Tai gi, apie ką norėtūsi šioje temoje diskutuoti.
1. Kiek savo dvasingumo kūrimas yra pranašesnis už religinį dvasingumą?
2. Kur veda dvasinis "miksas"?
3. Kodėl tai darosi populiaru?
Dvasinis „miksas” vs. religinis dvasingumas
1.Nei pranašesnis,nei menkesnis.
2.Iš vienos pusės ten pat kur tradicinė religija,bet iš kitos į pasimetimą ir neapsisprendimą(ko pasekoje ir kituose gyvenimo srityse isivyrauja chaosas)
3.nes patogu,lengva ir kas svarbiausia neypareigoja.(ar tai gerai,ar blogai,nesiryžtu spręsti.)
religiniam dvasingume tikslas yra išganymas, miksas paprastai to nesiekia.
Kitas dalykas, ar religingumas gali būti patogus? Tiksliau susikurtas pagal savo netobulą pasaulėvaizdį? Religinius postulatus tūkstančius metų kūrė daug protingesni žmonės, juos tobulino ne viena karta. Tai ar asmeniškai susikurta religija, gali duoti tiek daug, kiek duoda tai kas jau turi ne vieno tūkstantmečio apmąstymų rezultatus?
Ir apskritai, jokia religija tavęs neįtakos tiek, kiek tu pats save. Jeigu norėsi tobulėti dvasiškai, gali tai daryti puikiai, gal net geriau be tam tikrų bažnytinių butaforijų. Mano nuomone svarbiausia yra tai, kad tavo pasąmonėje kila nors kokie egzistenciniai klausimai ir, kad tu ieškai atsakymų į juos.
Yra ir kitas svarbus aspektas, kuris padeda dvasiškai tobulėti. Reikia išmokti peržengti savo ego. Kuo daugiau kartų tai padarysi, tuo labiausiai tobulėsi, jausi savo dieviškąjį aš. Paprasčiausiai išmoksi tam tikrą pamoką, galbūt tik tokiu būdu parodysi kitiems pavyzdį, kaip reikia ką nors padaryti. Šiais laikais žmonės geriau šauks, rėks, nepasiduos, negu pripažins, kad klydo.
Ir tai ne mano išmislas, o kaip sakiau didžiųjų religijų mokytojų, tokių kaip Dalai Lama mintys. O jei juk tikrai daugiau apie tuos dalykus išmano nei mes visi kartu sudėjus.
Bet kažkodėl mes manome kad žinom teisingiausią būdą pasiekti išganymą ir nušvitimą. Tik bėda ta, kad mokytojai kurie taip sako, būna nušvitusiais, o va mes kažkodėl kapanojamės tame pačiame mėšle, bet kuriamės iliuzijas apie greitą nušvitimą.
Be to "laisvė" tėra iliuzija.
Gal ir negražiai pasakysiu ir gausiu DAUUUG minusų,bet visokie ''mixautojai'' man asocijuojasi su dvasine prostitucija.
astropasaulis rašė:Tu renkiesi geriau kokybę, stabilumą,
O tai ką geriau brokas ir nestabilumas dvasinaime gyvenime?
tačiau pažinimas vienos religijos man asocijuojasi su pažinimu tik vienos šalies. O jeigu būtų taip, kad žmogus kultivuoja visą gyvenimą kokią nors religija, o prieš mirtį paaiškėja, kad viskas buvo melas, kad tai, ką jis garbino buvo tik eilinės diktatūros mechanizmas?
Koks skirtumas kokią religiją išpažinsi (čia kalbu apie didžiasias religijas), juk iš esmės visos apie tą patį kalba skiriasi tik niuansai, kurie gali būti kardinaliai priešingi. Neesu gyvenime sutikęs nei vieno žmogaus kuris rankiotūsi iš religijų tai kas patinka ir turėtų tvirtą dvasingumą. O dar keisčiau, kad dažniausiai jie kalba teiginiais pasiimtais iš įvairių religijų ir net nepastebi kaip vienu teiginiu paneigia prieš tai pasakytą teiginį.
