Nevarginsiu gerbiamo skaitytojo monotoniškais biografiniais faktais apie Č. Darvino vaikystę ir jaunystę, pradėsime nuo svarbiausiųjų momentų, nuo kelionės laivu „Beagle“. Svarbiausias pastabas išryškinsiu juodai, tad jei nenorite skaityti viso teksto, bendrą vaizdą galite susidėlioti tiesiog permetę akimis paryškintus sakinius.
Darvino kelionė prasidėjo jam į rankas pakliuvus Č. Lajelio veikalas „Geologijos pagrindai“, kurioje buvo išskirta keletas skyrių skirtų tuometinei Ž.B. Lamarko evoliucijos teorijai (atkreipkite dėmesį, jog evoliucijos terminas buvo žinomas dar iki Darvinui gimstant).
Kelionės metu, Darvinas tapo entuziastingu Lajelio sekėju ir jo bei Lamarko idėjos Darvinui padėjo suformuoti išvadą, jog gyvybė kinta dėl natūralių, gamtinių priežasčių.
1836 m. į Londoną grįžęs Darvinas sutinka Lajelį ir jie tampa gerais draugais.
Darvinas, bendraudamas su Lajeliu kaupia mintis ir medžiagą savo evoliucijos teorijos tyrimams ir pirmajam veikalui apie „rūšių transmutaciją“ (šis terminas buvo pirmasis terminas evoliucijai pavadinti, pavartotas Lamarko „Zoologijos filosofijoje“ 1809m.)
Darviną kamavo tik viena mintis, kokių mechanizmų veikiamos atsiranda naujos rūšys? Atsakymą jis rado Tomo Maltuso (Darvino pirmtakas) darbuose.
Tomas Maltusas buvo ekonomikos filosofas įžvelgęs gamtos dauginimosi dėsningumus (jis pastebėjo, jog augalai dauginasi aritmetinės progresijos, tuo tarpu gyvūnai geometrinės progresijos greičiu), kurie padėjo jam prieiti išvadą: „Žmonija dauginasi tokiais milžiniškais tempais, kad Žemė niekaip nespės jos maitinti. Tad žmones vienokia ar kitokia forma turi laikyti priešlaikinė mirtis. Žemės populiaciją aktyviai mažina žmonių ydos. Jos pirmos padaro savo juodą darbą, kurį paskui tęsia kiti žmonių naikintojai: badas, karas, epidemijos. Jie nusineša tūkstančius ar net dešimtis tūkstančių gyvybių. Bet jei jų neliktų, Žemėje neišvengiamai prasidėtų badas ir vienu galingu kirčiu atstatytų pusiausvyrą tarp žmonių skaičiaus ir maisto išteklių“ („Esė apie populiacijos principą“, 1798m.)
Maltusui nerimą kėlė ne padėties blogėjimas, bet tendencija gerėti, kas nutiks jei neliks karų ir žmonių ydų? Jis neatkreipė dėmesio į tai, jog gamtos pasaulis savaime krypsta į harmoniją (gyvūnų populiacijos kasmet juk nepadvigubėja, jos priklauso nuo įvairių gamtos sąlygų). Tai reiškia, jog Maltuso koncepcija iškėlė mintį, jog žmonija yra pasmerkta kančiai, vos tik išnyktų skurdas, karai ir ligos, bet didžiausia jo klaida buvo tai, jog jis nesuvokė gamtos dinamiškumo.
„Linijinės matematiškos Maltuso išvados, nūdienoje vadinamos „statiška projekcija“, galėtų būti tikslios tik linijinėje, mechanistinėje, niutoniškoje visatoje. Laimei, dinamiškoje visatoje, kurioje mes gyvename, statiškos projekcijos yra bevertės.“ („Spontaniška evoliucija“ Bruce H. Lipton)
Grįžtame prie Darvino:
Savo autobiografijoje jis rašo: „1838 metais, tai yra penkiolika mėnesių po to, kai šia linkme pradėjau nuosekliai dirbti, pasitaikė taip, kad savo malonumui perskaičiau Maltuso raštus… esu visiškai pasiruošęs pripažinti visur vykstantį kovos už būvį reiškinį, kadangi teko ilgai stebėti augalų ir gyvūnų elgesio ypatumus… Ir dabar staiga supratau, kad vykstant tokiai kovai palankūs rūšių požymiai įsitvirtina, o individai su nepalankiais požymiais turėtų išnykti“
Įdomu yra tai, jog Maltusas savo raštuose apie atrankos procesą kalbėjo kaip apie būdą, kurio metu eliminuojami silpniausi individai. Darvinas gyveno tokiu metu, kai visuomenė buvo skirstoma į prastuomenę ir aukštuomenę, pats priklausydamas pastarajai kategorijai, silpnųjų eliminavimą jis pervadino į stipriausiųjų išlikimą. Tai reiškė, jog išgyvens tik tie, kurių aukšta kilmė ir palankūs biologiniai požymiai.
Vis dėlto, Darvinas ilgiau nei dešimtmetį delsė savo darbą paviešinti iki vieno nuostabaus įvykio:
“1858 m. Darvinas gavo siuntinuką iš gamtininko Alfredo Raselo Vuoleso. (Pastarasis, kaip ir Darvinas buvo neblogas gamtininkas tik nekilmingųjų sluoksnių atstovas).
Jame Darvinas rado rankraštį su užrašu: „Apie atmainų polinkį neribotai tolti nuo savo pirminės formos“. Ten taip pat buvo laiškas, kuriame Vuolesas prašė peržvelgti medžiagą ir perduoti ją Lajeliui.
