Architektas ar atsitiktinumas?
Va tu, kokiais kriterijais vadovaujiesi suprasdama jog tai buvo dieviškas ženklas?
1TinSoldier rašė:Nejaugi tu savo gyvybę laikai tokia apgailėtina, nieko verta, kad tik pomirtinis gyvenimas tau atrodo prasmingas? Tu tik pagalvok: galimybė, kad Žemėje iš cheminių reakcijų išsivystys biologinė gyvybė – yra viena iš milijardų milijardų milijardų milijardų. Dar pagalvok apie milijardus spermatozoidų nuleidžiamų į klozetą ( :)) ), apie abortus, apie galimybė, kad susitiks tavo tėvai, būtent tie žmonės. Tik pagalvok, kokia maža buvo galimybė, kad gimsi būtent Tu ir galėsi išvysti šį pasaulį?.. Ar nėra verta gyventi vien dėl to? Ar nemanai, kad reiktų vertinti šitą loterijos laimėjimą? Pažvelk, koks stebuklingas pasaulis aplink tave – kokia harmonija, koks grožis, kokia įvairovė. Ir tu ne tik gavai galimybę tą pamatyti, bet ir turi sąmonę, su kuria gali visa tai suvokti. Tu turi galimybę mylėti, įgyvendinti savo svajones, kurti ir daryti begalę kitų dalykų. Ar tau tai per maža prasmė gyventi?
Kazkokia prasme tu teisus, bet yra isimciu is taisykles. Karo metu, paimti belaisviai budavo kankinami, su jais daromi eksperimentai. Juos ar taip, ar taip pribaigdavo, bet pirma isgaudavo visa imanoma informacija. Ar tu noretum kad tave kankintu, kol tu pasakysi viska ir nusautu tave kaip suni? Paskui su ta info kuria gavo, nueitu pas tavo draugus ir padarytu lygiai ta pati ka tau.
Gyvybe reikia branginti, bet ne vien savo.
Kalbos nuolat keičiasi, evoliucionuoja, yra pirminės kalbos, kalbų "geneologiniai medžiai", daug skirtingų kalbų rūšių, kalbų rūšys tarpusavyje susijusios ir daug kuo panašios. Ir visas tas kalbų evoliucinis procesas neatsiejamas nuo protingų žmonių, kurie tas kalbas naudoja.
Panašiai, biologai stebi daug gyvybės rūšių, jų raidą, evoliucionavimą, panašumus ir sąsajas tarp gyvybės rūšių. Tai viena medalio pusė. O kitoje medalio pusėje – architektai, kurie visa tai sukuria ir palaiko.
Ir, kai modeliuojame atsitiktinių įvykių baigtis (nagrinėjamu atveju įvykio baigtis – iškritęs kauliuko akučių skaičius), remiamės prielaida, kad mes kauliuką galime mesti labai didelį kiekį kartų. Pavyzdžiui, mes metame kauliuką N kartų. N – tai toks natūralusis skaičius, kuris kaip ir nėra begalybė (nes begalybė nepriklauso natūraliųjų skaičių aibei ir, jeigu tarčiau, kad N – begalybė, tai išeitų, jog tolesnis aiškinimas tampa logiškai beprasmis), bet yra toks didelis, kad bet koks skaičius, kokį sugalvosite, bus mažesnis už N. Tai yra matematikų konstrukcionistų mėgiamas apibrėžimas skaičiams, pateikiamas netgi kaip alternatyva begalybei.
Taigi, kas iš to, kad metėme lošimo kauliuką N kartų? Ogi tas, kad teoriškai 1/6 dalis nuo N iškritusių akučių bus viena akutė, kita 1/6 – dvi akutės ir t.t. Praktiškai tą irgi galima nesunkiai patikrinti. Labai tikėtina, kad, jeigu mesime kauliuką 1000 kartų, tai gausime, kad kokius 166 kartus iškris viena akutės, kokius 200 – dvi, 150 – trys ir t.t. Bet, jeigu mesime kauliuką 10000 kartų, tuomet šeši skaičiai taps vis labiau artimi vienas kitam. Tad atsitiktinumas praktiškai yra gan lengvai atsekamas.
Kita vertus, kai teko studijuoti matematinę statistiką, dėstytojas pateikė požiūrį, kad matematikai, mokslininkai mano, jog atsitiktinumo pasaulyje visiškai nėra, tik mes dėl riboto informacijos suvokimo esame linkę modeliuoti atsitiktinumą. Šį požiūrį patikrinau keliuose šaltiniuose ir išties tokį požiūrį atradau. Iš tiesų, mes tikrai galime tiksliai pasakyti, koks skaičius iškris, metant lošimo kauliuką jau jį išmetus, įvedę visus galimus išorinius veiksnius, lemiančius iškrintantį akučių skaičių. Ir apskritai mes galime viską tiksliai nusakyti, nuspėti, turėdami pakankamai informacijos. Vienintelė problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad reikiamos informacijos kiekis pernelyg didelis, kad galėtume viską modeliuoti determinuotai.
