgaidų tenkinimui; tai technologijos, pralenkiančios įprastą mokslą ir naudojamos spec. tarnybose ir kariuomenėje;

2) pirmo kontakto su nežmogiška, nežemiška civilizacija filognozija, kuri atitinka mitologinę erą;

3) herojinė era, kurioje išskirtinių galių ir sugebėjimų turintys lyderiai, kurs kosmines organizacijas;

4) gyvybinės substancijos supratimo naujo metodo išradimas, kuris išvalys mitologinį šiukšlyną ir įves griežtą proto metodą: gali būti dirbtinio intelekto suklestėjimo etapas, kur lyderis bus dirbtinę sąmonę turintis dirbtinis intelektas;

5) baltojo drakono civilizacija, kuri pasieks mokslinį klasikinį variantą, su geriausiu neregimos tikrovės išraiškos variantu, kuris bus naujos sąmonės formos pagrindu.

Tai atrodo kaip išsivysčiusi transhumanizmo skalė, kurią vysto dabartinis scientizmas, kuris nėra išmokęs senosios ir atėniškosios metafizikos pamokų ir kuria neteisingą civilizacijos vystymosi scenarijų. Filognozija nuo jo skiriasi tuo, kad yra išmokusi metafizikos pamokas ir suvokianti visą civilizacijos trajektorijų modeliavimo mokslą, kurio tikslas sukurti geriausią variantą, išvengti civilizacijos, kuri neišvengiamai vystosi tezė, antitezė ir sintezė principu, kaip mokė Hegelis. Tezė yra nesąmoninga realybė, antitezė, yra sąmoningos realybės atsiradimas, gebančios pažinti tikrovę, ir sintezė, tikrovės ir proto junginys technologijoje. Gali atrodyti, kad antitechnologininis variantas šią logiką turi užbaigti kitaip, nes antitezė yra ne gnostinė, ne pažinimas, todėl civilizacija joje amžinai pasilieka antitezėje, kaip netechnologinės hermeneutinės esmės kūrimas, kaip meilės lauko kūrimas, kaip ritualinio garbinimo veiksmas, kuris objekto neužgrobia leidžia jam būti tuo, kuo jis yra, jį teigia ir įtvirtina. Iš tikro sintezės variantų yra daug ir jie ne vien užgrobimas, laisvės atėmimas ir dirbtinio likimo primetimas. Tai yra pusiausvyrą saugantis sątvaras, kuris pažįsta ne tam, kad į daiktus implantuotų sprogstamus užtaisus, sprogdinančius jų būtį, bet tam, kad atsikleistų jų visą gylį, ir kaip visumą, įkūnytą formoje ir esmėje, apgaubtų meilę, prasme ir garbinimo veiksmu. Taip pažinimas suprantamas tik kaip atidengimas, atodanga. Vien atidengdami tikrovė mes jos nei naikiname, nei pavergiame, mes ją paprasčiausiai pamatome visą, tokią kokia ji yra. Sumatas yra kažkas panašaus į rūbus, kurie pridengia gelmę – filognozijoje jie nurengiami ir transcendencija pamatoma nuoga.

Transhumanizmas nuo filognozijos skiriasi kitokiu požiūriu į formos ir esmės sintezę, kurioje esmė prijungiama prie formos, bet jos nesumaišomos ir natūralus transcendentinis esmės atitikmuo hipostratoje nepakeitinėjamas dirbtine technologija. Kitaip sakant, atidenginėjama tik prigimtinė esmė ir neišradinėjamos dirbtinės esmės, kurios skirtos sukurti naują daiktą. Savo galimybes gerinti iš principo nėra draudžiama, bet nauja esmė, prie natūralios turi būti prijungiama tik laisvu sutikimu ir proto ribose, kad galios augtų nepažeidžiant moralės normų ir sveiko proto ribų. Tai reiškia, kad atskiriama transhumanistinė esmė, kuri yra nauja, prijungianti neesantį dalyką ir yra filognozinė esmė, kuri yra tik paslėptos prigimties atidengimas. Tai reiškia, kad bent pradiniame etape, prieš persidarinėjant į postžmones, turime pilnai suprasti kas esame, ir tai yra pagrindinis filognozijos tikslas. Taip ji atsisako dirbtinumo, teigia laisvę, ir priima išmoktą iš atėnietiškos tradicijos antitechnologijos pamoką ir metafiziką įveikia tik transhumanistinę, nes nori sužinoti tikrovės paslaptį, atskleisti, kas yra tikrovėje žmogus.

