
Visos šios fotografijos yra dalis įrodymų, kurie byloja apie šio žmogaus susitikimus su nežemiška gyvybe. Majeris taip pat pateikęs ir kitus įrodymus, tokius kaip kino-filmo juosta su NSO pasirodymais, taip pat garso įrašai su skraidančių aparatų skleidžiamu triukšmu, taip pat – keisti (mokslininkų tyrėjų nustebimui – mūsų technologijoms sudėtingi ir sunkiai paaiškinami) metalų lydinių pavyzdžiai.
Tuo metu – nuo 1975 metų – atsirado virš 120 liudytojų daugeliui šių reiškinių, tarp kurių mažiausiai 15-ai žmonių buvo atliktas melo detektoriaus testas (poligrafo parodymai parodė, jog žmonės nuoširdūs ir nelinkę meluoti ir tai ką jie sako – patyrę iš tikrųjų). Bėgant laikui daugelis dalykų, ką Albertas Majeris pranešdavo sužinojęs iš nežemiečių, pasitvirtindavo – tiek pranašystės, tiek prognozės pasaulio ateičiai. Albertas Majeris kontaktuoja su nežemiečiais ir iki šių dienų (dabar jam 75-eri), kuriuos vadina Plejariečiais (Plejaren) – gyvenančiais už Plejadės, Sietyno (M45 – ryškaus padrikojo spiečiaus Tauro žvaigždyne), Majeris apibūdina juos kaip žmones, panašius į mus – ir kurie turi bendrą kilmę su kai kuriomis žemės planetos rasėmis. Šie žmonės, plejariečiai, anot Majerio, kilę iš regiono, kuris yra už Plejadės Sietyno spiečiaus.
Biografinis fonas
Šis žmogus gimė Biulache, Šveicarijos žemumose. Šiuo metu užsiima ūkininkavimu. „Bilis“ Eduardas Albertas Majeris teigia pirmuosius savo kontaktus su nežemiškos kilmės būtybėmis patyręs dar būdamas penkerių metų – 1942 metais su juo telepatiškai susisiekė nežemiškos kilmės senyvas žmogus vardu Sfath. Susitikimai su Sfath truko 11 metų (iki 1953 metų). 1953 metais, telepatinio kontakto su Sfath metu bendravimas staiga nutrūko ir po kelių valandų su Majeriu telepatiškai susisiekė kitas balsas, prisistatęs Asket vardu. Nuo 1953 iki 1964 metų, Majerio kontaktai tęsėsi su NK (nežemiškos kilmės) moterimi vardu Asket. Dar būdamas vaikas Majeris apie savo potyrius suaugusiesiems prasitarti neišdryso. Vienintelis žmogus, kuriam jis papasakojo savo išgyvenimus buvo miestelio kunigas Cimermanas (Zimmerman). Kunigas paaiškino vaikui, kad telepatinis bendravimas yra realus dalykas ir nereikia to bijoti. Vaikystėje Cimermanas su vaiku palaikydavo artimą ryšį ir dažnai bendraudavo, palaikydavo jį. Vėliau, Majeris sako, kad po vienuolikos metų pertraukos, susitikimai su NG (nežemiška gyvybe) buvo pratęsti (pradžia sausio 28 d. 1975) – po Asket su juo susisiekė NK (nežemiškos kilmės) moteris vardu Semjasė.
Paauglystėje Majeris prisijungė prie prancūzų užsienio legiono, tačiau netrukus tarnybą metė ir grįžo namo. Ieškodamas dvasinio pažinimo Majeris per 12 metų apkeliavo apie 42 pasaulio šalis. 1965 metais, Turkijoje jis pateko į autoavariją, kurioje neteko savo kairės rankos. Avariją sukėlė girtas autobuso vairuotojas, kuris nesuvaldęs transporto priemonės, prasilenkdamas rėžėsi į kitą autobusą, kuriuo keliavo Majeris ir buvo atsisėdęs šalia lango, o karštą vasaros dieną ranką laikė iškišęs pro atidarytą langą. 1966 metais jis susipažino ir vedė graikę vardu Kaliopė, su kuria susilaukė trijų vaikų, dviejų sūnų ir dukters. Pravardę „Bilis“ jam sugalvojo draugė iš Amerikos, kuriai kaubojiškas Majerio apsirengimo stilius priminė personažą iš vesterno „Billy the kid“. Šį atsitikimą atpasakojo pats Majeris per interviu Su Bobu Zanotti Šveicarijos tarptautiniame radijuje 1982 metais.