Netgi ta pati kvantinė mechanika, pateikiama kaip nesugebėjimo apibrėžti tikslios fundamentaliųjų dalelių pozicijos bet kuriuo laiko momentu pavyzdys, nereiškia, jog tas neįmanoma. Tai greičiau reiškia tai, kad mes dar ne viską žinome apie kvantinę mechaniką, todėl negalime pateikti deterministinių modelių tokioms situacijoms.
Toliau yra tekę netgi girdėti, kad atsitiktinumas yra būtina sąlyga laisvai valiai egzistuoti. Tačiau ar būtinai? O kodėl determinuotas procesas gamtoje to negali padaryti? Pasirodo, gali. Pavyzdžiui, paimkime funkciją f(x) = 3, kur 3 – galutinis rezultatas. Kokia tai bus funkcija, panaudojant nepriklausomą kintamąjį x? Pasirodo, tokių funkcijų aibė yra begalinė. Tarkime, f(x) = 3, f(x) = 1+1+1 ir t.t. (mes neprivalome naudoti to x, nes juk jis nepriklausomas kintamasis). Visos galimos funkcijos, kurios pateiktos, yra visiškai determinuotos, ir jų aibė begalinė. O vien iš trejeto mes tikrai negalime pasakyti tikslios generuojančios funkcijos, sugeneravusios tą skaičių. Tas ir rodo, kad, nors procesas, sudarantis kažkokį rezultatą, yra determinuotas, tačiau determinuotų procesų aibė yra begalinė.
O esant tokiai neapibrėžtai aibei, galime daryti prielaidą, kad, jeigu ir atsitiktinumo nėra, egzistuoja kažkokia konstrukcinė visuma, apibrėžianti absoliučiai viską, kaip mes egzistuojame. Ir nesvarbu, kas tą kūrėją galėjo sukurti. Jį galėjo sukurti begalinis kiekis determinuotų procesų kaip ir visus kūrėjus prieš jį. Tad gali būti ir taip, kad jokio kūrėjo tiesiog nėra, o egzistuoja kokia nors labai sudėtinga konstrukcinė visuma, kurios šiuo metu aprėpti kol kas nepajėgiame. Tačiau iš tokių sąlygų gali formuotis tiesiog bet kas. Sąmonė, pasąmonė, magija, kas tik norit, nes tokia sistema nėra apribota net tų pačių fizikos dėsnių, kadangi iš šios sistemos jie ir formuojasi.
Tačiau tokiai galimybei egzistuoti turėtų būti konkretus determinuotas procesas, kuris pajėgus ne tik generuoti viską, bet ir toks procesas, kuris pajėgus pakeisti pradinį šiuo metu esamą procesą. O čia ir įdomu. Bet kartu galėtų atsakyti į klausimą, kas gi galėtų būti tikrasis Dievas. Turbūt Dievas ir bus tas, kuris pajėgia perprogramuoti tokią sistemą ir kartu išlaikyti savo suformavimo matricą (pavyzdžiui, sąmonę iki perprogramavimo). Bet tokiu Dievu gali tapti bet kas. Na o ar taps, tai čia jau kitas klausimas, į kurį atsakyti joks žmogus (ir, manau, joks kitos civilizacijos atstovas šioje Visatoje) nesugebėtų.
Bet kuriuo atveju visai gali būti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kurią galėjo kas nors sukurti arba kuri susiformavo savaime pagal iš anksto egzistuojančias egzistencines konstrukcijas. Bet iš tų konstrukcijų galėjo pirmiau atsirasti ir kūrėjas, kuris mus ir sukūrė, tačiau visiškai nesuvokia, kaip pats atsirado (gal tas kūrėjas tiek galingas, kad jam laikas neegzistuoja, tačiau būtent dėl to jis ir svarsto, ar tikrai, žvelgdamas į mus, apribotus laiko, kurį galbūt jis ir pats sukūrė netgi?).
Kaip matome, tikrai sunku pasakyti, ar esame sukurti, tačiau esu beveik užtikrintas, kad viskas, kas šiame pasaulyje egzistuoja, tikrai nėra atsitiktinumo pasekmė. Juk net matematikoje tas naudojama supaprastantinti esamą sistemą, o ne dėl to, kad kažkas tikrai yra neapibrėžta ir dėl to vyksta atsitiktinai.
Tiesa yra dar viena galimybė, mačiau įrašą kažkur youtubei pasimetė, kad nuo žmogaus tikėjimo priklausė kiek išmes, žmogaus noras čia buvo kaip pavyzdys kad laimėti, jei netiki kad laimės kaip visada tai ir kauliukas ne tas iškrisdavo ir jis tik patvirtindamas savo abejones dėl pralaimėjimo ir toliau lieka netikintis kad laimės ir jis vėl nemato jokiu kitų galimybių tik kad pralaimės.
Tiesa, vos tik patikėjęs, kad gali laimėti ir kauliukas iškrito teisingas (t.y. jo paties metamas kauliukas čia visur).
