Demonai-lervos?
"Blogos mintys ir norai astralo erdvėje vadinami lervomis. Kartą prikelta gyventi, lerva gyvena nesąmoningai, stengdamasi įgyvendinti ją pagimdžiusį troškimą. Taigi neapykantos kam nors lerva visaip stengiasi pakenkti ir ją sukūrusiam žmogui. Tuo paaiškinama, kodėl nervingi žmonės patiria netgi fizinį negalavimą bendraudami su priešiškai nusiteikusiu jų atžvilgiu pašnekovu.
Kuo stipresnis ir ilgiau trunkantis noras, pagimdęs lervą, tuo ji gyvybingesnė; kadangi jos gyvybę palaiko žmogaus psichinė energija, ji prisisiurbia prie jį sukūrusio žmogaus.
Lervos, plastiškos astralo būtybės, įgauna visas galimas formas ir gali susitraukti, plėstis bei apskritai keisti savo išvaizdą. Paprastai lervos spiečiasi žmogaus auroje, tai yra astralinėje aureolėje viršum jo galvos, tačiau pačios stipriausios netgi patenka į žmogaus astralinį kūną ir reikšmingai jį pakeičia, o per jį žmogaus fizinio kūno linijas, ypač veido bruožus. Tokiu būdu žmogaus veide paprasčiausiai atsispindi jo aistros ir įpročiai. Lervos, patekusios į žmogaus astrosomą, okultizme vadinamos "žiauberėmis, žievėmis, plutomis, lukštais."
Jeigu troškimas, pagimdęs lervą, išblėsta, tuomet ir lerva netrukus miršta, tačiau ji kabinasi į gyvenimą ir deda visas pastangas pratęsti savo dažnai efemerišką egzistavimą. Tam ji stengiasi palaikyti arba kurstyti žmoguje troškimą, kuris ją pagimdė, ir tokiu būdu pasitarnauja žmogaus įpročių susidarymui. Taip alkoholiką arba narkomaną valdo pasibjaurėtina lerva, neduodanti jam nė minutėlės ramybės. Žmogus, pasinėręs į neapykantą, taip pat atsiduoda į lervos rankas, kuri karštligiškai ją maitina ir pati ja maitinasi.
<…>"
Kaip jas sukurti manau ir taip aišku, tiksliau, jų net kurti nereikia, nes jos pačios susikuria iš neigiamų norų ir emocijų. Su kuo reikalų geriau neturėti? Na, manau iš to kas parašyta viršuj, su niekuo išvis reikalų neturėti, ir nekurti jokių lervų. 😉
paragraf 78 rašė:Ir kaip gi atrodė tavo matyta lerva?
Didelė, balta, su ruda galva. Tiksliai negaliu ,,atgaminti" to vaizdo, nes šiek tiek šokiravo.
Jos žinoma gali įgauti įvairiausius pavidalus, tačiau dažniausiai tai būna neryškus žmogiškos figūros vaizdas. A la vaiduoklis. Kai kurie tyrėjai mano jog vaiduokliai gali būti lervomis.
Jei pamatei kažką panašaus, tai pamatei tik paprastą gyvunėlį, o ne astralinę lervą.
Kaip tu viską mėgssti mistifikuoti 🙂
Paprasčiausiai yra lengviausias būdas viską, kas yra mistišką nurašyti į šizofrenijos skyrelį ir dėl to visiems lengviau gyventi. Tačiau ar tai įdomu ir ko vertas tada apskritai gyvenimas? Galbūt kaikurie žmonės spiceliai atlieka tam tikrus veiksmus, tarkim medituoja, kad pamatytų daugiau, kad suprastų kitaip reiškinius.
Man asmeniškai nepriimtinas toks požiūris, kad reikia vadovautis tik tuo, kas yra senai nusistovėję (pvz ateivius mato tik psichiškai nesveiki žmonės).
Kai buvau mažesnis mane domino psichologijos, psichiatrijos studijos, tačiau, kai sužinojau, kad realybėje darbo pobūdis yra visai kitoks, tačiau supratau, kad tai ne man. Šie dalykai yra paprasčiausias mokslas, kuris paremtas logika (nesakau, kad tai blogai), tačiau žmogus sudarytas ne tik iš racionalaus proto, tačiau yra ir jausmai, siela, kurie taip pat siunčia tam tikrą informaciją, kas be ko intuicija, kuri yra kiekvieno žmogaus tarsi kosminis balsas.
Taigi dauguma visokių mistinių patirčių vis tik yra susijusios su psichiniais negalavimais, tačiau toli gražu ne visi. Štai paimkime tavo pavyzdį: pamatei gyvuliuką vonioje (tokiu ne kartą mačiau ir aš) kažkodėl iškart puoli mistifikuoti. Klausimas: kodėl tu viską mistifikuoji? Galimas atsakymas: kompleksai ir neurozės. Tik neįsižeisk, nes tikrai ne iš piktos valios rašau, tiesiog mintiju. Kiek pastebėjau, dauguma tavo aprašytų patirčių turi labai racionalius paaiškinimus, tačiau tavo protas kažkodėl visų pirma ieško neracionalaus paaiškinimo, bet kažkokio mistinio. Klausimas kodėl taip yra? Atsakymas: galimas adaptacijos sutrikimas ir savęs nepriėmimas.
Visų pirma reiktų ieškoti racionalaus paaiškinimo, o jau po to kuistis paranormalybėse. Nes jei viską mistifikuoji būdamas sveikas, tai greit tikrai gali nučiuožti nuo realybės. Tada prasidės neadekvatus pasaulio supratimas.
Aš anksčiau irgi viską mistifikuodavau. Ačiū Dievui praėjo. Dabar kai vertinu tas pačias patirtis kurias turėjau, tai tikrai matau kad tai tebuvo fantazijos vaisius (nors vėl gi ne visos). Net sveikam žmogui nuo nuovargio ar nemigos gali pradėti vaidentis, bet kadangi visiškai sveikų kaip ir nėra, tai padidėja galimybė "pamatyti" ką nors "mistiško"
Tai, kas žmogui iš pirmo žvilgsnio atrodo nepaaiškinama, nebūtinai reikia tai ignoruoti. Aš manau, kad visi nepaaiškinami išgyvenimai yra susiję su ,,nematomu pasauliu", kuris siunčia tam tikrą informaciją. Tas pasaulis, mums dar tiesiogiai nepasiekiamas. Galbūt jo net nelemta mums pasiekti. Jeigu esame žemės gyventojai, galbūt nevalia kištis į kitas dimensijas?
Jeigu netikėsime jokiais mistiniais reiškiniais, tada net neverta tikėti net sapnais, kurie labai dažnai būna pranašingi, kurie pildosi.
http://d24w6bsrhbeh9d.cloudfront.net/photo/6536300_700b.jpg
Tu tuos taškus bedžioji kur papuola ir linijas dar brėži šalia taškų, o ne per juos. Taip aiškindamasis realybę keliauji visai ne į tą pusę.
Ir toks metodas, kaip tame paveikslelyje, reikalauja daug daugiau pastangų, nei bilekokių prielaidų prikūrimas ir išvadų pritempinėjimas pagal norą. O ne atvirkščiai, kaip teigei, kad lengviausia viską nurašyti šizofrenijai, neieškant mistiškų paaiškinimų.