Šioje vietoje mes išplečiame susiaurintą materialistinį mokslą ir filosofiją iki to ploto, kuris yra magijoje, mitologijoje ir religijoje, bet sprendžiame šiuos klausimus ne mitologiškai, o naudodami tikrą pažinimo metodą, kuris kuria esmę ne pasakos principu, bet atveria tikrą vaizdą, taip išsivaduojant iš šarlatanizmo prakeiksmo, kuris būdingas pirmoms metafizikos fazėms. Dėl šios priežasties lieka klausimas ar tai galimybės tarp žmogaus Lim ir Inf, pasirinkimas begalinio žmogaus ir begalybės ar paprasčiausiai Lim variantas, kuriame Lim yra be paslėptos, uždengtos dalies, bet esantis šliogeriškame topos, kuris peržengiamas tik tam, kad būtų galima parodyti topos metafizines šaknis, nesiekiant jokios kosminės begalybės. Norime būti ne šiaip matytojai, bet viskamačiai, kur šis „viskas“ tikrovėje nėra jokia begalybė. Taip pat, pamatę šį viską, kiekviename konkrečiame daikte, nesiekiame jo technologizuoti, bet pritaikome egzistencialistinio trikampio principus: pilnas vaizdas, meilė, prasmė, ritualinis veiksmas.

Taip antitechnologinis juodasis drakonas pereina prie baltojo drakono kiekviename daikte, laipsniškai filognozijoje atsiveriant drakono akiai, kurios tikslas su atverta realybe susikurti pusiausvyrą struktūrą, kurioje puoselėjama lygybė tarp atveriančio proto ir atveriamos tikrovės, nekuriant jai pragaro rato. Toks protas pažinime naudoja akių logiką, kurioje į tikrovę neimplantuojami užgrobimo įrankiai, bet ji proto pamatoma esmėje taip, kaip žmogus tikrovę pamato akimis. Tai yra, filognozijoje protas propaguojamas kaip gnostinės akys, kurių tikslas yra pamatyti hipostratą tokiu principu, kokiu Šliogeris siūlo pamatyti pačius daiktus, kurie jam apribojami iki sumatų. Neveltui turime posakį drakono akis, nes drakono protas yra žiūrintis, matantis ir regintis. Vadinasi esmė mums tėra nematoma forma.

klajunas2021-02-10 09:09
Filognozijos istorinė perspektyva

Norint suprasti ketvirtos Lietuvos sąjunginės respublikos ir tautos padėtį euroafroazijos kontinento europinėje dalyje, reikia suvokti pagrindinius pozicinius civilizacinių tradicijų išsidėstymus, kurie daug platesni nei vien Atėnų ir Izraelio tradicija, suformavusi Europą. Civilizacijai augant ir daugėjant resursų, vyksta du pagrindiniai procesai: a) daugėja gyventojų, ir b) atsiranda poreikis juos organizuoti. Organizacijos tradiciškai kuriamos genetiniu principu arba protiniu, tai yra, genealoginiu arba gnostiniu. Genealoginiu požiūriu hierarchiją gauname tokią: individas, šeima, giminė, klanas, gentis, tauta. Šeima yra tėvai ir vaikai; giminė yra genetiškai susijusių šeimų visuma; klanas yra giminių sąjunga, kuri valdo teritoriją ir resursus; gentis – klanų visuma, kuri turi didesnę teritoriją, užima vietinį regioną; iš genčių formuojasi tautos, kur centrinė gentis asimiliuoja kitas, ir sukuria viena kalba kalbančią tautą, kur kitos gentys virsta kalbiniais dialektais. Kitos organizavimo formos yra protinės, kurios formuoja gyvybiniam genealoginiam procesui gnostinį apskritimą, įrėminantį vystymosi galimybes. Tai pirmiausiai yra monarchija, galinti turėti kunigaikštystės, karalystės ir imperijos statusą; ir respubliką, valdomą prezidento. Respublikos, kaip kunigaikštystės ir karalystės, jungiasi į sąjungas, kurios virsta imperijomis, galinčiomis būti regioninėmis ir planetinėmis. Tradiciškai imperijos yra monarchijos, tačiau įmanoma planetinio masto respublika, turinti imperijos statusą.