Majeris yra surinkęs didžiulę kolekciją prieštaringai vertinamų fotografijų su esą taip vadinamais erdvėlaiviais (švieslaiviais, angl. beamships). Majeris teigia, jog plejariečiai jam leido fotografuoti ir filmuoti jų švieslaivius, tam kad jis galėtų pateikti savo susitikimų su nežemiška gyvybe įrodymus. Majerio tvirtinimais vienu metu tiki ir abejoja daugybė NSO entuziastų ir skeptikų visame pasaulyje.
Kontaktai
Majeris teigia, kad jo pirmieji kontaktai su žmonėmis iš kitų pasaulių prasidėjo 1942-aisiais, kuomet Albertas buvo 5 metų amžiaus. Jis tiesiog išgirsdavo telepatinį balsą ir su juo bendraudavo mintimis. Kontaktai tęsėsi visą Majerio paauglystę ir jaunystę (1942–1953 metais su „Sfath“; 1953–1964 metais su „Asket“). Toliau sekė 11 metų pertrauka ir kontaktai vel prasidėjo tik 1975 metais, kuomet Majeris jau buvo 38-erių. Tada, kaip teigia, Bilis (pravardė) kontaktai tapo oficialūs, kadangi atsirado įrodymų, kuriuos jis galėjo pateikti visiems besidomintiems šia byla. Įrodymų – didesnių ar mažesnių, Majeris teigia, jog turėjo ir anksčiau, tačiau jų neviešindavo. Majeris komunikuodavo su šiais žmonėmis tiesiogiai „akis į akį“ arba telepatiškai – per atstumą. Kontaktuojantys nežemiškos kilmės žmonės buvo pagrindinė iniciatyvinė grupė, save pristatanti kaip plejariečiai (Plejaren) arba eraniečiai (Errans), kadangi savo gimtąją planetą šie vadina Era (Erra). Kontaktas būdavo užmezgamas ne su vienu, bet su daugeliu plejariečių, kurių vardai (jie taip prisistatydavo) buvo Pta (Ptaah), Semjasė (Semjase), Kvetselis (Quetzal), Pjėja (Pleija) bei kiti.
Dokumentiniame filme „Kontaktas“ (Contact) Majeris teigia, kad kontaktai prasidėjo 1975-ųjų sausio 28 dieną. Kadangi maždaug nuo to laiko kontaktai tapo „oficialūs“ – dėl juos patvirtinančių įrodymų atsiradimo: nuotraukų, kino juostų, metalo lydinių bei garso pavyzdžių, kuriuos ir tyrė šio dokumentinio filmo kūrėjai.
Šie lankytojai (plejariečiai) tvirtina atvykę iš Plejarų žvaigždyno, kuris yra už Plejadų (Plejadės, Sietyno M45 – ryškaus padrikojo spiečiaus Tauro žvaigždyne) sietyno. Plejariečiai tariamai suteikė Majeriui ir kur kas įdomesnių ir kokybiškesnių nežemiškos gyvybės įrodymų ir pavyzdžių nei bet kurioje kitoje NSO byloje. Majerio įrodymai ir liudijimai buvo kur kas įdomesni, negu visų kitų asmenų, tariamai kontaktavusių su nežemiška gyvybe, kadangi jis buvo sukaupęs daug labai detalių fotografijų, video filmo juostų, multitoninių garso įrašų. Taip pat – įdomių fotografijų, kuriose užfiksuotas spindulinio (lazerinio) ginklo panaudojimas (juo Majeris paleido lazerio spindulį į šalia savo sodybos esantį mišką ir lazeris savo kelyje sudegino smulkias kliūtis lapus, medžių šakeles, o sutikęs medžio kamieną – pradegino jį kiaurai). Taip pat plejariečiai jam perdavė ir sudėtingų metalų lydinių pavyzdžius – kaip kontaktų su nežemiška gyvybe įrodymus. Vėliau daugelis metalų lydinių paslaptingai dingę įvairiose tyrimų laboratorijose.