Radau tą video:
▶ Žiūrėti YouTube
a.t.sielis rašė:Kai atrodo, kad gyvybė atsiranda atsitiktinės evoliucijos būdu, tai tik parodo žinių trūkumą. Nežinoma priežasčių, todėl kalbama apie atsitiktinumą, bet kaip bla aprašė, realiai atsitiktinumo nėra.
Aš tik pastebėsiu, jog žmonės, sakydami, jog evoliucija vyksta atsitiktinių mutacijų ir neatsitiktinės natūralios atrankos būdu (įsidemėk pagaliau tai), puikiai suvokia, ką reiškia terminas "atsitiktinumas".
Tas žodis nėra "get out of jail free" korta, kurią galima panaudoti, kai nebežinai, kas kaip vyksta. Niekas nebando išvengti aiškinimosi sakydami: matyt, atsitiktinumas ir tiek. Kaip kad dažnai naudojama "viską pradėjo dievas". Žodis "atsitiktinumas" tiesiog kalbinė ypatybė, nurodanti reiškinį, kurio visų priežasčių mes nelabai galime apskaičiuoti (bent jau duotuoju metu ir pan.)
Todėl taip: atsitiktinumai, kaip reiškiniai be priežasties, – neegzistuoja. Bet tai visiškai nekeičia evoliucijos teorijos, tai visiškai jos nepaveikia ir tikrai nediskredituoja.
a.t.sielis rašė:Nu va, jeigu nėra atsitiktinumo, gyvybės atsiradimas determinuotas adekvačių priežasčių.
Nereikia mėtytis tarp gyvybės atsiradimo, evoliucijos ir Visatos atsiradimo 🙂
Pagal vieną negalima daryti išvadų visiems.
Pirmiausiai, kiek mes žinome, fiziniame lygmenyje visiškai grynaveisliai atsitiktinumai neegzistuoja. Tai yra, genų mutacijos (kurias dabar vadiname atsitiktinem), greičiausiai, vis tiek privalo turėti savas priežastis. Bet tai visiškai nieko nepasako apie tai, kas vyko prieš evoliuciją ir prieš gyvybės atsiradimą. Kvantiniame lygmenyje, su visom kitom keistenybėm, visiškai gali nebūti jokio determinizmo ar pan. dalykų (ir, kiek žinom, nėra).
Taigi visa ko pradžia galėjo neturėti priežasties, kaip kad mes suvokiam priežastis. Kvantiniame lygmenyje tas pats įvykis gali būti tiek priežastis, tiek pasėkmė, efektas gali įvykti anksčiau už priežastį ir t.t. Tačiau tai, kas galioja kvantiniame lygmenyje, negalioja mūsų lygmenyje. Esmė, kad tai, jog genų mutacija privalėjo turėti tai lėmusias priežastis, nereiškia, jog atsekus pačią pradžią, tokio pat principo priežastis turėjo turėti įvykiai, galiausiai lėmę pačių genų atsiradimą.
Bet visą tai galim nubraukti. Pats svarbiausias dalykas yra tas – ir noriu kuo labiau jį pabrėžti ir akcentuoti – jog, jeigu net ir kvantiniame lygmenyje turėjo būti konkrečios priežastys ir pan. Jeigu Visatos, gyvybės ir rūšių atsiradimas turėjo būti determinuotas adekvačių priežasčių, kaip kad tu teigi. To konstatavimas pro jokį galą tau nesuteikia kompetencijos užtikrintai teigti, kokios (ar kieno sukeltos) tos priežastys buvo. Ir teiginys, jog viskam reikėjo priežasčių, pro jokį galą nereiškia, jog evoliucijai reikia architekto. Tai ir reiškia tik tiek, jog viskam reikėjo priežasčių. Ne daugiau. Ir bet kokie kitokie išvedžiojimai ir užtikrinti teiginiai – nesąžiningi.
Apie kvantinį atsitiktinumą bla gerai parašė:
Kita vertus, kai teko studijuoti matematinę statistiką, dėstytojas pateikė požiūrį, kad matematikai, mokslininkai mano, jog atsitiktinumo pasaulyje visiškai nėra, tik mes dėl riboto informacijos suvokimo esame linkę modeliuoti atsitiktinumą. Šį požiūrį patikrinau keliuose šaltiniuose ir išties tokį požiūrį atradau. Iš tiesų, mes tikrai galime tiksliai pasakyti, koks skaičius iškris, metant lošimo kauliuką jau jį išmetus, įvedę visus galimus išorinius veiksnius, lemiančius iškrintantį akučių skaičių. Ir apskritai mes galime viską tiksliai nusakyti, nuspėti, turėdami pakankamai informacijos. Vienintelė problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad reikiamos informacijos kiekis pernelyg didelis, kad galėtume viską modeliuoti determinuotai.
Netgi ta pati kvantinė mechanika, pateikiama kaip nesugebėjimo apibrėžti tikslios fundamentaliųjų dalelių pozicijos bet kuriuo laiko momentu pavyzdys, nereiškia, jog tas neįmanoma. Tai greičiau reiškia tai, kad mes dar ne viską žinome apie kvantinę mechaniką, todėl negalime pateikti deterministinių modelių tokioms situacijoms.