Lietuva praėjo visas pradines vystymosi stadijas, net buvo imperijos užuomazgoje, tačiau procesas nepavyko. Vietinės giminės jungėsi į istorinius klanus, iš kurių formavosi gentys, vadinamos baltų gentimis. Tautą ir monarchiją suformavo lietuviai, o kitos gentys buvo asimiliuotos. Žlugus monarchijai, po ilgos okupacijos, 1918 m. suformuota Pirmoji respublika, žlugusi 1940 m. Po antrojo pasaulinio karo 1945 m. suformuota Antroji sąjunginė tarybinė respublika, tarybų sąjungos sudėtyje. Šiai žlugus, 1990 m. paskelbta Trečioji nepriklausoma respublika, kuri 2004 m. įstojus į Europos sąjungą, buvo pakeista į Ketvirtą sąjunginę respubliką, kurioje šiuo metu ir gyvename.

Ši istorinė faktografija svarbi filognozijai tuo, kad parodo kokiame metafizinio proceso etape Lietuva šiuo metu yra ir kas jos laukia artimiausiu ir tolimesniu laiku. Filognozijoje domina ne tiek empirinė istorija, kiek jos metafizinės priežastys ir šaknys, kurios gerai atskleistos ankstesniuose skyreliuose. Kadangi laikome, kad euroafroazijos tikslas galutiniame etape yra susivienijimas, kuris įmanomas kokių 500 metų perspektyvoje, visų tautų likimas juda link šio arba nuo šio tikslo. Šioje perspektyvoje, be minėtų dviejų grupuočių, Atėnų ir Izraelio, kultūrinės tradicijos, ir kitos tradicijos, kurios gali tapti tikro politinio proceso pagrindu ir ekspansijos priežastimi. Euroafroazijos didžiausi ir naujausi istoriniai ir ideologiniai vienijimo projektai buvo tokie:

a) Aleksandro Makedoniečio imperija, kaip kurią pradėjo kurti 4 a. pr. m. e. tapęs Makedonijos karaliumi;

b) Romos imperija, kuri buvo pradėta 1 a. pr. m. e.;

c) Krikščionybės atsiradimas 1 a. ir kryžiaus žygiai nuo 11a. iki 15 a.;

d) Islamo atsiradimas 7 a. ir užkariaujamieji karai;

e) Čingischano imperija, pradėta kurti 13 a.;

f) Rusijos imperija, kuri pradėjo plėsti teritorijas 17 a. ir išlikusi iki mūsų dienų, po 20 a. komunistinio projekto;

g) kolonijiniai karai Afrikoje 20 a.

h) nepavykusi nacionalsocialistų imperinė ambicija, vadovauta A. Hitlerio, 1939 m.;

j) JAV imperinės ekspedicijos artimuosiuose rytuose, 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje.

Tai pagrindiniai ekspansiniai projektai, kurie neapima visų kultūrinių centrų, sėkmingai valdančių savo teritorijas tūkstančius metų ir nesiruošiančių priimti jokių invazijų. Judant žemėlapiu iš rytinės pusės, tokiu centru yra Tokijo struktūra, Pekino komunistų režimas, Tibeto budizmas, Indijos hinduizimas ir budizmas, arabų islamas, žydų judaizmas ir krikščionybė, Graikijos, Vokietijos, Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos filosofija, Europos katalikybė ir protestantizmas ir Rusijos ortodoksinė krikščionybė, Afrikos islamas ir katalikybė. Ši visuma rodo tokią įvairovę, kad apie kokį nors kultūrinį susiliejimą kalbėti atrodo neįmanoma. Tačiau toks projektas neišvengiamas ir jis yra įvairių kultūrinių tradicijų transhumanizmas ir posthumanizmas. Šioje vietoje pirmauti norėtų JAV su savo New Age tradicija ir transhumanistine moksline fantastika, kuri pirmiausiai diegiama spec. tarnybose ir kariuomenėje. JAV ekspedicijos artimuosiuose rytuose rodo, kad ji turi prieš šias valstybes didelį technologinį pranašumą ir į euroafroazijos projektą bando įvaryti pleištą, kad iš jų neatimtų pirmaujančios planetinės imperinės ambicijos statuso.

