Dievas ir Alahas
idenmeyou rašė:Dievą kaip žmogų, kad ir tą patį senolį įsivaizduoja senos bobutės ir įvairūs neišmanėliai.
Na jau 🙂 retas kuri tikintysis, tame tarpe ir bobutės tokį dievą įsivaizduoja. Kaip jau sakiau, žmonės kurie prieštarauja krikščionybei galvoja kad tikintieji turi tokį dievo įvaizdį. Na tu tik patvirtinai mano teiginį.
Šiaip jau aš daugiau bendrauju su įvairaus plauko tikinčiaisiais, ir itin itin retai pasitaiko individų kurie galvoja apie dievą taip kaip tu teigi. O bobutės, jos geriau už nemenką dalį jaunų tikinčiųjų išmano tikėjimo dalykus ir tarp jų tikėjimo grynumas ir tikslumas yra itin paplitęs. Taip kad dėl savo neišmanymo geriau nesakyk ko nežinai 🙂
Biblijoje prieštaravimų nėra, nebent iš menko pažinimo kažko nesupratai. Bet apie tai jau daug buvo kalbėta tai nebesikartosiu.
O kaip atrodo dievas krikščionys išvis nesvarsto, nes tai neesmė. Vienintelis dalykas dėl kurio dar galima kalbėti: Kaip atrodė Jėzus. Čia tai va pasvarsto kartais. et net ir Jėzaus vaizdavimas yra simbolinis. Beje visas krikščioniškas vaizdavimas yra simbolinis, štai net prieš šventųjų nuotraukas draudžiama melstis, galima tik prieš paveikslą, o paveikslas juk visuomet yra interpretacija
paragraf 78 rašė:Na jau 🙂 retas kuri tikintysis, tame tarpe ir bobutės tokį dievą įsivaizduoja. Kaip jau sakiau, žmonės kurie prieštarauja krikščionybei galvoja kad tikintieji turi tokį dievo įvaizdį. Na tu tik patvirtinai mano teiginį.<…>
Na, esmė, kad tikintieji (ypač paprasti, ne teologai ar toj srity išsilavinę) dievą linkę labai, net labai personifikuoti. Suteikti žmogiškąsias savybes, kartais net ydas ar blogybes, kaip kad neapykantą, pavydą, kerštą ir pan. Ir neturiu omenyje kokių metaforinių prasmių, ir net ne nuosaikių prasmių. O tiesiog labai primityvų, tiesmukišką personifikavimą. Pridėjus daugybę amžių simbolizmo, kaip dievas yra įprastai vaizduojamas mene, ikonose ir t.t…. Ir gaunasi standartinės bobutės dievas.
Nebūtinai tokie tikintieji meldžiasi kažkokiam barzdotam dievui ant debesies, nesakau, kad nesupranta, kad dievo forma gali būti kitokia, – tačiau jau kolektyvinėje sąmoneje įsitvirtinę simboliniai įvaizdžiai ir personifikavimo elementai padaro savo. Daugybė, tikrai daugybė tikinčiųjų gana primityviai dievą įsivaizduoja…
Bent jau iš mano požiūrio taško toks įspūdis susidaro.
Supera rašė:Tai galima tada sakyt, kad Dievas yra iš esmės idėja. Ta parasme, kad daug maž kiekvienas susikuriam jo įvaizdį, kuris gali ir neatitikt tradicinio pateikimo. Tai pvz, jei aš kartais pasikalbu su visata, galima laikyt daug maž pabendravimu su kažkuo dievišku? Ar aš čia jau pjaunu grybą?
Vėlgi, mano nuomonė, tačiau, manau, kad tai – ateities religingumas 🙂
Klasikiniai sociologai: Durkheimas, Weberis, Marksas, – religijos fenomeno tyrinėjimo veteranai – manė, kad religija ateityje išnyks, visuomenė taps sekuliaria.
Bet dabar jau panašėja, ir dabarties sociologai pradeda linkti į tą pusę, jog – nifiga.