Net jeigu efektas matuotojo akiratyje pasirodytų anksčiau už priežastį, vis vien efektas kyla iš priežasties.
Effectively, one has a superposition of two situations: "Alice enters the room first and leaves a message before Bob" and "Bob enters the room first and leaves a message before Alice."
Jeigu pritaikyti evoliucijai, tai "pirmiau evoliucionavo, ir atrodo kaip sukurta", "pirmiau sukurta, ir atrodo, kad evoliucionavo" two in one.
Kaip ir čia:
Net jeigu efektas matuotojo akiratyje pasirodytų anksčiau už priežastį, vis vien efektas kyla iš priežasties.
Pats susivok: tau užteko vienos nežinomybės, vienos galimybės, vieno nepagrįsto spėjimo apie nežinomą dalyką ir iš karto padarei užtikrintą išvadą pagal savo jau seniai nusistatytą užgaidą.
O apie nesąžiningumą, tai panašu, kad nežinantys bando nustatyti sąlygas, kad niekas daugiau nieko nežinotų ir nemąstytų. "Mes nežinom, tai bet kokie teiginiai apie mums nežinomus dalykus – nesąžiningi". "Mes nežinom, tai ir jūs nežinokit". Nu jo…, 😀 čia panašiai kaip atsiliekantis bėgikas – "aš nespėju, tai ir kiti turi sustoti".
O jeigu paklausim: "o tai jūs kada nors žinosit?" Atsakymas: "ne, moksle absoliučių tiesų nebūna". Na, tai ko laukti?
Bet štai tau pasirodo, kad savoms tiesoms pagrįsti labiau reiktų kvantinėj mechanikoj determinizmo – šnai, tu žinai, kad būtent taip ir yra. O jūs va, matot, atsiliekat nuo manęs.
Tai kaip gerai, kad bent dalelę šviesos, iš visų tų absoliučių ir nepaneigiamų žinių, kurias tu turi, čia anomalijoj nuleidi. Tokia šviesybė pas mus šaly, tokia šviesybė… Net susigraudinti galima.
O tas principas = aklas tikėjimas, aklas ir totalus kliovimasis intuicija, subjektyvumu ir t.t.
Bet ačiū, kad šia žinute pagaliau taip atvirai ir nedviprasmiškai pripažinai, jog naudoji a priori argumentus, kurie visi kyla jau iš tavo padarytos išvados. Kitaip tariant, visi realybės pažinimai, atradimai ir viskas yra tik "techninės plonybės", kurios privalo vesti ten, kur tu jau nusprendei, jog veda.
Ir, akivaizdu, jog jokios diskusijos ir jokia nauda iš jų, tuomet, su tavimi tikrai neįmanoma. Nes ieškoma ne tiesa, o būdai pritempti viską prie jau padarytos išvados.
Nes ieškoma ne tiesa, o būdai pritempti viską prie jau padarytos išvados.
Na, dažniausiai aptarinėju kaip išvada daroma mąstymo būdu. Tarkim, mes girdėjom, kad žmonės padarė tokią išvadą. Bet nežinom, kodėl jie tokią išvadą padarė. Kai kurie prieštarauja kad čia nesąmonės, ir kokie durniukai buvo žmonės iki modernaus mokslo atsiradimo. Bet pradedi nagrinėti, žiūri, kad ne nesąmonės, o įvairūs filosofiniai keliai veda prie tos pačios išvados.
a.t.sielis rašė:Greičiausiai bendrasis žinojimas, kad Žemės gamtai labai reikšminga Saulė, irgi buvo vienas iš visų laikų žalingiausių ir t.t. dalykų. Nelabai jie ten žinojo apie fotonus.
Jo, bet dažniausiai aklai tikintys žmonės labiau į kraštutinumus mėgdavo/mėgsta eiti. Pvz: tam, kad Saulė pakiltų, reikia paaukoti jos dievams žmonių. Arba jokia gyvybės rūšis negalėtų egzistuoti negaudama Saulės šviesos. Žinai, panašiai, kaip kažkas dabar sako, jog Visatoje negali egzistuoti pasėkmė be konkrečios ir determinuotai sudėliotos priežasties.
Nors niekas nesiginčija, kad priežasties-pasėkmės ryšiai yra reikšmingi Žemėje (kaip ir Saulė). Na, bet į užtikrintus kraštutinimus dažniausiai eina aklai tikintieji savo absoliučiomis žiniomis. O tie neabejotini kraštutinumai ne visuomet nuveda į geras ir teisingas vietas.
Gero vakaro 🙂
TinSoldier rašė:Jo, bet dažniausiai aklai tikintys žmonės labiau į kraštutinumus mėgdavo/mėgsta eiti.
Skylė tavo samprotavimuose yra "aklai tikintys". Aklai tikintys nemąsto, neturi nuoseklios filosofijos. Panašiai, dabartiniais laikais paplitęs aklas tikėjimas tuom, ką materializmas teigia.
O štai mokslinis aiškinimas turi nuoseklius įrodymus, kurie vėliau leidžia suformuoti išvadas bei jas taisyti ir keisti, priklausomai nuo naujos informacijos. Kiek tik žmogiškai įmanoma – tai nėra aklas tikėjimas. Tai yra pažinimas.