Va tokia jau miksavimo pasekmė, kritinio mąstymo stoka.
Sorry bet kalbu iš asmeninės praktikos.
Miksuodamas iš esmės niekur neini, o trypčioji vietoje. Pats per tą praėjau, gerus penkis metus miksavau viską ką tik galėjau. Na ir ką, dabar po trylikos metų pasižiūriu į tą laikotarpį ir matau jog tik trypčiojau vietoje, nors tiesa su religijomis susipažinau gana neblogai sakyčiau. Tačiau dvasiniame plane gyvenau tarsi užsuktame rate. Tuo metu atrodžiau sau beveik tobula mylinčia būtybe. Bet dabar pasižiūriu, kad ten tebuvo mėšlo krūva, o ne dvasingumas.
Ir miksas gali simbolizuoti pirmiausia ko nors pradžią, galbūt pažinęs po truputį daugelį religijų tu išsirinksi tą vienintelę? Galbūt miksas tam ir skirtas, reikalingas, kad suprastum ko nori?
O vienos religijos per visą gyvenimą nespėsi pilnutinai pažinti. Va paimkime mane, aš jau N metų studijuoju krikščionybę, bet nesijaučiu pažšstantis bent penktąją dalį jos. Vis atsiranda sričių kurių aš visiškai nepažįstu. Šokinėdamas nuo vienos religijos prie kitos tik gaišti laiką.
Prajuokinot ;D
Atrodo, kad dvasia priklauso religijoms, ir kad dvasingumas duodamas religijų, kad tik jos suteikia tokį atridubą, įpatybę, pakabuką.
Gandis išvis eidavo į sektą kuri buvo mišinys religijų, pasaulėžiurų, o jo atsidavimo ir pasišventimo nesulyginsi. Pasižiurėjus kiekvienas ko nors pasiekęs žmogus atrado savo kelią o ne ėjo buvusia religija aklai.
Gandis geras pavyzdys. Jis buvo tobulas savo religijos pasekėjas, o nesimėtė nuo vienos prie kitos. Gal būt todėl tiek ir pasiekė.
Žmogaus dvasingumas nepriklauso nuo suvokimo, ar žinojimo, ar religijos supratimo, jos laikymosi, Dvasingumas yra pačio žmogaus būtis. Gali laikytis religinių normų bet tai nereiškia, kad esi dvasingas.
Reikia skirti dalykus: yra dvasinis miksas ir religinis miksas. Aš renkuosi dvasinį miksą, o ne religinį miksą. Man arčiausiai širdies dvasingumas yra toks, kuris nėra susijęs su jokiomis religijomis. Turbūt nuo to ir reikėjo pradėti šią diskusiją. Aš dvasingumą suprantu, kaip jausmą, kaip asmenybę, kuri yra tyra, dora, altruistiška, empatiška… Žmogus, gali visą savo gyvenimą prasedėti beskaitydamas tas religines pasakas, tačiau jis gali būti mažiau dvasingas, už tą, kuris savo dvasingumu dalinasi su kitais.
Man tas askaluojamas miksas sutapo paprasčiausiai su mano gyvenimu: man patinka medituoti, tačiau aš nenoriu būti budistas, man patinka ir kaikurios tarkim katalikų mintys: ,,išalkusį pavalgydink, ištroškusį pagirdyk". Aš kaikuriomis iš tokių minčių vadovaujuosi realiame gyvenime, tačiau yra ir tokiu išsireiškimų, kaip ,,neturėk kitų dievų, tik mane vieną" yra per daug absoliutiška, diktatūriška, tiesiog man tai nepriimtina.
astropasaulis rašė:Paragraf 78, pagal tave, susidaro įspūdis, jog kuo daugiau perskaitysi religinių rankrasčių kultivuojamas religijos, tuo būsi dvasingesnis…
Na žinai,viena yra skaityt tuos rakrasčius ir is jų darytis išvadas,o kita yra pasivadint amžinai nušvitusiu ar astropasauliu ir manytis esant kažkokiais meditacijo/dvasingumo/nušvitimo asais/mokytojais…
Beto Gandis kiek žinau praktiškai vadovavosi ir kaikuriais Kristaus žodžiais, labai akivaizdžiai matosi ;D
Ir apskritai, žmogus laisvas pasirinkti savo kelią, savo tikslus, principus, kuriais vadovaujasi, kad ir šiuo atveju, jis pasirinks vieną religiją, ar iš gyvenimo norės pasisemti vis kitokių žinių, neapsiriboti vienu kažkuo.
