Blevyzgos apie reinkarnaciją žemėje
Kodėl niekada nenutrūksta ši grandinė?
Jeigu vadovausimės tradiciniu požiūriu, kad gyvenimo tikslas – siekti dvasingumo, tai realybėje labai sunku tai realizuoti. Aš nekalbu apie dvasingumą, kuris dirbtinai yra suformuluojamas bažnytinėmis dogmomis, nes jis tik laikinai užpildo sielos gelmes pasitenkinimu, taip kaip alkoholis laikinai padeda pajausti ,,palaimą". Man tai nepriimtina. Aš negaliu tiesiog eiti šiuo keliu, nes man neleidžia širdis. Sunku siekti dvasingumo, nes kuo labiau to sieki, tuo labiau tolsti nuo kitų. Tu pradedi jausti tikrąjį suvokimą ir nustembi, kaip tavęs niekas nebentekina, kad gyvenimas šioje žemėje neprasmingas su mutavusia visuomene.
Ir apskritai, taip išeina, kad žmogus būtinai turi priklausyti kokiai nors religijai, nes tik tada jis gyvens pagal dieviškąjį planą? O tai kur žmogaus laisvė? Nejaugi laisvės kaina bus tokia, kad nepraktikuodamas religijos nejausi dvasinės harmonijos?
Be dvasinio vadovavimo savo dvasingume niekur toli nenuvažiuosi.
Na čia panašiai kaip mokykloje mokytis matematikos. Pats gali tai išmokti, bet retam kuriam tai pavyksta, tokių žmonių vienetai, kurie savarankiškai visą 12 klasių matematikos kursą išmoksta, bet 99 proc. žmonių tam reikia mokytojo, disciplinos ir t.t. Taip ir su dvasiniu augimu yra.
Astropasauli, reinkarnuosies tiek kartų kiek reikės. O kai dvasiškai evoliucionuosi tai paliksi žemę ir keliausi toliau. Nors dauguma grįžta į žemę padėti kitiems 🙂
