Taigi, pirmoji istorija:
Tai nutiko, kai man buvo apie 9-10 metų. Vasarą leidau pas močiutę kitame mieste, ji gyvena dvylikaaukščio daugiabučio penktame aukšte, vaizdas atsiveria gražus, jo neužstoja jokie kiti daugiaaukščiai, pro didelius langus matosi netoliese esantis parkelis.
Buvo naktis, apie 2-3 valandos, bent jau taip rodė sieninis laikrodis, tikslaus laiko nepasakysiu. Pabudau pažadinta savo telefono skambučio (taip taip, turėjau telefoną… nespalvotą, nesunaikinamą nokia 3310), kuris gulėjo kambario gale ant stalo. Rodos, kad tik pažadinęs, telefonas nustojo skambėt, o aš besiruošdama lipti iš lovos tiesiog atsisėdau, mano dešinėje buvo langas, gatvė buvo menkai apšviesta žibintų, bet aš mačiau kitą šviesos šaltinį. Staiga pasigirdo nenusakomas ūžimas, lyg koks daiktas bandytų pajudėti iš sąstingio visu greičiu, nemoku apibūdinti. Atsistojau lovoj, kad geriau matyčiau kas dedasi, ir tada visą kambarį nutvieskė šviesos blyksnis, viskas ką po to mačiau, buvo tik tai, kad tas blyksnis milžinišku greičiu nuskriejo link horizonto. Stovėjau dar kelias akimirkas, ir kiek išsigandusi vėl atsiguliau ir pabandžiau užmigti.
Ryte atsikėlusi papasakojau viską močiutei, tačiau ji sakė nieko negirdėjusi. Taip pat, ryte nubėgau pažiūrėti prie telefono, ir tikrai buvo praleistas skambutis. Ir dar, įdomus faktas tas, kad ant asfaltuoto kelio matėsi kažkokie rėžiai, provežos.. O prie kelio buvusi žolė atrodė kiek apskrudusi, ar kaip čia pasakyt. Aišku, gal tai vaiko fantazija, aš nežinau, bet šis dalykas labai įstrigęs atminty. Be to, nebuvau jau ir tokia maža, kad įsivaizduojamus draugus regėčiau, o ir močiutė patikino,kad prieš tai tų provežų ten nebuvo…
Antra istorija kiek trumpesnė, bet man asmeniškai net dabar prisiminus keistas jausmas pereina per kūną.
Tai įvyko gal prieš metus. Buvo diena, skaičiau knygą berods, ar laikraštį, ir kažkaip pagalvojau, kad būtų gerai visai prigulti ir nusnūsti.
Įsitaisiau ant sofos, užmerkiau akis ir tiesiog gulėjau, miegas neėmė, bet bandžiau atsipalaiduoti.. Ir staiga įvyko keistas dalykas… Kažkas mane pašaukė vardu. Turiu paminėt, kad namie buvau viena. Bet balsas buvo nenusakomas.. lyg skambėtų iš kosmoso.. Tikrai, balso dažnis atrodė ir aukštas ir kartu žemas, suelektronintas, aidintis, gergždžiantis.. nemoku nusakyt. Atrodė,kad kažkas prasiskverbė į mano mintis. Rodės, kad tiesiog įėjo į mano galvą per ausį, kartu tardamas mano vardą. Nemoku paaiškinti to jausmo. Šokau apimta baimės.. niekada nebuvau kažko panašaus patyrus.. Tas balsas buvo labai garsus… Lyg būtų kažkas tuos žodžius taręs būdamas priglaudęs lupas, bet kartu ir būdamas už milijono šviesmečių. Čia nebent reik patirt, kad suprast apie ką kalbu, nes jausmas tikrai nekoks… Dar ir dabar prisimenu tą balsą, ir man vis dar kūnu pereina šiurpas..
O šiaip, mano draugė yra mačius NSO..
taip pat, kai tėtis buvo jaunas irgi yra matęs NSO.. Teta taip pat… Ir aš jais tikrai tikiu, nes artimi žmonės tokių dalykų nemeluotų
