Dėkoju tau paragraf’ai už išsamų atsakymą.
Matau, vienu klausimu radome santarvę, kad tas Matas minimas vienoje Evangelijoje, nėra Evangelistas Matas. Nors jei kiek pasidairysi aplinkui, toks požiūris tikrai svetimas Krikščionių pasulyje. Nesinori tikėti, kad tu būtum koks fanatikas, nors aiškiai prisirišęs prie tradicinių krikščioniškų pažiūrų. Noriu pasakyti, kad neturiu jokio kito tikslo mano pokalbiuose, kaip tikrą tiesą pažinti. Jokių papiktinimų nesiekiu ir kas mano kitaip, pats kelia papiktinimus.
Kad galėtume vienas kitą suprasti, siūlau aptarti siaurus atskirus klausimus.
Todėl čia atsakysiu tik į vieną klausimą, kurį iškėlė tavo atsakymas:
paragraf 78 rašė:Apaštalas a.k.a muitininkas minimas evangelijose, o kad autorius ne tas pats tai aš jau rodos pačioje pradžioje tai pasakiau.
Tai kad Matas, tariamai yra muitininkas Levis, sako ne Evangelijos (daugiskaitoje), kaip tu sakai, bet vien Ev. pagal Matą. Pirmiausiai, nei vienas Evangelijos autorius (jau vien iš pagarbos Evangelijos esmei) niekur nenurodė savo vardo. Visiška nesąmonė, kad Matas mėgina įpinti savo vardą į Evangeliją ir daro „mažą“ nuodėmę kaip tik ten, kur kalbama apie nusidėjėlių pašaukimą.
Tu visiškai teisu, kai sakai, jei remsimės tokiais vertimais kaip čia, nusivažiuosim į lankas:
Evangelija pagal Matą 9,9-11 rašė:Iškeliaudamas iš ten, Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matas, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo, ten susirinko daug muitininkų bei nusidėjėlių, kurie susėdo šalia Jėzaus ir jo mokinių.
Tikrumoje tekstas yra kitoks, nei lietuviškuose vertimuose.
Pirmos koriaktūros Codex Sinaiticus, Codex Vaticanus, Codex Ephraemi ir Codex Receptus sako:
Ir eidamas toliau Jėzus pamatė žmogų sėdintį prie muitinės, Matu vadinamą, ir tarė jam: „Sek mane“. Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį. Ir kai jis prie stalo gulėjo /mes sakome sėdėjo/ namuose, (ir) matai daug muitininkų ir (atėjusių) nusidėjėlių gulėjo prie stalo su Jėzumi ir mokiniais.
Skliaustuose įrašyti žodeliai sutinkami ne visuose Kodeksuose. Jau vien per tuos, kieno tai praleistus žodelius, teksto esmė vedama ne į pasakojimą apie Mata ar Levį, bet į pasakojimą apie nusidėjėlių pašaukimą. Jau vien ta prasme vardo įvedimas šiame Epizode ir visiška svetimybė. Vien tai, kad sakoma „gulėjo prie stalo“ liudija aplinkos ir teksto autentiškumą. Tokie pasakymai kaip „ir matai“ rodo, kad tekstas buvo užrašytas kaip konkretus pasakojimas, konkrečiam klausytojui. Tekste taip pat nėra pritempimo „Mato namuose“. O svarbiausia, tas epizodas yra tiek abstraktus, kad tokie konkretizavimai, kaip „Matu vadinamą“ arba „vardu Matas“, yra aiškios teksto svetimybės. Tas kas įrašė „Matą“, rūpinosi paviršutiniška įvykių („pasivaikščiojimų“) eiga, bet ne įvikio esme, nes nesuprato Evangelijos esmės!
Jau vien tas faktas, kad vien Ev. pagal Matą minį Matą ir to paties epizodo tesinyje (Lk. 5,27-30, Mk. 2,13-17) nėra jokio Mato, sako, kad tekstas būvo falsifikuotas tam, kad atsirastų Matas… „Evangelistas“ Matas!
Vieningai skaitant to epizodo tektą: Mt. 9,9-11 Lk. 5,27-30 Mk. 2,13-17, aiškai matome, kad Evangelijoje pagal Luką sakoma, jog tas muitininkas, kurį Jėzus pašaukė yra vardu Levis ir joks ne Matas. Būtent ten, kur kalbama apie Levį, sakoma aiškiai, kad vaišės vyko Levio namuose…
Ir kam tai naudinga? Suprantama, vieną kartą pamelavus, tariamai Levis yra Mats, tenka meluoti tūkstančius metų, lieg būtų galima ir Dievą „apknisti“… O Paulius meluoja ištisai, kaip matosi iš viso Naujojo Testamento…