puodukas rašė:O kas patvirtina, kad jie šventieji? pav. krikščionybėje ne taip ir daug paskelbtų šventaisiais, kuriuos pripažįsta visos konfesijos, dar mažiau tokių, kurių raštais remiamasi kaip autoritetais, aiškinant Evangeliją.
Na, pagal krikščionybės analogijas gali suprasti ir Indijos aktualijas, aišku, yra savi niuansai. Ne visi bus pripažįstami, patvirtinami, ir ne visų. Vienos konfesijos laikys šventais, kitos nelaikys. Pagrindinis skirtumas tarkim nuo RKB, kad ten nėra biurokratinių procedūrų, viskas vyksta daug bendruomeniškiau ir individualiau. Kaip žinia, RKB daug įžeidimų pridaroma apreiškimams ir jų regėtojams tuose biurokratiniuose tikrinimo/patvirtinimo procesuose, galima prisiminti kiek prisikentėjo Lurdo ir Fatimos regėtojai. Be to, "šventojo" sąvoka skiriasi krikščionijoje ir vedų kultūros žmonių tarpe. Krikščionijoje – šventasis, tai žmogus, turintis glaudų ryšį su Dievu, paskelbtas šventuoju. Tuo tarpu, Vedų kultūroje, konkrečiau, vaišnavizme, aukščiausio lygio šventasis (sadhu) bus laikomas Dievo tarnu, atsiųstu iš dvasinio pasaulio. Bet čia ne vienintelės rūšies sadhu, pagal įvairias savybes, ir pažangos lygį, bus skiriama įvairių lygių sadhu, kiti bus kur padarė didelę pažangą ir jau dalinai siekia dvasinio pasaulio lygmenį, kiti – tiesiog didelę pažangą ir tyrą religijos laikymąsi turintys praktikuotojai. Taigi, yra tyro šventojo sąvoka, yra vidurinio lygio šventojo sąvoka. Na, kad geriau suprasti, pvz. krikščionijoje kartais sakoma, kad kiekvienas krikščionis yra pašauktas šventumui, ir jeigu tikrai tiki, yra savotiškai šventas. Panašus gradacijos principas galioja ir vedų religingume, pvz. paprasti žmonės gerbs visus praktikuotojus, net eilinius, ir įžvelgs juose tam tikrą šventumą, kadangi jie tarnauja Dievui.
Kalbant apie dvasinės kelionės praktinius niuansus, žmogus pats turi susipažinti ir atskirti pagal eilę kriterijų ir simptomų, kas yra ko vertas, ir ką jis pats priima kaip gerą ir šventą. Net ir po tokio sprendimo, pasirodžius bet kokiems blogumo ir nešventumo požymiams, tas vertinimas privalo pasikeisti, ir žmogus turi atsisakyti tokios bendrijos dėl savo paties gerovės. Eiliniam žmogui tai iki galo neįmanoma, skirti, kas šventas, kas ne, bet kiek liečia jo paties atsakomybę dėl savęs, t.y., kai jis pasirenka į ką įsiklausyti ir iš ko mokytis, jis turi šią atsakomybę ir galimybes pritaikyti, prašydamas Dievo pagalbos nesuklysti ir gauti aiškumą.
Rimti raštų žinovai, dvasininkai, sėkmingi praktikuotojai-mokiniai, kiti šventieji – jeigu jie pripažįsta, gerbia ir patvirtina, ypač pastarieji, tada natūraliai asmenybės šventumo vertinimas yra geras. Bėgant šimtmečiams, tas pripažinimas užsitvirtina tradicijoje, ir pakartotinai yra patvirtinamas pagal tai, kaip asmenybę suvokia tolesnės šių išvardintų kategorijų asmenų kartos.
Vedų kultūroje, kaip ir bet kokioje kitoje kultūroje, šventumo samprata yra susijusi ir su tam tikrais stebuklingais, stulbinančiais įvykiais konkrečios asmenybės gyvenime, išgijimuose, dvasinėse transformacijose, kurias patiria žmonės bendraudami su tuo asmeniu.
Apskritai, aš gana stipriai jaučiu religijos reiškinių universalumą pasaulyje. Visur sutinkami tie patys dalykai, tarp indėnų ar afrikiečių, amerikiečių ir europiečių, indų ir japonų ir t.t.
Matyt save laikai vienu iš savo ivardintų šventūjų,nes tavo nuomonė nekvestionuojama…
Na, dėkui kad kvestionuoji ir kritikuoji. Mane tu kritikuok, no problem, tik gerai būtų, kad neprisigalvotum. Pvz. dėl kategoriškumo ir kt., viskas tvarkoj, kritikuok. Ką matai iš asmeninių savybių, kritikuok. Kam prieštarauji iš koncepcijų, kalbėk kažkokiais normaliais argumentais. Rėkavimas čia kažkaip nelimpa.