Bet, jeigu nori, tavo atveju, "aklą tikėjimą" galim pakeisti į "fanatišką tikėjimą". Galbūt mažesnė dviprasmybė bus 🙂
Bet kuriuo atveju, manau, čia ganėtinas offtopic'as gavosi, tad aš pasitraukiu 🙂
TinSoldier rašė:Manau, jeigu pirmiau padaroma išvada, o tuomet ieškomos ją pagrįsti galinčios filosofijos, neatsižvelgiant į galimus neatitikimus, neatsižvelgiant į prieštaringą informaciją ir žinias, – tai yra aklas tikėjimas. Nepaisant to, kad ir kokios įmantrios filosofijos eitų kartu – jų prieiga – aklas tikėjimas.
Konstruoji šiaudinę baidyklę (straw-man argument). Išvadą mes turim, bet mus domina, kaip iki jos realiai prieinama, o ne kaip pseudopagrindžiama.
Tarkim, kažkas suskaičiavo kažkokios lygties rezultatą. Rezultatą turim, bet jeigu kontroliniame darbe užrašysim kažkieno kito gautą rezultatą, tai parodys, kad sprendimo patys neradome, o nusirašėme. Todėl mums reikia patiems išspręsti lygtį ir gauti rezultatą.
Tas pats pavyzdys su Saule. Kad Saulė reikšminga – tai ne aklas tikėjimas, bet natūralus žinojimas. Teisinga išvada. O kodėl Saulė reikšminga – galima nagrinėti, kaip augalai auga ir žaliuoja Saulės spindulių maitinami, kokios dar energijos iš Saulės sklinda, ir t.t. ir pan.
Taigi, iš pradžių teisingas bendrasis pažinimas, po to gilesnis ir smulkesnis pažinimas.
O štai mokslinis aiškinimas turi nuoseklius įrodymus, kurie vėliau leidžia suformuoti išvadas bei jas taisyti ir keisti, priklausomai nuo naujos informacijos. Kiek tik žmogiškai įmanoma – tai nėra aklas tikėjimas. Tai yra pažinimas.
Taip, viskas o.k., bet mokslinis aiškinimas liečia tik materijos/fizikinių energijų nagrinėjimą. O aklas tikėjimas prasideda, kai pradedama manyti, kad "jeigu turiu ir sėkmingai naudoju metalo detektorių, tai tik metalai yra tikrai egzistuojanti realybė"; "jeigu mokslinis pažinimas sėkmingas, tai tik mokslo objektai yra realiai egzistuojantys, o kiti pažinimo būdai ir pažįstami dalykai – niekai". Ir bandoma išstumti kitus pažinimo būdus "iš apyvartos".
Dedukcija ne visur tinka. Pradinė daroma prielaida turi turėti ypač patikimą pagrindą. Kaip, pavyzdžiui, ir empiriškai patikrinama, matoma, regima, išmatuojama, eksperimentais pagrindžiama Saulės nauda.
Konstruoji šiaudinę baidyklę (straw-man argument). Išvadą mes turim, bet mus domina, kaip iki jos realiai prieinama, o ne kaip pseudopagrindžiama.
Nieko nekonstruoju, nes tu pats akivaizdžiai pseudopagrindinėji, ignoruodamas ir kreipdamas informaciją ir žinias taip, kaip tik užsimanai, siekdamas per prievartą pritempti viską prie sau patinkančių išvadų.
Prisimink visiškai iš oro ištrauktą evoliucijos taisyklę, jog mutacijos gali generuoti pokyčius tik iki tam tikros ribos. Jinai visiškai fantastinė, orinė. Bet tau jos reikėjo, kad galėtum pagrįsti savo įsitikinimus ir tu ją naudoji kaip faktą. Prisimink nepagrįstą, neįrodytą ir spėjimui prilygstantį kvantinės fizikos dėsnį, kurį naudoji kaip faktą, įrodantį sau patinkantį įsitikinimą. Ir t.t.
Tai yra pseudopagrindimai.
Dabar jau tikrai pasitraukiu 😀 tikiuosi…
TinSoldier rašė:Nepyk, bet Saulė yra visiškai ne tas pats, kaip nematomas, nejaučiamas, neapčiuopiamas, nepatikrinamas, jokių bruožų, kriterijų ar stebimo patikrinamo ir jam priskiriamo poveikio neturintis Kūrėjas. Saulė yra objektas. Kūrėjas yra tik idėja. Skirtumą jauti?
No problem. Saulė tik objektas, egzistuojantis mūsų stebimose trijų matavimų sistemoje. Kūrėjas – supersubjektas, sukūręs šią ir kitas sistemas, ir esantis virš jų. Todėl viskas adekvatu, kad negali stebėti supersubjekto taip kaip objekto. Nes patys esam jo atžvilgiu objektai. Čia panašiai kaip akmuo negali stebėti žmogaus, o žmogus akmenį stebėti gali.
