Žemės formos konvergavimą į sferiškumą galima įrodyti vien iš to fakto, kad obuolys nuo obels krenta žemyn, o ne kaip nors ten įstrižai, į viršų ar dar kaip (tai yra, veikia Žemės traukos jėga, nukreipta į centrą). Ir čia net netaikant Einšteino lygčių, o paprasčiausiai pasinaudojant Niutono visuotinės traukos dėsniu.
Žemė nėra idealiai apvali, jos forma turi tam specialų pavadinimą – geoido. Bet būtent šitie neidealumai tobulai atsispindi ir kintančiame laisvojo kritimo pagreityje. Tačiau vien tas faktas, jog bet kuriame taške Žemės laisvojo kritimo pagreitis priklauso [9,78 m/s^2; 9,832 m/s^2] intervalui, akivaizdžiai įrodo, kad Žemė yra artimesnė sferos negu kažkokio tai disko formai.
Gerai, padarykim kitaip, paimk iš kur nors 100 kubinių km metalinę sferą
Gerai. Bet sferą truputėlį padidinkime iki 125 km^3, jog man lengviau būtų ištraukti trečiojo laipsnio šaknį. Tegul tas metalas būna osmis, nes jis yra tankiausias gamtoje randamas elementas ir yra neradioaktyvus (sakykime, saugau tavo sveikatą). Tada tavo sferos masė bus tokia:
1) m = ρ*4/3*π*R^3
2) ρ = 22500 kg/m^3
3) R = 5 km = 5000 m.
4) Taigi, m ~= 1,178*10^16 kg.
Dabar tavo rutulio masė kiek sudaro Žemės masės? Apytiksliai tai būtų vos dvi milijardosios, tai yra, net Žemės ir Saulės masių santykis didesnis. O tu čia nori iš mūsų, kad gravitaciją su tavo miniatiūriniu rutuliu skaičiuotume. Tai jeigu jis būtų ant Žemės, to rutulio ir Žemės tarpusavio traukos jėga Žemės paviršiuje būtų tokia nemaža visai (remiantis Niutonu): 1,15*10^17. Tačiau jeigu tą skaičių padalinsi iš rutulio masės, gausi ne ką kitą, o kaip Žemės laisvojo kritimo pagreitį, kas ir rodo, kad Žemės įtaka būtų didžiausia jos paviršiuje šiam rutuliui, t.y. įsivaizduoti gali tą savo rutulio poveikį Žemei kaip kokio nors aukšto kalno poveikį traukai. Ji yra, bet tokia niekinė, jog galima tai paprasčiausiai ignoruoti. Štai dėl to ir moneta iškris pro kitą galą iš tavo to rutulio, nes tai padarys ne kas kitas, bet kaip apvalios Žemės traukos jėga.
O kas bus, jeigu rutulį iškelsi į kosmosą pakankamai toli nuo bet kokio objekto? Sakykime, rutulį padėsime kažkuriame iš Lagranžo taškų (pavyzdžiui, L1, tai yra taškas tarp Žemės ir Saulės). Va ten ir galėsi stebėti savo rutulio gravitacijos jėgą. Ir ją ta teks stebėti tokiu pat būdu kaip narys @San IL ir aprašė. Aišku, stebėjimas gali ir užtrukti, nes tavo rutulio paviršiuje laisvojo kritimo pagreitis tebus apie 0,03 m/s^2. Po to jis imtų kisti, nes kistų atstumas iki centro, realiai atsirastų ir naujas centras, po to vėl kitas ir t.t. Palyginimui – su tokiu pagreičiu iki 50 km/h pagreitėtum per apie 7 minutes ir 43 sekundes. Jeigu taip vairuotum, užknistum daugybę vairuotojų, tau visi signalizuotų, durniumi vadintų ir tiesiog šiaip keiktų. Taip pat pastebėsiu ir vieną pozityvų dalyką – mūsų prietaisai eksperimentą su tokiu rutuliu jau būtų pajėgūs išmatuoti. Ir kas žino, galbūt toks rutulys padėtų geriau suprasti gravitacijos jėgą, perėjimą nuo mikro iki makro lygmenų. Bėda ta yra, jog rask tu tokį kiekį osmio, išlydyk jį, pagamink tokį rutulį, iškelk jį į kosmosą ir po to nugabenk dar iki L1.