Stoviu čia, tunelyje,
O priešais mane, žiauri arena.
Pikti žvilgsniai žiūri į mane,
O kas jie tokie? Ar jie mano likimo kalviai?
Ar mano teisėjai?
Vienas jų žengia prie manęs,
Paduoda gladijų į rankas.
Prieky regiu šviesą, girdžiu riksmus.
Jie ragina mane išeiti,
Nepasiduoti baimei, kurią dabar jaučiu.
Pažvelgiu žemyn,
Prakaitas varva nuo manęs.
Aš bijau to kas laukia priekyje manęs.
Bijau labai, nenoriu žengti pirmyn.
Visi pikti žvilgsniai nukrypsta į mane,
Liepia žengt arba mirt.
Žengiu. Į nežinomybę.
Kodėl? Nes taip reikia.
Nes taip liepta. Tai kiekvieno lemtis.
Žengiu dar kelis žingsnius pirmyn,
Jaučiu tarp savo sandalų braškantį smėlį,
Jo tiek, kad net graužia padus.
Bet tai tik pradžia. Tai tik niekis,
Prieš iššūkį, kuris manęs laukia.
Jis gyvas. Jis kvėpuoja. Ir jis nubaus mane,
Jei aš nekovosiu.
Dar keli žingsniai į priekį.
Jie drąsesni. Kupinesni ryžto.
Išpurtau smėlį ir einu toliau,
Išdidžiai pakelta galva.
Mano žingsniai vis greitėja,
Kvėpavimas dažnėja,
Pajuntu gaivaus oro gūsį,
Patekusį į mano plaučius,
Ir atsiduriu arenoje, aš joje,
Aš savo likimo kalvėje.
Aplinkui daug žmonių. Jie verčia mano širdį plakti taip,
Kaip ji dar nėra plakusi. Jie ragina mane kautis.
Laikau gladijų tvirtai, kaip jo dar niekad nelaikiau.
Tamsa. Mano košmaras,
Kamuojantis mane. Jis čia.
Priešais mane.
Aš pamatau prieš save tai,
Kas mane suėdė.
Juoda figūra žiūri į mane. Ir as ją pažįstu.
Pažįstu jos eiseną, jos judesius, jos žvilgsnį.
Atsimenu jos prisilietimą, kuris nudegino mano odą,
Mano lūpas, kad daugiau negalėčiau pajausti vandens.
Bet dabar aš turiu kautis su ja. Įveikti ją,
Jog mano kančia būtų baigta.
Žengiu žingsnelį link juodos figūros,
Bet sudreba mano ranka. Baisiai, kaip niekada.
Mane muša prakaitas, ką aš darysiu priėjęs prie jos.
Aš suvokiu, kad negaliu durti. Negaliu durti į tą, kurį mylėjau.
Bet turiu tą padaryti, jei noriu atgauti tai ką praradau – ramybę širdyje.
Artėju prie tamsios figūros, savo košmaro, tūnančio gylumoje.
Greičiau ir greičiau, bet pajuntu staiga už savęs stovint žmones.
Aš nežinau kas jie. Negaliu atsisukti ir pamatyti,
Nežinoma jėga neleidžia to padaryti.
Aš turiu žengti pirmyn. Žengiu. Drebėdamas, bet žengiu.
Staiga pajuntu skausmą. Baisų. Deginantį, neleidžianti man eiti.
Kuo aš einu? Ant ko einu? Ar tai dar vienas prakeiktas iššūkis?
Nuleidžiu galvą žemyn,
Ir pamatau anglis. Aš stoviu ant jų. Karštų. Deginančių.
Tai anglių takas. Privalau eiti juo, link savo košmaro.
Žingsniai vis sunkėja. Skausmas darosi nepakeliamas.
Aš parklumpu. Gyliai kvėpuodamas pažvelgiu į priekį,
Susimastau, kiek dar eiti beliko.
Bet aš nebegaliu. Aš per silpnas.
Gladijus išsprūsta iš mano rankos, krenta tarp anglių.
Mano akyse sunkiasi ašaros. Man skauda.
Man labai skauda. Nebegaliu eiti. Mano kojos kruvinos, apdegusios.
Staiga subliūkštu veidu į anglis.
Visas atsiduriu baisiame skausme.
Aš užsimerkiu. Aš meldžiu aukštesnių jėgų,
Nes noriu iš čia išeiti. Leiskit man išeiti.
Prašau visų žmonių, stebinčių mane.
Bet aš negaliu. Kodėl negaliu?
Kas manęs nepaleidžia?
Tai gyvenimas. Tai arena.
Aš privalau stotis. Aš privalau kautis.
Kad ir kaip sunku bebūtų.
Pajuntu smūgius per nugarą. Dar vieną.
Dar. Ir dar. Ir dar. Jie vis skausmingesni.
Vis stipresni. Mano nugara tampa kruvina.
Aš visas kruvinas. Ar tai mano mirties valanda?