Žinios apie Saulę ir žinios apie Kūrėją – skiriasi, gaunamos skirtingais metodais. Bet tiek vienos, tiek kitos yra naudingos.
Prisimink visiškai iš oro ištrauktą evoliucijos taisyklę, jog mutacijos gali generuoti pokyčius tik iki tam tikros ribos. Jinai visiškai fantastinė, orinė. Bet tau jos reikėjo, kad galėtum pagrįsti savo įsitikinimus ir tu ją naudoji kaip faktą.
Na, įrodymų našta gula ant įrodinėjančiųjų pečių. Ne aš turiu paneigti atsitiktinės neodarviniškos ar pan. evoliucijos gebėjimą kurti, bet jis turi būti įrodytas tų, kurie teigia šią teoriją. Ne aš turiu įrodyti, kad yra ribos mutacijoms, bet įrodinėjantieji tokio scenarijaus veiksmingumą turi įrodyti, kad mutacijų kuriančios galimybės yra neribotos. O konkretūs eksperimentai, kaip pvz. su e coli bakterijomis kol kas apžvelgė tik labai ribotą mutacijų veikimo diapazoną.
Iš logikos pusės, besikaupiantys sistemos gedimai sugriauna sistemą, ir naujos informacijos nesukuria. Jeigu pradėsim gadinti Windows kodą "mutacijomis", galiausiai Windowsai nusprogs.
Tai vat, esant tokiam natūraliam platesnės visumos suvokimui, jūs ir įrodykit, kad mutacijos gali nudirbti tokio mąsto kūrybinį darbą, kad sugebėtų sukurti supersudėtingumo naujas biologines sistemas.
Prisimink nepagrįstą, neįrodytą ir spėjimui prilygstantį kvantinės fizikos dėsnį, kurį naudoji kaip faktą, įrodantį sau patinkantį įsitikinimą. Ir t.t.
Na, jokio dėsnio neformulavau. Jeigu pamąstymus viena ar kita kryptim pradėsim laikyti problema arba vadinti pseudopagrindimais, tai galima iš karto išmesti mąstymo funkciją į šiukšlių dėžę. Žodžiu, ieškai problemų, ten kur jų nėra.
Žinios apie Saulę ir žinios apie Kūrėją – skiriasi, gaunamos skirtingais metodais. Bet tiek vienos, tiek kitos yra naudingos.
Nurodyk konkrečiai, kodėl tavo siūlomais metodais gaunamos žinios apie kūrėją yra naudingos? Nėra tokio mechanizmo, kuris tau leistų atfiltruoti tuo metodu gaunamas naudingas žinias nuo nenaudingų. Tai, kad tos žinios yra naudingos*, remiasi totaliu ir visišku aklu tikėjimu (šį kartą ta sąvoka puikiai tinka).
*naudingos atskleidžiant tikras žinias apie kūrėją. Neneigiu galimos naudos, pvz, žmogaus psichinei būklei, emocijoms, filosofiniam mąstymui, kas visiškai nebūtinai turi sietis su tiesa.
Jeigu mokslo metodas kūrėjui (jeigu jis egzistuoja/egzistuotų) tirti netinka, tai visiškai nereiškia, kad tavo metodas tinka. Tu gali būti toks pat akmuo, beprasmiškai ir nevaisingai bandantis stebėti žmogų. Tiesiog neturintis tam gebėjimų. Bet užtat turintis daugybę įrodytų, daugybę kartų stebėtų, nuolat žmonėse pasikartojančių savybių, kurios nuveda žmogų į saviapgaulę. Ir tu neturi visiškai totaliai jokios priemonės, kaip atskirti: ar tu save apgaudinėji ar gauni tikras žinias. Ir tau telieka kliautis ir aklai pasitikėti savo į saviklaidą linkusiomis smegenimis. Esant tokioj situacijoj, aš tokių žinių apie kūrėją negaliu užtikrintai vadinti naudingomis.
Na, įrodymų našta gula ant įrodinėjančiųjų pečių. Ne aš turiu paneigti atsitiktinės neodarviniškos ar pan. evoliucijos gebėjimą kurti, bet jis turi būti įrodytas tų, kurie teigia šią teoriją.
Ką tu čia išvertinėji? 😀 Tai evoliucijos gebėjimas kurti yra įrodytas. Tu išgalvojai naują mechanizmą, tad tau ir tenka atsakomybė jį įrodyti. O ne biologams reikia įrodinėti, kad neegzistuoja tavo išfantazuotas barjeras. Tu daug visiškai nepagrįstų, idiotiškų, fantastinių išvedžiojimų gali išgalvoti, kodėl evoliucija negali vykti taip, kaip įrodyta, jog vyksta.
Ar tai reiškia, jog dėl kiekvienos tavo liguistos fantazijos (kurias tu dar turi įžulumo teigti, jog įrodinėti privalo kiti) reikia braukti velniop visus tiesiog kibirais semiamus įrodymus?