Posthumanistinis gnosticizmas, kuris vadinamas naujausia Vakarų civilizacijos atmaina, kuri mūsų buvo išaiškinta kaip technologinė metafizika, siekianti begalinio žmogaus, įveda proto ir valios viršenybę, kuri sujungiama su technologinėmis ambicijomis, kurių tikslas pertvarkyti genealoginę žmonių populiacijos koncepciją ir pakeisti į gnostinę, pagal kurią žmonės yra ne tai, kuo jie gimę, bet tai, kuo nori būti. Tradiciniai klanai užleidžia vietą dirbtinai sukurtoms organizacijoms, kaip korporacijos, koncernai ir taip toliau, kuriose natūrali žmonių organizavimo sistema sunaikinama, devalvuojama šeimos sąvoka, norima, kad žmogus būtų tik organizacijos resursas, kaip jokių giminystės ryšių neturintis individas. Kaip visi šie vektoriai susijungs ir ar atsiras toks genijus, kuris sugebės suderinti visus prieštaravimus, pakeldamas sąmones į aukštesnį lygmenį, parodys ateitis. Lietuva šiuo metu yra Europietiško transhumanizmo tiesioginėje įtakoje, kuri planetiniu masteliu, perimama JAV hegemonijos. Jos likimas priklausys nuo to, kokius sprendimus pasirinks pagrindiniai planetos žaidėjai, kurie šiuo metu žaidžia dviem lygiais: Europa – regioniniu, o JAV – planetiniu. Nors šios organizacijos yra Izraelio bei Atėnų tradicijos tęsėjai, bet Europa daugiau graikišku stiliumi, o JAV romėnišku. Todėl, būdami šio proceso sudėtinė dalis, turime rinktis, tarp šių galimybių, Vatikano, Briuselio ir Vašingtono. Kiti mano, kad turime orientuotis į rytinę, Maskvos kryptį, kurioje matome, kad išduodama demokratijos ir respublikos tradicija, ir Lietuvai mažiau palanki, nes Europoje imperija kol kas respublika, o Rusija krypsta į monarchijos atkūrimą, ar bent jau strategiškai balansuoja ant dviejų galimybių. Į rytų pusę daugiau krypsta tradicionalistai, kurių nebaido jokia monarchija ir demokratinių vertybių nykimas, liberalai daugiau į vakarų pusę, kuri nebijo kurti naujo žmogaus ir naujos visuomenės gnostinio transhumanizmo projektų, kuriuose atsisakoma genealoginio gyvenimo organizavimo principo, ir gyvenimas statomas ant laisvos valios vertybės. Rytinėje kryptyje didžiausia konkurentė, šalia Rusijos, yra Kinija, turinti savo tūkstantmetę tradiciją, kuri buvo sutrikdyta 20 a. komunistinio projekto, tačiau kaip ir Rusijoje, komunizmas pamažu miršta ir Kinija sugrįžta prie savo imperinio projekto, kuriam labiausiai tinkamas monarchinis ir antidemokratinis variantas. Bet Kinijos ekspansija dėl nesuderinamumo daugiau ekonominė, o ne civilizacinė ir kultūrinė.