Ne, tai ne tavo mirties valanda.
Išgirstu balsą galvoje, liepiantį man keltis, sakantį,
Jog tai ne mano, o priešais mane esančio šešėlio galas,
Agonija, kurią jis patirs.
Man sunku. Bet privalau. Privalau. Privalau!
Po velnių, susiimk ir kaukis!
Aš stengiuosi. Labai stengiuosi. Labai, kaip niekad nesistengiau.
Stengiuosi atsikelti, nors ir labai skauda.
Pajuntu, jog manęs niekas nebeplaka botagu. Šlykštūs žmonės atsitraukia.
Labai lėtai atsiklaupiu ant kelių,
Man sunku matyti, mano akys pilnos smėlio.
Bandau apgraibomis surasti gladijų, kur jis pradingo?
Niekur. Jis visada buvo mano rankoje.
Girdžiu balsus, rėkiančius, staugiančius,
Įvairiausius. Jie bjaurūs, paniekinantys, jie man nemalonūs,
Bet jie man liepia kautis.
Girdžiu būgnus, trimitus. Ir jie taip pat liepia kautis.
Jie suteikia man šilumos. Narsos,
Kurios taip trūksta. Valios, kurios aš neturiu.
Žengia kažkokie vyrai prieš mane.
Ar jie mane nubaus, jog nesugebu įveikti savo tikslo?
Jų daug, jų akys pilnos paniekos,
Jiems juokinga, kaip aš kankinuos.
Jie mane apsupa.
Bet aš jiems įrodysiu, kad tai jų, o ne mano,
Mirties valanda, prakeikta.
Iš narvų išleidžiami žvėrys. Liūtai, ar kas jie bebūtų,
Aš privalau juos įveikti. Gyvūnai, instinktyviai,
Riaumodami ir demonstruodami savo galią,
Artėja prie manęs.
Aš pažvelgiu į dangų. Jis niaukiasi.
Darosi tamsiau. Pradeda kapnoti lietus.
Aš atsistoju. Aš stoviu ant savo kojų stiprių.
Nebejaučiu anglių. Nebejaučiu skausmo.
Nebejaučiu gailesčio jausmo, nebejaučiu nieko.
Vienas liūtų, staiga šoka ant manęs,
Taškosi mėsos ir kraujai,
Į visas keturias puses.
Gyvūnas krenta. Nuo mano rankos.
Nuo mano gladijaus,
Kurį aš jam suvariau, tiesiai į širdį.
Kitas žvėris žengia prie savo kritusio gentainio.
Jis staugia. Jis kaukia ne savo balsu.
Jis gavo skausmą. Skausmą, kurį norėjo sukelti man.
Žmonės, mane apsupę, atsitraukia atgal.
Jų veide dingsta panieka.
Jų veiduose nebėra šypsenos.
Menkystos, stovėjusios už manęs, nuleidžia botagus,
Ir jie visi atsitraukia.
Atsitraukia, nes jie bijo.
Jie norėjo nubausti mane,
Tačiau patys tapo nubausti.
Nuo manęs kapsi kruvinas prakaitas.
Apsivalau veidą. Pažvelgiu į savo delnus.
Pažvelgiu į kritusį gyvūną. Ką aš padariau?
Kas ką tik įvyko? Ką aš įveikiau?
Aš nieko neįveikiau. Visiškai nieko. Nulį.
Tai nulis prieš tą šešėlį, kuris manęs laukia priekyje.
Laukia, nusisukęs nuo manęs, atgręžes nugarą,
Nerodydamas jokios pagarbos.
Aš žengiu toliau, į priekį.
Link kančios, link to šešėlio, kurį turiu įveikti.
Artėju link jo. Bet kur tau pabaiga…
Gal ji už žingsnio, o gal už daugybės šviesmečių.
Kelią man pastoja nauja baisi figūra.
Drebulys, šaltis, alkis,
Baimė grįžta į mane.
Grįžta tai, ko aš labiausiai bijojau.
Kad suklupsiu vėl, ir kad daugiau nebe atsistosiu.
Masyvi, juoda, išnirusiais kaulais figūra,
Apsikarsčiusi kaukolėmis,
Šlykščiu žvilgsniu, žiopso į mane.
Rankoje kūją baisų laiko ji.
Aš susimąstau: kiek gyvybių jis nunešė ar dar nuneš?
Ar manoji bus tarp jų?
Tik vienas mostas, tik vienas suknistas netinkamas žingsnis,
Ir aš būsiu negyvas.
Aš vėl drebu. Kodėl. Kodėl, klausiu savęs.
Na kodėl!? Noriu mesti gladijų vėl, pamiršt viską,
Ir išeit į tamsą, į kurią kada nors išeisim visi.
Bet aš turiu eit, nes vis dar turiu tikslą, įveikt kančią.
Trumpam užsimerkiu. Pamąstau. Atsimerkiu.
Bandau surast kažką, kas vėl suteiktų jėgų, drąsos.