„Kalbant apie modernias religijas, koncentruotis į bažnyčias jau yra klaidinga. Kadangi viena iš dabarties situacijos charakteristikų ir yra tai, jog žmogaus santykis su aukščiausiais egzistencijos klausimais, nebepriklauso kažkokios religinės grupės monopolijai. Modernios visuomenės kultūra atvėrė galimybes abejoti visais klausimais ir ieškoti savitų atsakymų – taip sugriaunant doktrininį religijų ortodoksiškumą“ – Robert Bellah
"Visuomenės modernėjimą nebūtinai turi lydėti religingumo mažėjimas, tačiau religija traukiasi į privačią erdvę. Religija, anksčiau egzistavusi institucinės bažnyčios forma, pamažu nyksta ir užleidžia vietą modernybei, kurioje vyrauja individualūs ritualai ir religingumas." – Thomas Luckmann
Religija tampa vis labiau privačia dvasingumo forma, kuomet tikėjimas susikuriamas iš daugybės skirtingų informacijos gabalų, o nebe iš tradicinių religinių autoritetų. Bauman'o žodžiais, religija pasiduoda likvidžiai modernybei, žmonės gana laisvai "plaukioja" tarp įsitikinimu ir tikėjimų, formuoja savitus ir individualius. Dvasingumo autoritetais tampa "new age" ir kiti filmai, o nebe kunigai ir vyskupai ir t.t.
Kitaip sakant:
My own mind is my own Church. – Thomas Paine
Ir šitai rašau, nes būtų visai įdomu paskaityti paragraf'o nuomonę: kaip keičiasi religingumas, kur link tai veda, ar tradicinės institucinės religijos pasmerktos? Kalbu apie vakarų modernų pasaulį. Žinau, kad Islamas kažkiek populiarumo įgauna, ir dėl migracijų sklinda po pasaulį. Bet kalbu apie labiau tokį modernų, vakarietišką religijų supratimą..
Taip, daug žmonių renkasi pseudodvasingumo kelią, lipdydami sau patogų surogatą, bet tai slopsta. Na bet jau kiek tenka skaityti. Žinoma, padidėjimas to viso pseudo, jaučiamas visokiuose postsovietiniuose kraštuose, bet tai mes nuo pasaulinių tendencijų atsiliekame gerus 50 metų.
Kaip visada buvo taip ir bus masė tokių kuriems bus dzin tikėjimo dalykai, bet tokių visais laikais buvo ir bus.
Dar vienas dalykas kuris veikia, tai populiaru magija (a.k.a. ezoterika), nors XIX a. – XXa. pr. tyrėjai sakė kad iš pradžių išnyks tikėjimas magija, o tada išnyks ir religija, tačiau kaip jau ir TinSoldieris pastebėjo, panašu jog nė velnio.
Man patiko Azimovo mintis: kuo civilizacija technologiškai labiau pažengusi tuo ji labiau tiki magija. Panašu jog taip ir yra
paragraf 78 rašė:Na šiuo metu vis labiau populiarėja griežtas normas turinčios religijos: islamas, judaizmas, pravoslavai, kai kurios protestantų atšakos, katalikai mažiau bet irgi dabar pakilimas jaučiamas.
Jei vis tik tokios religijos populiarėja vakaruose, tai įdomu kokios galėtų būti to priežastys? Na čia neturiu omeny migrantus, kurie atsinešė savo tikėjimą į vakarus ir gal šitaip „didina“ tikinčiųjų gretas, o tuos paprastus vakariečius, kurie pradeda priimti vat tokias griežtas religijas? Dėl kokių priežasčių tada tai galėtų vykti?
teigiam, kad žmonėms reikia griežtų normų kaip elgtis, kad jie būtų laimingi. Todėl ir populiarėja griežtos religijos. Aš pats vienu metu į judaizmą vos neperėjau.
Šiaip yra racijos tame sakyčiau, nes iš tiesų dabar atrodo kad visi lekia kažkur bėga lyg galvas pametę, o tokios religijos sako: neskubėk