Reikia paminėti, jog visi Majerio įrodymai buvo tirti ne tik to meto technologijomis, bet ir atliekami pakartotiniai tyrimai su vis modernesne įranga. Tiriant nuotraukas – nustatyta, jog vaizduose, matomi skraidantys aparatai yra ne maži modeliai, bet realiu atstumu nuo kameros objektyvo nutolę dideli objektai. Tiriant garsus oscilografu – nustatyta jog garsai yra daugiatoniai ir ritmingai kartojasi, tarsi sukurti sudėtingoje įrašų studijoje arba įrašytas tam tikros mašinos darbo metu skleidžiamas garsas, o metalų lydiniai – stipriai nustebino tyrėjus, nes mokslininkus suglumino lydinyje esančių metalo molekulių struktūra ir išsidėstymas.
Majeris aiškina, jog lankytojai iš kitos planetos jam pavedė atlikti savotišką užduotį, kuri susijusi su žmonijos informavimu bei sąmoningumo ugdymu. Kadangi jis ėmėsi pavestos užduoties, tad natūralu, jog susilaukė visuomenės priešiškumo. Majeriui dėl to teko patirti daug pažeminimo, šmeižto, jis tapo paniekos ir pajuokos objektu. O taip pat pagal jo artimų žmonių, ir jo paties liudijimus bei išsaugotus įrodymus – daug kas norėjo Majerį nužudyti, todėl į jį pasikėsinta net 21 kartą (dažniausiai jį medžiodavo šauliai). Kai kurie iš šių pasikėsinimų buvo inicijuoti priešiškai nusiteikusių – taip pat nežemiečių, tačiau didelės jų dalies pavykdavo išvengti, kadangi apie pasikėsinimus jam pranešdavo plejariečiai. Majeris jautėsi labai nepatogiai, kadangi daugelis jį laikė apsėstu didybės manijos dėl visos jo švietėjiškos misijos. Tačiau vis dėlto jis ryžosi šiai užduočiai. Daugelis jį laiko pranašu apsišaukėliu.
Kontaktų tematika
Majeris teigia, kad jam buvo pavesta tiksliai nurašyti jo pokalbius su plejariečiais, kai kurie iš šių pokalbių yra publikuojami vokiečių kalba. Šie užrašai (knygos) vadinami kontaktiniais užrašais (contact notes arba contact reports). Šiuo metu yra vienuolika tomų kontaktinių užrašų pavadinimu „Plejadisch-Plejarische Kontaktbericht“. Dalis šių kontaktinių užrašų buvo išversti į anglų kalbą. Plačiai redaguoti ir publikuoti jie išleisti keturių tomų komplektu „Žinutė iš Plejadų“ (Message From The Pleiades), kurio autorius yra Majerio parodymų tyrėjas Vendelis Stivensas (Wendelle Stevens).
Majerio diskusijos su plejariečiais yra ypač detalios ir apimančios labai platų temų spektrą. Diskusijose kalbama apie dvasingumą ir pomirtinį gyvenimą; pavojų, kurį sukelia vyraujančios religijos; taip pat kalbama apie žmogaus istoriją; įvairias mokslo temas; astronominius fenomenus; ekologiją ir gamtosaugos pavojus; taip pat minimos ateities pranašystės. Dar viena įdomi Majerio parodymų tema yra ypač prieštaringai vertinama knyga „Imanuelio Talmudas“ (Talmud Jmmanuel). Teigiama, kad tai yra originalus vertimas iš senovės Aramėjų kalbos rankraščių, kuriuos Majeris su kolega atrado Jeruzalėje 1963 metais. Ši knyga, kaip teigiama, yra originalus Imanuelio mokymas ir faktai apie jo gyvenimo įvykius (istoriškai ši asmenybė klaidingai yra vadinama Jėzumi Kristumi). Išsamius knygos tyrimus ir studijas atliko profesorius Džeimsas Dierdofas (James Deardorff).