Šioje vietoje tie procesai, kurie buvo aptarti kaip vykstantys metafizikoje Europos ir Lietuvos masteliu, atrodo labai silpni ir nepajėgūs pasipriešinti globaliniams vektoriams ir atrodo, kad jiems nelemta sudalyvauti euroafroazijos vienijimosi procese, kad įvestų pozityvią antitechnologinę tendenciją. Todėl gali pasirodyti, kad Lietuva, pasirinkusi Šliogerio, Heideggerio ar filognozijos metodą, neatsilaikys milžiniškam iš išorės ateinančiam spaudimui ir turės nusileisti arba Vakarų išsigimimui arba Rytų despotizmui. Kaip gyventi tokioje situacijoje Šliogeris siūlė mokytis iš senovės graikų, nes ši tradicija, jo manymu, geriausias mažos tautos išsiaukštinimo būdas, kokia buvo kadaise ir Graikija, imperijų apsuptyje. Renkantis imperiją, geriausia ta, kuri sugeba savo ekspansijoje sujungti jau minėtą technologinės ir netechnologinės metafizinės laisvės principą, nes jame tikrovės įveikoje, tarp subjekto ir objekto išsaugoma pusiausvyra, neatimama laisvė, teisė į savarankišką egzistenciją. Šiuo metu geriausiai šiuos kriterijus Lietuvai atitinka Europos sąjungos projektas.

Primenant filognozijos tūkstančio metų raidos modelį:

1 etapas bus magijos – spec. tarnybų karai naudojant artimąją hipostratą ir psichotroniką ir truks 100 metų;

2 etapas bus mitologijos – kurio metu įvyks pirmas kontaktas su nežmogiška civilizacija ir turėsime vergovinimo protrūkį, kuris truks 200 metų;

3 etapas bus herojinis, superžmonių garbinimo kultas, kurie bus didelių organizacijų ir kultų kūrėjai, ir truks 200 metų;

4 etapas bus dirbtinės sąmonės ir dirbtinio intelekto, kuris išvalys mitologijas ir bus logikos ir tiesos kultas ir truks 300 metų;

5 etapas bus baltojo drakono civilizacija, kurioje bus suprastas žmogaus pirmapradis kūnas ir žmonija taps gyvybės šeimininkais, ji gyvuos 200 metų ir toliau.

Mano manymu euroafroazija planetinės civilizacijos centru taps 4 etape, po 500 metų. Mūsų tikslas, kad lietuviai išliktų kaip tauta, kad būtų antitechnologinės metafizikos atsvara ir gyvybinis procesas būtų valdomas naudojant genealoginį principą, kurio centre yra tradicinė šeima.

klajunas2021-02-12 20:26
Šioje vietoje, "Filognozijos pradmenų" 5 tomas užbaigiamas ir knyga pradedama ruošti leidybai. Ši leidyba bus savilaida, kuri dienos šviesą išvys popieriniu ir skaitmeniniu formatu per pora mėnesių. Tačiau šiuo tomu  projektas neisibaigia – iš viso yra 115 tomų, kurių visų nepavyks parašyti, bet idėja tokia. Jau išleisti ir numatomi artimiausi tomai yra tokie:

1) D. Mockus. Naujo metodo principai. 2019
2) D. Mockus. Amūrinė vizija. 2019
3) D. Mockus. Vaivorykščių vasara. 2020
4) D. Mockus. Juodasis drakonas. 2020
5) D. Mockus. Gyvybės magija. 2021
6) D. Mockus. Šūdo kapoklė. 2022
7) D. Mockus. Drakono akis. 2023
8.) D. Mockus. Angelų diena. 2024
9) D. Mockus. X. 2025
10) D. Mockus. X. 2026
11) D. Mockus. X. 2027
12) D. Mockus. Sato. 2028
13) D. Mockus. X. 2029
.
.
.
.
.
Ar bus tolesnė kūryba viešinama forume – nuspresiu ateityje, priklausomai nuo susidomėjimo ir www.anomalija.lt puslapio veikimo. Mano knygos randamos knygyne www.lulu.com ir M. Mažvydo bibliotekos kataloge Libis.

klajunas2021-04-08 11:15
Knygą "Gyvybės magija", 5 tomas, D. Mockus, galima parsisiųsti tinklaraštyje filognozija.com arba pagal nuorodą

d.-mockus.-gyvybes-magija.-5-tomas.-2021.pdf

Nail Clippers For In2021-10-27 09:50
nice article thanks for sharing