paragraf 78 rašė:Viena iš abraomiškų religijų filosofijos idėjų yra creatio ex nihilo, t.y. sukūrimas iš nieko.
Aš dabar susidomėjau mokslo filosofija ir iš jos išplaukiančiais dalykais.
Taigi, neseniai pradėjau galvoti, kad va gamtoje, niekas iš nieko neatsiranda, tad gal ir visata atsirado iš kažko, o ne iš nieko. Iš kur gi tas bib bangas, jei nieko nebuvo?
<…>
Kas yra tas niekas?
Pagal mane, creatio ex nihilo turėtų reikšti, kad absoliutusis visatos kūrėjas nenaudoja nieko, išskyrus savo kūrybines galimybes. T.y., kūrimas tik iš kūrėjo galios. Iš nieko kito.
Niekas, savaime aišku, yra tai ko nėra, kažko nebuvimas.
Šita etimologija leidžia suprasti dar vieną aspektą – neišreikštumą. Visata, kaip reiškinys, ir to reiškinio nebuvimas. Arba neišreikštumas.
Fizikoje kalbama apie singuliarumą, kuris yra kažkas panašaus. A la situacija, kai viskas iki begalybės sukoncentruota viename taške, erdvės kaip ir nėra, ir velniai žino kur tuo metu besąs laikas ir dėsniai. Laikas stovi nulio taške, o dėsniai neveikia.
Sakykim, mes norim sukurti virtualų pasaulį (kompiuteryje).
Pradžiai reikia programos ir kompiuterio.
Tada sėdi prie balto popieriaus lapo (t.y. tuščio failo) ir kuri programos kodą.
Iš to pavyzdžio intuityviai galima išvesti, kad reikia bent kelių dalykų, kad visata, kuri irgi yra kuriamas pasaulis, galėtų startuoti.
Iniciatoriaus, kuris turi "kompiuterį", t.y. įvairias galias ir sugebėjimą protauti.
Noro ir veiksmo.
Projekto.
Pirminių fundamentalių santykių/parametrų/sąlygų uždavimo ("programinė įranga"). Dėsnių visuma.
Veikiančio kodo, "paprogramių", etc.
Rytietiškos filosofinės sistemos gilinasi į proceso stadijas: kas iš ko, kas po ko, kas su kuo kaip susiję. Bet mano protas per mažas, todėl ko neįsisavinau, neaptarinėsiu.
Bet galima matyti, kad visatos priežastys arba kūrimo šaltiniai bei etapai laipsniuojasi nuo subtilių (tokių, kaip noras, ar sugebėjimas protauti) iki "kietų" ir tirštėjančių (tokių, veiksmas, veiksmo įgyvendinimas, t.y. judintojo atliekamas judinimas, kitaip sakant, energija; kaip erdvė ir jos užpildymas konkrečiais elementais, bei formų sukūrimas iš tų elementų).
Sakykim, jeigu erdvė bei dėsniai yra apibrėžiama kažkokiu santykiniu būdu, ir tada erdvė aktualizuojasi, ir į ją paduodama energija bei išjudinami visi elementiniai principai, vis vien šaltinis kaip matom, yra kūrėjo noras veikti, noras kurti ir sugebėjimas protauti. Bei turėjimas būties, kurioje visa tai bus įgyvendinta.
Tai kaip ir išeina, kad iš principo, net "begalinio tankio materija" nereikalinga, iš viso nereikalinga materija kad pradėti kurti. Visada žiūriu į kūrimą kaip į informacinio, protinio, sąmonės, norėjimo pobūdžio, kuris sugeba išskleisti tai į tolesnius, atrodytų "kietus" elementus.
Todėl pradžiai kūrėjui nereikia nieko, tik jo paties būties ir galimybių.