Aš pasakysiu, jog Žemė aplink Saulę negali skrieti, kadangi Žemės orbitoje yra nematomas, nejaučiamas ir nestebimas barjeras, kurio Žemė negali įveikti. Ir kad apskrietų Saulę, Žemė privalo kiekvienu apsisukimu patekti į kitą dimensiją. Ar man reikės tą išgalvotą naują mechanizmą įrodinėti, ar astrofizikams, kurie neturi visiškai jokios priežasties manyti, jog mano versija galėtų būti teisinga?
Na, jokio dėsnio neformulavau. Jeigu pamąstymus viena ar kita kryptim pradėsim laikyti problema arba vadinti pseudopagrindimais, tai galima iš karto išmesti mąstymo funkciją į šiukšlių dėžę.
Norėjau dar pridėti savo paaiškinimą apie tai, bet pamiršau.
Aš jokios problemos neturiu su pasvarstymais, pamąstymais. Šituo konkrečiu atveju, apie kokį rašė Bla:
Tai greičiau reiškia tai, kad mes dar ne viską žinome apie kvantinę mechaniką, todėl negalime pateikti deterministinių modelių tokioms situacijoms.
Aš net palaikyčiau tą mintį. Visiškai galiu įsivaizduoti tokį variantą, manau, kad jis tikrai įmanomas. Ir tik sveikinu ir džiaugiuosi Bla už tokią iškeltą idėją. Tačiau tai vis tiek lieka tik spėjimu ir su ta idėja reikia elgtis, kaip su spėjimu.
Tu, kita vertus, susidaro įspūdis, tiesiog esi nepajėgus abejoti dalykais, ant kurių statomas tavo tikėjimas. Gali panirti į tau naudingas fantazijas ir net neturėti minčių jomis suabejoti, jas patikrinti ar bent atsargiai įvertinti.
Ok, dabar jau tikrai viskas. Jeigu dar kažką parašysi, tebunie paskutinis žodis – tavo 🙂
TinSoldier rašė:Tai evoliucijos gebėjimas kurti yra įrodytas. Tu išgalvojai naują mechanizmą, tad tau ir tenka atsakomybė jį įrodyti. O ne biologams reikia įrodinėti, kad neegzistuoja tavo išfantazuotas barjeras. Tu daug visiškai nepagrįstų, idiotiškų, fantastinių išvedžiojimų gali išgalvoti, kodėl evoliucija negali vykti taip, kaip įrodyta, jog vyksta.
Kad evoliucija vyksta, niekas neginčija. Deja, kol kas nebuvo parodyta, kad gamtinės priežastys gali turėti didelę kuriamąją galią evoliucijoje.
Daug kartodamas žodį "fantazija" akivaizdaus įrodymų trūkumo nepanaikinsi 😀
Viskas aišku. 😀 Galima dėti tašką.
Ktaip tariant, faktorių atsiranda tiek, kad patogiau tarti, jog nežinome, kas gi iškris, ir tarti, kad iškritę sakučių sk aičius nuo vieno iki šešių.
Ne matematikas, todėl savais žodžiais.
Kaip teisingai pastebėjai, matematika apskritai a priorinis, grynas tautologinis mokslas, nieko negalintis pasakyti apie juslinę tikrovę. Matematika radosi sąmoningai abstrahuojant šią tikrovę tam tikrų pamatinių postulatų pagrindu. Barzdotas pavyzdys – Euklido geometrija, operuojanti idealiais, realybėje neegzistuojančiais objektais ir kažkeliomis aksiomomis. Tą patį galima pasakyti ir apie tikimybių teoriją – parodei, kas t. t. prasme yra atsitiktinumas, t.y., kokiomis sąlygomis gali būti taikomas t.t. matematinis arsenalas, bet apie realybę pati t.t. nieko "nežino" – atsitiktinumas joje tėra abstrakcija, kaip ir Euklido geometrijos tiesė ar skaičius 3.
Savaime aišku, kad matematika yra nepakeičiamas/būtinas realybės pažinimui instrumentas, bet ne daugiau. Matau tik tam tikrą problemą (?) tame, kad matematika radosi evoliucinės prigimties protui sąmoningai abstrahuojant evoliucinę realybę, o evoliucinis priežastingumas greičiausiai nėra universalus, bet jo principai yra postuluoti ir matematikoje. Gal tiksliau būtų tarti logikos principai, bet logikos šaknys glūdi priežastingume. Todėl pasiekus tam tikrą lygį, gali atsirasti problemos ir matematikoje. Apie gryno pliuralistinio racionalizmo problemas nėra ko šnekėti – problemų ten nėra.
mokslininkai mano, jog atsitiktinumo pasaulyje visiškai nėra, tik mes dėl riboto informacijos suvokimo esame linkę modeliuoti atsitiktinumą .
Su šiuo pastebėjimu kaip ir sutikčiau, bet tuoj pat užduočiau mėgiamą lakmusinį klausimą iš kitos operos – pats jautiesi atsitiktinis ar būtinas ir kodėl būtent šioks ar anoks? Čia automatom išlenda evoliucijos teorija – koks atsitiktinumo ir būtinybės vaidmuo šiame reikale? Atsitiktinumas t.t. duona, o su būtinumu kiek painiau – jis priimtinas fizikoje, bet nėra absoliutinamas, o metafizikoje yra esminis, jį tapatinant su pradine Priežastimi (absoliutinant).