Kino juostos bei fotografijos
Bene patys svarbiausi įrodymai Majerio kontaktuose yra didžiulė kolekcija kontroversiškų fotografijų. Šiose nuotraukose įamžinti, kaip tvirtinama, erdvėlaiviai, pasirodydavę Šveicarijos kaime. Nuotraukose taip pat matomas „Apollo“ ir „Sojuz“ erdvėlaivių susijungimas 1975-aisiais, užfiksuoti – įvairūs astronominiai reiškiniai. Kontaktų šalininkai atkakliai tvirtina, kad nuotraukos yra ypač geros kokybės (geresnės negu bet kokio kito NSO atvejo buvusio iki tol) ir kad žmogus, turintis tiktai vieną ranką – tikrai nesugebėtų padaryti tokių kokybiškų falsifikacijų. Tup pat metu skeptikai teigia, jog daugelyje fotografijų įamžintos įvairių žurnalų iškarpos arba fotografuoti maži modeliai, kurie ore kabo laikomi nematomo valo.
Majerio fotografijos buvo sumaišytos kartu su specialiai Vendelio Styvenso komandos narių padarytomis falsifikacijomis, siekiant pikselių analizės metu išsiaiškinti tiesą. Falsifikacijose buvo fotografuojami maži itin aukštos kokybės NSO modeliai, kurių gamyba tuo metu tyrėjų komandai kainavo nemažai pinigų. Tokio tipo modeliai būdavo naudojami Holivudo kinų specialiesiems efektams kurti. Majerio nuotraukos kartu su falsifikatais buvo perduotos kompiuterinės grafikos specialistui Džimui Delatosai (Jim Delatosso). Džimas atlikęs kompiuterinę pikselių analizę, taip pat įvairius trianguliacijos matavimus pateikė išvadas – „vienose nuotraukose pavaizduoti dideli, realiu atstumu nuo objektyvo nutolę kūnai, o kitose – maži modeliukai, naudojami kino filmų efektams kurti“. Tyrimo organizatoriai buvo nustebinti rezultatais – Delatoso savo tyrimo metodais atskyrė visas falsifikacijos nuo Majerio darytų nuotraukų, nors vizualiai visose fotografijose buvo įamžinti panašūs objektai.
1978 metais šios nuotraukos ir pats Majeris buvo pagrindinis tyrimų objektas. Tyrimai truko netgi šešerius metus, siekiant išsiaiškinti visų įvykių autentiškumą. Pagrindinis tyrimus atlikinėjęs ir organizavęs asmuo – išėjęs į pensiją leitenantas pulkininkas Vendelis Stivensas (Wendelle Stevens). Jis subūręs specialistų -aktyvistų grupelę iš Amerikos, kurie drauge siekė išsiaiškinti ar visa tai, ką kalba ir pateikia Majeris yra tiesa, ar labai profesionaliai padaryta ir suplanuota apgavystė. Stivensas visą tą laiką buvo įsitikinęs, kad ši byla yra tikrų tikriausia tiesa, tačiau jo tyrimų rezultatai ir išvados buvo stipriai ignoruojami ir kritikuojami NSO tyrinėtojų visame pasaulyje, dėl Vendelio atsisakymo perduoti metalų mėginius, garso įrašus bei fotografijas jiems patiems ištirti. Vendelis jų neperdavė, kadangi bijojo, jog įrodymai gali būti sugadinti ar netgi pavogti.