Svarbiausia manyčiau pačio žmogaus požiūris į tai, ką jis daro, kiek jam tai suteikia pilnatvės, dvasinės ramybės. Juk kiekvieno žmogaus kelias yra netolygus, duobėtas… Manau, kad reikia eiti tuo keliu, kuris artimiausias tavo širdžiai, tavo sielos energetikai, tiesiog turi pajausti…
Ir ar galima nustoti įžeidinėti vieni kitus? Kokia to prasmė? Kaikurie iš jūsų patys kuriate intrigas, nors realiai nėra dėl ko niršti.
Eternal. Tai yra pavyzdys to ką sakiau.
1. Visos religijos yra sudarytos iš kitų religijų ir įgavusios naujas formas. Krikščionybė pvz yra helenistinės filosofijos ir judaismo mišinys ilgainiui įgavęs naują formą ir įsitvirtinęs. Islamas yra judaizmo, krikščionybės ir vietinių religijų mišinys. Ir t.t.
Gandis priklausė vienai iš induizmo atšakų, čia panašiai lyg priklausytum kokiai nors krikščioniškai denominacijai. Kaip ir sakiau, tik esantis tikru savo religijos pasekėju, žmogus gali pasisemti gerų dalykų iš kitų religijų, neprarasdamas savojo Aš. Ką ir darė gandis. Dėkui, labai patogų pavyzdį diskusijai iškelei.
Matai Gandis jeigu pastebėsi ganėtinai stipriai vadovavosi Kristaus idealogijos- panašus likimas netgi šiek tiek.
Eternal, yra toks dalykas kaip Tradicija. Jei religijai yra bent tūkstantis metų ir ji tvirtai laikosi, tada galima tokia religija pasitikėti. Nepasitikėčiau jokia religija kuriai mažiau metų nei 1000, nes tokia religija kuriai mažiau, yra latentinėje, kitaip tariant kūdikystės fazėje ir reiškia kad ji keisis, kad jos teologija iki galo nesusiformavusi, ji dar tebėra religijų kratinys, o ne nauja religija.
Kažkaip toks jausmas, kad apie Gandį nelabai esi ką ir skaitęs.
Dėl to dvasinio tobulėjimo be bendruomenės, jeigu žmogus suvokia, kad jis nėra teisingiausias, kad mokosi iš savo klaidų, kad dalinasi su kitais savo dvasinia patirtimi, kodėl tavo manymu toks dvasingumo siekimas yra neįgalus? Juk nebūtina visada tūnoti su savo ta bendruomene. Mano manymu vienatvėje žmogus geriausiai sirpsta, o kai pakankamai sukaupia dvasinių žinių, o svarbiausia dvasinės energijos, tai tegul tada jis ir skelbia kitiems savo dvasingumą. Jį tegul kiti kritikuoja. Dvasingas žmogus tai įvertins ir iš to pasimokys, pamąstis apie tai. Kai žmogus yra pakankamai dvasingas, tada jam visi žmonės yra lygūs ir kitų mintys jam tiktai suteiks peno apmąstymams, tai tik prisidės prie dvasinio tobulėjimo…
Ilgą laiką mąsčiau kaip tu, jog pakanka būti be bendruomenės, kad galėtum dvasiškai augti. Bet prieš tris metus suvokiau, kad gali augti tik iki tam tikros ribos, po to be bendruomeninio gyvenimo sustoji ir nebeaugi. Pasakyk, kiek žinai nušvitusiųjų ar šventųjų kurie tokiais tapo be bendruomeninio gyvenimo?