Bet nebėra būgnų. Trimitų. Žmonės nebe suteikia man drąsos.
Aš žvalgausi. Pasimetusiu žvilgsniu, tikėdamas,
Na juk turi būti kažkas…
Kas suteiktų jėgų, tęsti sunkią kelionę.
Staiga minioje, aš pamatau būtybę, žvelgiančią į mane.
Šviesiai apsirengusią, grakščią, tiesią,
Tokią akinančiai skaisčią, žydromis akimis,
Kaip jūra. Kaip graži jūra. Kurią dar vakar mačiau.
Kurioje dar vakar maudžiausi su delfinais,
Liečiau vandens lelijų žiedus.
Ilgi, aukso spalvos plaukai,
Jie apšviečia viską, kas aplinkui buvo tamsu.
Kas buvo neaišku.
Ar tai Dievas, pasirodė man?
Ne, tai ne Dievas,
Bet tai kažkas,
Kas padės nukauti tamsą.
Šviesi figūra žiūri į mane,
Stikliniu žvilgsniu,
Lyg norėtų pasakyti – eik.
Eik. Dabar arba niekados, nevėkšla…
Aš nuleidžiu akis. Pridedu ranką prie širdies.
Aš vis dar girdžiu dūžius. Jie tokie nerimastingi.
Ji taip nori įveikti tamsą ir tapti laisva.
Vėl pažvelgiu į minią.
Ten nieko nebėra. Tik tuštuma.
O priekyje, kaulėta išgama,
Norinti nugalabyti mane.
Ji artėja prie manęs.
Pakėlusi kūją, norinti smogti.
Mano gladijus tvirtas.
Jis gali. Aš galiu. Ir tik aš.
Nesuteikdamas menkiausio pasigailėjimo,
Nukertu pabaisai rankas,
Ji rėkia skerdžiama.
Kūjas krenta,
Taip garsiai, lyg sprogstanti žvaigždė.
Kaulėta pabaisa žliumbia,
Ar ji meldžia ją pribaigti, jos pasigailėti?
Nutraukti jos kančias?
Galbūt. Tačiau palieku ją nukirstomis galūnėmis,
Paspringti savo skaudžioje agonijoje.
Ir nesuteikiu jai jokios malonės,
Kaip ir ji nebūtų suteikusi jos man…
Man telieka žingsniai. Keletas žingsnių,
Link košmaro, į kurį privalau suvaryti gladijų,
Ir viską užbaigti.
Aš einu. Iš lėto. Palengva. Ir prieinu.
Pagaliau prieinu. Bet ir vėl nutinka tai, ko nenoriu…
Aš suklumpu, suvokiu, kad nenoriu durti.
Košmaras atsisuka į mane.
Grubiai, savo tamsiomis rankomis suima mane už skruostų.
Aš pažįstu šį kvapą. Dar neseniai jį jaučiau. Jis buvo malonus.
Bet dabar nebe. Košmaras pasilenkia prie manęs,
Lyg norėdamas mane pabūčiuot,
Tačiau žvelgdamas man į akis, taria:
Tu nesugebi to padaryt,
Tad ir toliau būsiu tavo košmaru,
Baisiausiu ir skausmingiausiu,
Apie kokį tik gali pagalvot.
Mane paleidžia. Aš nukrentu.
Aplink matau lavą, neįveikiamą jokio mirtingojo kūno.
O už lavos, matau košmarą, kurį turėjau įveikti.
Atsiklaupęs ir ištiesęs rankas, šaukiu:
Jog nudursiu aš tave,
Ir jokia lava man to padaryt nesutrykdys!
Tamsi figūra atsigręžia į mane ir taria:
Nesugebėjai dabar,
Tai nesugebėsi niekada…
Bet nėra nieko, ko aš neįveikčiau.
Aš atsistoju, ieškau gladijaus.
Aš nirštu, pykstu, putoju. Kur pradingo gladijas?
Velniop jį, galiu eiti ir be jo!
Aš įveiksiu košmarą,
Įveiksiu tave, ar girdėjai!
Pažvelgiu į kunkuliuojančią lavą,
Aš eisiu ir man nerūpi, jog galiu sudegt!
Užsimerkiu. Pagalvoju apie tas akis, apie tas…
Tas akutes…gražias…žydras, kurias mačiau minioje.
Kurios man liepė eit. Ir einu. Pakeliu koją, statau žingsnį.
Atsimerkiu. Ir išvystu tai, tai…
Jūrą. Gražią. Tokią pačią, kurią įžvelgiau tose žydrose akyse.
Ji man suteikė progą. Paskutinią. Įveikti priekyje stovintį košmarą.
Bėgdamas link košmaro, vėl pajuntu tvirtą gladijų rankoje.
Pribėgęs, nors ir suabejojęs, bet duriu į košmarą iš visų jėgų.
Staiga atsiduriu aklinoje tamsoje.
Kieno tai pabaiga? Mano, ar širdyje egzistavusio košmaro?