Atsitiktinumo sąvoka mūsuose nuvalkiota ir dažnai vartojama kaip papuola. Tik tikimybių teorijoje atsitiktinumas yra apibrėžtas (pats tai populiariai ir išdėstei) ir funkcionuoja tavo minėtomis sąlygomis, bet teorinėje, fundamentalioje ar kaip ten užsivadina matematikoje yra savų bėdų ("trintį" tarp didžiausio natūtarliojo skaičiaus ir begalybės parodei – tinka kaip anksčiau paminėtų galimų matematikos problemų pavyzdys).
O evoliucijoje vartotinas fizikinio atsitiktinumo terminas – tai fiziškai priežastinis fenomenas, galintis įvykti arba ne (vykti vienaip ar kitaip) priklausomai nuo begalės priežastinių veiksnių, kuriems, savo ruožtu, galioja tokios pat sąlygos ir t.t. Kažkada lyg buvo panaši tema – daug matematikos (t.t.), todėl nesupratau ir nesigilinau, bet čia pasikartosiu – matematika (šiuo atveju – t.t.) nieko negali pasakyti apie realybę. Monetos metimo pavyzdys nė iš tolo neprilygsta gyvybės atsiradimui, todėl t.t. apskritai netaikytina šiam reikalui – metant monetą žinoma, kokie veiksniai lemia rezultatą ir postuluojamas atsitiktinis šių veiksnių kiekybinis/kokybinis kitimas, o apie pvz. RNR atsiradimui būtinų veiksnių kiekybinę/kokybinę išraišką ar svarbą nežinoma praktiškai nieko. Neabejotina, kad tai visai kito lygmens super(super)inis fenomenas.
Realybėje atsitiktinumo ko gero nėra – tėra suvokimo spraga dėl evoliucinės tikrovės nulemto priežastingumo supratimo. Dėl šio kazuso šiandien kai kur mums suvokiamo priežastingumo regresas tariamai "dingsta", užleisdamas vietą atsitiktinumui. O čia ir vėl bandoma lipti ant to paties grėblio – jei fizikoje priežastingumo nėra, tuomet n-tąjį kartą pasikinkoma metafizika ir t.t., užmirštant elementarią tiesą – mums suvokiamas priežastingumas tėra fizikinis indukcinis "postulatas".
Savaime aišku, kad "įlįsti" į singuliarų tašką ar "pasibalnoti" elektroną greičiausiai neįmanoma, bet beveik neabejoju, kad tuose lygmenyse egzistuojantis "priežastingumas" neturi nieko bendro su evoliucinio erdvėlaikio priežastingumu. O ką daryti "atradus" nesuvokiamą priežastingumą? Čia tiktų paralelė su tuo, kaip A Einšteinas pasinaudojo tuomet (man ir šiandien) nesuvokiamu c pastovumu įvairiose atskaitos sistemose – priėmė kaip faktą ir pirmyn. Niutonui beliko užleisti vietą…
O esant tokiai neapibrėžtai aibei, galime daryti prielaidą, kad, jeigu ir atsitiktinumo nėra, egzistuoja kažkokia konstrukcinė visuma, apibrėžianti absoliučiai viską, kaip mes egzistuojame.
Tą "konstrukcinę visumą" kiekvienas gali pavadinti kaip kam patinka. Ko gero pavadinčiau paprastai – Būtis. Būtis, kurią įmanoma pažinti. Tai irgi indukcinis "postulatas", bet pati indukcijos prigimtis yra viena iš pagrindinių begalinio pažinimo proceso prielaidų.
P.S. Greičiausiai ne kart viskas peršnekėta ir girdėta, bet kadangi pats užmiršau, tai ir gavosi paklodė – sorry. 🙂
Creative rašė:Tiesa, vos tik patikėjęs, kad gali laimėti ir kauliukas iškrito teisingas (t.y. jo paties metamas kauliukas čia visur).
Radau tą video:
▶ Žiūrėti YouTube
Taip toks dalykas iš esmės egzistuoja, nors neverta tikėtis, kad atėjus lošti išloši didžiulius pinigus, bet mes dažnai manome jog mes vadovaujamės sąmoningais sprendimais, nors beveik visą įtaką mums padaro pąsamonė. Jeigu praeityje keletą kartų nepasisekė kažką spėjant labai tikėtina, kad spėjant ir su kauliukais nuolatos nepataikysi, taip esi pats save užsiprogramavęs nors to negali suprasti.
Arba kitas variantas, žmogus tikintis jog jam sekasi turi kur kas didesnius šansus nuolatos išmesti norimą skaičių, nei tas kuris į tai žiūrės skeptiškai. Kitaip sakant skeptiko mąstymas nevalingai jį apsaugos nuo laimingo skaičiaus, kurio jis nori vardan to, kad būtų apsaugotas senas skeptiko mąstymo modelis. Ne veltui dažnai sakoma, kad žmogui kuriam nesiseka gyvenime derėtų keisti mąstymą, tada bent kažkiek keisis ir pasaulėžiūra.