Tai buvo Vuoleso evoliucijos teorija: glausta, elegantiška, akademiška ir ypač gerai surašyta.“ (A. Brackman „The Stange case of Charles Darwin and Alfred Russel Wallace“)
Būtent jis būtų pelnęs evoliucijos teorijos kūrėjo titulą.
Nepaisant to, kad Darvinas pats teturėjo ilgai brandintą idėją, o tuo tarpu sau prieš akis laikė visiškai paruoštą teoriją, pasitarę su kolega Lajeliu ir padedamas botaniko Dž. Huverio jie sumąstė planą (smulkiai nedėstysiu) kurio dėka karališkajai Karlo Linėjaus draugijai evoliucijos teorija buvo pristatyta kaip Darvino-Vuoleso teorija (Darvino vardas pirmasis). Po metų Alfredas Vuolesas dingo nuo scenos, o Darvinas savo džiaugsmui išleido savo didįjį šedevrą.
Koks skirtumas tarp Vuoleso ir Darvino teorijų? Ogi štai koks:
Vuoleso teorija skelbė, jog varomoji evoliucijos jėga – silpniausiųjų eliminavimas, Darvino – varomoji evoliucijos jėga – įgimtas siekis išlikti geriausiai prisitaikiusiems individams.
Sakysite, jog tai tie patys žodžiai. Tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Vuoleso teorija teigia, jog norėdami tobulėti, svarbiausia mums nebūti silpniausiems . Tuo tarpu Darvino – mes turime kovoti, kad būtume stipriausi.
Pailiustruokime pavyzdžiu: turime dvi grupes po penkis žmones negyvenamoje saloje. Vuoleso ir Darvino. Darvino grupėje kiekvienas individas kovoja už save, tam kad pranoktų kitus. Kiekvienas iš jų vogs, sukčiaus, meluos, galbūt net žudys, tik tam, kad išliktų, kiekvienas jų privalo pranokti kitus. Jei jis bus per silpnas, stipresni iš jo atims maistą, būstą. Tai amžina kova už išlikimą (niekur negirdėta?). Vuoleso komandoje kiekvienas žmogus turi savo paskirtį, vienas jų ruošia būstą, vienas jų medžioja, trečiasis rūpinasi sveikata. Kiekvienas iš jų yra bendradarbiaujančios tarpusavyje ir kuriančios ateitį komandos dalis. Po tam tikro laiko tarpo, Darvino komandoje, net jei ir bus išlikę daugiau nei vienas gyvas žmogus, jis bus sulaukėjęs ir nedaug pažengęs į priekį. Vuoleso komanda tuo tarpu bus pasiekusi savotiškai nedidelį, bet vis dėl to šiokį tokį civilizacijos lygį leidžiantį jai gyventi saugiai ir patogiai. Galbūt jie bus netekę vieno komandos nario kuris per klaidą nukrito nuo uolos ar susirgo neaiškia tropine liga.
Darvino teorija skatina tobulinti žmoniją išgryninant jos rasę, o tai reiškia, kad prastesnių genų nešiotojai turi būti eliminuoti. Visa apimtimi šią teoriją pritaikė nacistinė Vokietija.
Vėliau Darvinas pats nutolo nuo savo evoliucijos ir dėmesį sutelkė į meilės ir altruizmo idėjas, o ne į amžiną kovą už būvį, bet Darvino sekėjai palaikė tai senatviniais kliedesiais.
Darvino teorija iki šios dienos yra pripažinta kaip teisinga ir visuotina.
Nedidelis priedas:
„Liūdnai pagarsėjusi Enron kompanija vienu metu buvo be saiko liaupsinama, Forbes ir The Walstreet Journal jai pranašavo šviesią ateitį, tačiau vėliau paaiškėjo, jog kompanija supuvusi iki pat šaknų. Įdomu tai, jog kompanijos vadovai šlovino darvinizmą ir Darvino teiginius pavertė savo kompanijos credo. Prezidentas Džefris Skilingas savo asmenine Biblija vadina britų rašytojo ir evoliucionisto R. Dawkins‘o knygą „Savanudis genas“. Kaip tikras darvinistas, Skilingas kartais praretindavo Enron darbuotojų kaimenę – atleisdavo „silpnuosius“, siekdamas sustiprinti korporacinę stiprybę. Jis ateidavo į kokį nors kompanijos padalinį ir pareikšdavo, jog ketvirčio pabaigoje atleis dešimt procentų darbuotojų – tų, kurie per šį laikotarpį bus sukūrę kompanijai mažiausiai vertės. Taip jis ir padarydavo. Atrankos proceso įtampa sukūrė negailestingų grumtynių atmosferą, niekas nežinojo, ar lemtingąją dieną jo geriausias draugas netaps didžiausiu priešu.
Šių žmonių likimas buvo žiaurus ir netikėtas: kompaniją sužlugdę vadovai kaip kokie savo atžalas ėdantys ropliai paspruko su visais pavaldinių atlyginimais, pensijų fondais ir kitomis lėšomis. Darviniškojo Enron žlugimas ir jo sukeltos bangos buvo tarsi priminimas pabusti ir susivokti, kad trumpalaikės į greitus pelnus orientuotos strategijos, taip pat išskirtinis dėmesys ketvirčių pelnui, ilgalaikėje perspektyvoje nepasiteisina. Vis dėlto tas pats klaidingas požiūris mus valdo iki šiol ir „savanaudis genas“ niekaip neleidžia mums pažadinti savo tikrojo genialumo“ („Spontaniška evoliucija“ Bruce H. Lipton)