Bėgant laikui taip ir nutiko: metalo pavyzdžiai nežinia kur pradingo iš saugomo seifo kompanijos IBM laboratorijose. Daugelis nuotraukų taip pat prapuolė, kadangi Majeriu domėjosi ne tik NSO entuziastai, bet ir JAV saugumas, bei kai kurie politiniai-nusikalstami susivienijimai. Kaip jau minėta – į Majerio gyvybę buvo pasikėsinta kelias dešimtis kartų.
Šios istorijos kritikai, tokie kaip Stentonas Friedmanas (Stanton Friedman) ir Žakas Valė (Jacques Vallée) yra įsitikinę, kad visi kontaktų įrodymai – klastotės. Kai kurie kritikai netgi pateikė panašių fotografijų, kurias turėjo Majeris, klastotes ir teigė, kad kai kurios Majerio nuotraukos yra padarytos iš mokslinės fantastikos knygų, paveikslų ir televizijos laidų. Majeris teigia, kad šios nuotraukos kai kurių tyrimų metu buvo pakeistos (perdarytos) žvalgybos agentų ir sudėtos į jo bendrą kolekciją siekiant sukompromituoti jo NSO liudijimą.

Anot kritikų – kai kuriose fotografijose yra įtarimų, dėl fokusavimo ypatumų, apšvietimo kampo problemų, kad šios nuotraukos buvo padarytos naudojant mažus modeliukus, taip pat ir kopijavimo bei įklijavimo metodą (copy-paste). Pačios įtikinamiausios Majerio nuotraukų analogijos buvo sukurtos fotonuotraukų efektų specialisto ir sustabdyto kadro (stop motion) animatoriaus Alano Frisvelo (Alan Friswell). Jos buvo kurtos specialiai 2005 metų liepos mėnesio žurnalo „Fortean Times“ viršeliui. Frisvelas naudojo techniką, kuria buvo dirbama iki skaitmeninės kino filmų efektų eros, kadangi modernios technologijos, anot Frisvelo būtų buvusios nepagrįstos ir nesąžiningos. Naudodamas senus kino juostų triukus, tokius kaip priekinio plano miniatiūros ir fotografijų iškarpos, Frisvelas sukūrė įtikinamas Majerio NSO nuotraukų kopijas, tačiau autorius teigė, jog šios nuotraukos jokiu būdu nepatvirtina, kad Majeris buvo apgavikas. Kadangi pats asmeniškai nedalyvavęs įvykių tyrime, jis teigė negalįs daryti jokių skubotų išvadų.
Majerio santykiai su žmona Kaliope (Kalliope) pasibaigė gana aštriai ir aršiai. Tad 1997 metais Kaliopė vieno interviu metu oficialiai pareiškė, jog Majerio NSO fotografijose yra modeliai, kuriuos jis sukūręs iš metalinių šiukšliadėžių dangčių, kilimų vinučių su plačiomis galvutėmis ir kitų namų apyvokos daiktų. Ir taip pat teigė, jog istorijos, kurias Majeris pasakojo apie savo nuotykius su atvykėliais iš kitų žvaigždynų buvo visiški prasimanymai. Ji patvirtino kuomet žurnalistas paklausė, kad tikrai garsioji vestuvių torto NSO nuotrauka buvo padaryta iš metalinio šiukšliadėžės dangčio. Ji taip pat paaiškino, jog vienoje iš nuotraukų vaizduojama nežemietė moteris iš tikro buvo Majerio pažįstama apsidengusi blizgia folija.

Taip pat Majerio žmona tvirtino, jog nuotraukose, kuriose, kaip teigiama vaizduojama Asket ir Nera, iš tikro nufotografuotos grupės „The Golddiggers“ šokėjos – Mišelė Dela Feiv (Michelle Della Fave) ir Zuzana Lund (Susan Lund). Majeris pasakoja, kad šios fotografijos yra dalis jam specialiai į kolekciją įmaišytų klastočių, siekiant jį sukompromituoti. Mišelė Dela Feiv teigia, kad jos fotografijas Majeris panaudojo nelegaliai, kad įrodytų savo išgalvotas istorijas apie susitikimus su nežemiete moterimi.


