J.Silkas su kolegomis tikrino, kaip skiriasi tamsiosios materijos elgesys mažose galaktikose ir dideliuose galaktikų spiečiuose. Mažose galaktikose atrodo, kad tamsioji materija save traukia gana stipriai. Tačiau dideliuose galaktikų spiečiuose taip, atrodo, nėra: iš stipriau sąveikaujančios tamsiosios materijos turėtų susidaryti didesni branduoliai nei tie, kurie yra iš tikrųjų. Apie branduolių dydį sprendžiama iš greičio, kuriuo sukasi spiečius.
Astrofizikų teigimu, vienas iš galimų tokio reiškinio paaiškinimų – yra ne trys erdvės matmenys, prie kurių esame pratę, o šeši. Papildomi trys matavimai keičia gravitacijos poveikį labai nedideliu, maždaug nanometro atstumu.
Mokslininkai tvirtina, kad jų astronominiai tamsiosios materijos stebėjimai pateikia pirmą potencialų papildomų matavimų įrodymą. Kiti mokslininkai jų idėjas remia, bet nėra įtikinti. Harvardo universiteto (JAV) fizikė Lisa Randall, tyrusi papildomų matavimų egzistavimo tikimybę, sakė: „Net jei jų idėja teisinga, o tai yra panašu į tiesą, vien šiuos stebėjimus vadinti papildomų matavimų įrodymu galbūt yra pernelyg drąsu“.
J.Silkas ir pats pripažįsta, kad jo pasiūlymas yra „grynai hipotetinis“.
Fizikai jau daugelį metų įtarė, kad egzistuoja „paslėpti“ matavimai, labiausiai todėl, kad jų buvimą numato stygų teorija. Tai yra dabar populiariausia fundamentalių subatominių dalelių prigimtį aiškinanti teorija.
Paprastai manoma, kad šie papildomi matavimai yra labai nedideli: daugybę milijardų kartų mažesni už atomus. Dėl to šiuos matavimus esą labai sunku aptikti ir galima paaiškinti, kodėl Visata mums atrodo trimatė. Tačiau fizikai pasiūlė idėją, kad kai kurie papildomi matavimai gali būti ir santykinai dideli, tik mums neprieinami.
J.Silko ir kolegų numanomai aptikti papildomi matavimai taip pat yra „dideli“ – apie nanometro skersmens. Kitaip tariant, tuose papildomuose matavimuose Visata yra vos nanometro dydžio, sakė mokslininkai.
Jie tvirtina, kad nedideliais atstumais gravitacijos jėgos nepaklūsta klasikiniams Izaoko Niutono dėsniams, nes esant tokiems atstumams pasidaro svarbus papildomų matavimų egzistavimas. Tiesa, tai dar iki šiol neįrodyta eksperimentiškai: niekas neišmatavo, kaip gravitacija veikia per atstumą, kuris yra apie šimtąją milimetro dalį ar dar mažesnis.
J.Silko teigimu, šis gravitacijos pokytis galėtų būti priežastis, dėl kurios tamsioji materija skirtingų galaktikų aplinkose pasižymi skirtingomis savybėmis.
Viena astronominių stebėjimų interpretacija byloja, kad tamsioji materija, kuri, kaip manoma, sudaro 85 proc. Visatos masės, tačiau nėra sudaryta iš mokslui žinomų fundamentalių dalelių, pati save traukia dėl kažkokios nežinomos jėgos. O ši trauka, atrodo, nykštukinėse galaktikose yra stipresnė nei galaktikų spiečiuose. Tai labai keista: taip pat keista būtų, jei obuoliai nuo pavienių obelų kristų greičiau nei nuo obelų soduose.
Tačiau J.Silkas su kolegomis aiškina, kad traukos jėgos skirtumų prigimtis nėra nežinoma – ji atsiranda dėl papildomų matavimų erdvėje. O kadangi tamsiosios materijos dalelės didžiuliuose galaktikų spiečiuose pasiekia didesnį greitį nei nykštukinėse galaktikose, jos arti viena kitos praleidžia mažiau laiko, todėl šių papildomų matavimų poveikis juntamas silpniau.
Tiesa, yra ir kitų būdų paaiškinti tamsiosios materijos pasiskirstymą, pripažino J.Silko kolega iš Toronto universiteto (Kanada) Ue-Li Penas. Pavyzdžiui, galima būtų manyti, kad praeityje greitis, kuriuo sprogsta žvaigždės (supernovos), buvo gerokai kitoks.
„Man asmeniškai atrodo, kad supernovų greičio keitimas būtų konservatyvesnė idėja nei erdvės matavimų kiekio keitimas“, – prisipažino U.Penas. Tačiau jis mano, kad papildomų matavimų pasitelkimas yra tokia įdomi idėja, kad ją verta tirti net ir tuo atveju, jei tai – tik tolimas spėjimas.
Populiariausios stygų teorijos versijos teigia, kad yra ne trys, o iki aštuonių papildomų matavimų. Tačiau tai J.Silko idėjoms neprieštarauja, nes nėra priežasčių, dėl kurių šalia trijų didelių papildomų erdvės matavimų, kurių egzistavimą prognozuoja astrofizikas, negalėtų būti ir daugiau mažesnių matavimų.
DELFI