Kažkaip toks jausmas kad tau dvasingas žmogus yra kažkoks pastumdėlis be savo nuomonės ir tikslų 🙂
Va pavyzdžiui motina Teresė. Tikiuosi nesiginčysi, kad ji buvo dvasingas žmogus? Tačiau ji paskutinius 20 gyvenimo metų išgyveno dvasinę tuštumą. Ji nejautė nei dievo, nei jo meilės, bet toliau laikėsi savo, nes ant tvirto pamato buvo pasistačiusi tikėjimą.
Aš ir nesiruošiu rinktis kokios nors religijos, nes mano didžiausias dvasingumo mokytojas – tai mano gyvenimas, per jį patirti išbandymai, sutikti žmonės, išspręsti tam tikri klausimai, atlikti tam tikri darbai ir pan. Aš nieko ypatingo ir neradau: medituoju ir tiesiog būnu doru žmogumu. Svarbiausia, kad aš jaučiuosi laimingas, jaučiu darną bei ramybę.
vitake rašė:Nesvarbu kuo žmogus tiki, svarbu, kad tai jį darytų geresnį…
Na čia ir yra vienas iš religijų skirtumų, kaip kokioje religijoje mokoma "darytų geresnį".
Kad ir senajam testamente svarbiausi 10 Dievo įsakymų , o krikščionybėje to jau per maža.
pav. senajam testamente "Nesvetimauk" , o naujajam "kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5; 28)"
senajam -"Nežudyk", o naujajam jau nei pykti negalima ant savo brolio. ir t.t.
o jei pradėt lyginti su kitom religijom tai tie skirtumai dar padidės.
Pseudo-dvasingas sapalios apie gėrį, dorą, meilę, nušvitimą ir t.t.
dvasingas atsakys tiesiai šviesiai dviem žodžiais: Šventoji Dvasia
yra žmonių kurie netiki pomirtiniu gyvenimu, netiki siela (taigi netiki ir išganymu nes ką tada išganyti?), o vat sakosi, kad tiki Dieviu. Toks Dievas yra asmeninis kurinys.
Religijai būtina įsipareigoti kaip būtina įsipareigoti bet kokioje tikroje meilėje. Nes tikra meilė grįsta ne jausmais, o valios pasirinkimu.
Kitas dalykas pažįstu nemažai merginų (bet pasitaiko ir vaikinų) kurios pvz gyvena sumetusios skudurus, užsiema truputi 'dvasingumu' ir paskui verkia, kad jų vaikinai nėra tikintys. Aš sakau, kad jeigu tavo vaikinas būtų rimtai tikintis tai jis niekada nebūtų su mergina kuri gyvena sumetus skudurus…
tai aš vadinu charakterio dvasingumo. Vieni žmonės yra moksliški, tikslūs, praktiški iš charakterio. Tokie mezga santykį su pasauliu pvz skaitydami technologijas ir taip išgyvendami proto pasigerėjimą pasauliu. Kiti gi labiau linkę į santykius, emocijas, jausmus, estetiką, literatūrą ir todėl santykį su pasauliu išgyvena per tai. Antrieji charakterio predisponuoti kaip pseudo-dvasingi. Va ir viskas. Astropasaulis akivaizdžiai 'jibashina' dvasinguma tik iš charakterio. Praktiškai ateistas.
Dvasingumas turi būti pamatas. Bet daug žmonių pseudo-dvasingumą tiesiog pasidaro namo priestatą kur jie ateina pabūti, pamąstyti.
o vyrams pasakysiu kad aš norėjau vesti vieną tokią 'tikinčią' moterį, kuri tikėjo Dievu ir buvo 'dvasinga' bet kai artimiau pažinau pasirodo ji visiška ateistė. Darbais ne žodžiais vyras turi viską matuoti. Atsargiai su tuo. Kita vertus ji man padėjo pačiam suvokti, kad gana man pačiam užsiminėti tuo visu pseudo-dvasingumu ir reikia tvirtinti visą pamatą. O paaukoti reikės labai daug, atsisakyti reikės labai daug ko, bet kito kelio nėra. Iliuzija, kad yra dar kažkokia laisvė nei ta laisvė Kristuje ir, kad dar yra kitų kelių negu Kristus. Iliuzija.
