Vienuoliktasis rašė:
tadasas99 rašė:Pirmiausiai jei prasai pagalbos tai daryk tai tinkamai, pvz pchikiatras nepades prievarta ar jei nebusi atviras.
Tame ir esmė, kad buvau atviras ir vis tiek gavau piliulių.
Turbūt nekeista. Psichiatrijos esmė ir yra gydymas piliulėmis. Yra kitų gydymo būdų (kurie šiaip turėtų būti visi derinami, o ne po vieną taikomi): psichologija, psichoterapija ir pan., kur ne piliulės esmė. Tačiau:
klajunas rašė:Psichiatras – nepadės, nes populiariausias gydymas yra cheminis.
Vėlgi, čia galim nesutarti, kadangi nevisai sutariam ir dėl pačios ligos kilmės. Tačiau, jeigu laikytis požiūrio, jog visos psichinės ligos yra kylančios natūraliai, o ne sukeliamos išorinių technologijų ar pan., – tuomet cheminis gydymas turi racijos. Psichikos sutrikimai ir randasi dėl sutrikusios smegenų chemijos, dėl sutrikusios neuromediatorių veiklos ir pan. Tad, manau, pakankamai logiška, jog smegenų chemija ir bandoma atstatyti.
Tačiau sudėtingos ligos, tokios kaip, pvz, šizofrenija, nėra net dar super gerai ištirtos. Nėra efektyvaus gydymo. Tad ir tos piliulės, ta chemija, tikrai nėra panacėja. Tačiau, vėlgi, kol kas nelabai yra geresnių alternatyvų.
Vienuoliktasis rašė:Vargu ar būnant apsinarkašinusiu zombiu yra normalus gyvenimas.
Tikrai taip ir nemanau. Tačiau gydymasis gali padėti sugrįžti į normalų gyvenimą. Arba bent jau normalesnį. Psichikos ligos yra daugybės įvairiausių formų ir sunkumų. Galbūt vienas žmogus gali su savo patirtimis asmeniškai susitvarkyti, tačiau kitas gali su grąžtu smegenis prasigręžti, kad tik išvarytų tuos balsus iš galvos.
Iš labai įdomaus ir vertingo pasakojimo, kaip šizofrenijos gydymas padėjo sugrįžti į normalų gyvenimą (https://www.ted.com/talks/elyn_saks_seeing_mental_illness) :
Kaip atsakė Raineris Rilkė, kai jam pasiūlė psichoterapiją: "Neatimkit mano demonų, kadangi bijau, jog tuo pačiu mane paliks ir mano angelai". Tačiau, kaip teigia toji Elyn Saks, tie demonai gali būti tokie gniuždantys, kad jau seniai visi angelai būna pabėgę.
Kartais nesigydimas gali tapti mirties nuosprendžiu, tad su siūlymais nesigydyti – reikia labai atsargiai.
Čia dar vienas įdomus ir vertingas pasakojimas į temą, kaip moteris tvarkėsi su balsais galvoje: https://www.ted.com/talks/eleanor_longden_the_voices_in_my_head Čia jau labiau akcentuojamas ne narkašinimasis piliulėmis, o emocinis, psichoterapinis tvarkymasis.
Ir aš tikrai nepasisakau už tai, kad gydomi žmonės būtų tiesiog prišeriami vaistais, užglušinami ir nuzombinami. Suprantu, kad tai nėra sprendimas. Tačiau kompleksinis, racionalus, apdairus gydymasis yra būtinas. Tai yra raktas iš ligos.
Tiek iš jūsų, tiek iš daugybės kitų tai patyrusių ir perėjusių žmonių pasakojimų, gana akivaizdu, jog gydant dažnai pritrūksta kompetencijos, žmogiškumo, profesionalumo, atidumo ir atsidavimo iš medikų pusės. Žmonės iš tiesų prišeriami vaistų ir tiek. Tai yra blogai, ir net nesiruošiu to ginti.
Tačiau ką ginu, tai suvokimą, jog psichiniai sutrikimai ir ligos yra medicininės problemos ir su jomis atitinkamai turi būti elgiamasi.