Ar sąmonė=kalba?
Kaip atsirado kalba? Ar be kalbos (ar bet kokio kito kodo) egzistuoja sąmonė? Kiek kalba gali išreikšti sąmonę? Kiek sąmonės kalba yra "patikima", t.y., ar yra kriterijus, galintis visiems ar bent daugumai įrodyti, kad tai universalu? Kalbos ir empirikos santykis? Kaip kalboje radosi visuotinybės? Ir t.t.. Klausimų begalė. Manau, kad filosofinis aspektas dominuos, todėl dedu į "filosofiją". Jei administratorius ir moderatoriai manys kitaip, teįdeda kur tinkamiau. O gal tepaima vieną klausimą, kad būt lengviau ir nepaskęsti. 🙂
Parašė: kiskis
« įjungtas: Šiandien16:02:27 » Įterpti citatą
Visiskai nelygu, suo turi samone ir nekalba. Pradzioj buvo zodis :D, vadinasi neatsirado, o buvo.
Visas cinkas tame, kad visą empirinę informaciją apie sąmonę eilinis pilietis tegauna tik per kalbą, girdimą ir suprantamą. Aišku, toli gražu nenuvertinu kitų, blatnesnių metodų – EEG, magnetinio rezonanso, pozitronų emisijos ir dar velniai žino ko.
O šuo tegali loti, ir lojimas tereiškia, daleiskim, šuniškas emocijas/instinktus, ir tai yra ir jo "sąmonė" ", ir jos viršūnė. Ta prasme šuo yra "sąmoningas". Bet pats supranti, kad tai viskas, ko galim tikėtis iš šuns. Čia dagiau-mažiau aišku, bet etologijoje – be jokios abejonės – būtina ieškoti atsakymų, isikibti nagais ir dantimis, nes, žiūrėk, ir uždraus eksperimentus su gyvūnais. Žiūrint absoliučiai "šaltai", geriausias eksperimentų objektas – vėl be abejo – yra žmogus, bet pats supranti, kad šis kelias neįmanomas. Todėl ne tik etologijoje reikia knistis, bet ir visose giminingose srityse….
O baigiant apie šunis, būtina paminėti ir Pavlovo eksperimentus, ir jo mokslą apie sąlyginius/besąlyginis refleksus.
Kas yra pradžios "žodis"? Šiandien žodis turi paprastą paaiškinimą – tai žmogaus kalbinio aparato (liežuvio, gerklų ir t.t.) sukelti oro virpesiai. O koks žodis buvo "pradžioje"? Kitoks? Jei taip, kodėl jis vadinamas banalia savoka – žodis, kas mums tereiškia oro virpėjimą. Apskritai, ar "pradžioje" buvo oras?. 🙂
gidas rašė:Šis klausima domina seniai. Mano nuomonė, kad taip, bet ką šiais laikais gali žinoti "iš tikro". 🙂
Kaip atsirado kalba? Ar be kalbos (ar bet kokio kito kodo) egzistuoja sąmonė? Kiek kalba gali išreikšti sąmonę? Kiek sąmonės kalba yra "patikima", t.y., ar yra kriterijus, galintis visiems ar bent daugumai įrodyti, kad tai universalu? Kalbos ir empirikos santykis? Kaip kalboje radosi visuotinybės? Ir t.t.. Klausimų begalė. Manau, kad filosofinis aspektas dominuos, todėl dedu į "filosofiją". Jei administratorius ir moderatoriai manys kitaip, teįdeda kur tinkamiau. O gal tepaima vieną klausimą, kad būt lengviau ir nepaskęsti. 🙂
Be samones, daugiau zmogus nieko neturi, del to, viskas kas is zmogaus isplaukia tai ir yra ta pati samone. Kaip zmogus sneka, ar jis guli kaip darzove ar jis charizmatiska persona neturi reiksmes. Akmuo taip pat sneka. Juk jis islaiko savo forma. Vat jo visas dialogas su kitais gamtos elementais. Augalas, dar ir auga, nesa vaisiu, anglies dioksida vercia i deguoni. Turi kazkoki santyki su kitais elementais. O santykis ir yra kalba.
Kalbos modernejimas tai pastovaus malonumo siekimas del kurio vystosi zmogaus noras. Vystantis veikia veidrodiniai neuronai, skanuojama gamta ir gaunama atitinkama informacija.
Pradzioje zmogus buvo primityvus, noras buvo mazas ir saviraiska primityvi – koks nors mamutas nupaisytas ant uolos. Norui augant ir kalba sudetingeja. Atsiranda simbolika, raides, zodziai, kalba. Tai tik skirtingi lygiai tos pacios kalbos, kurie priklauso nuo noro issivystymo.
Empirika – raides visu pirma simboliai, o kiekvienas simbolis ir daiktas materialiame pasaulyje turi savo sakni dvasiniame pasaulyje. Raides tai ne raides kaip mes suprantame, tai nesamos informacijos simboliai, kurios net rasomos tokia forma ne siaip sau. Kiekvienas simbolis yra skonis, busena, savybe. Skirtingas pripildymas. Juoda raide baltame fone, tai ispaudas informacijos. Zmogus tai noras gaut, o raide tai pripildymas, kuris ieina i nora gaut. Pavyzdziui Tora tai priezasties ir pasekmes simboliu knyga, kurioje kiekviena raide yra busena(noras su pripildymu) juk ji net buvo parasyta kaip vienas zodis, o veliau suskaide, priklausomai nuo zmogaus noro augimo, supaprastino zmogui. Galima ja skaityt is priekio i gala, is galo i prieki, stulpeliais ir t.t. Yra pasakyta, kad kiekvienas turi uzrasyt savyje Tora. Tai reiskia, kad kiekvienas turi visas tas busenas(kurias nesa tos raides), visa pasaulio sistema atskleist savyje. Tai ir yra empiriska. Kiekviena busena, gali kitas atskleisti ir patikrinti.
Tora tai dvasiniu busenu kriptografija, del kurios poto ir istikro atsirado kriptografija – kodavimas.
Mes dabar bendraujame zodziais ir kalba, del to, kad mes vienas nuo kito atsieti, sugrubeje ir jauciames visi tarsi daug unikaliu personazu.
Visuotinybes gimsta is to, kad zodziai turi bendras saknis dvasiniame pasaulyje. Sistema issikaido zmogaus atzvilgiu ir vel susirenka i ta pacia sakni.
Su tavim Makabciel yra velniškai sunku bendrauti, nes, dėstydamas savo teoriją, jos teiginių visiškai neargumentuoji. Trumpai tariant, pašnekovas – bent jau aš – beveik nieko nesusigaudo. Vienintelis dalykas, kurį manausi suvokęs – užsiimi žmogaus sąmonės analize ir jos veikimo mechanizmu. Todėl pakomentuosiu tik tai, ką daugiau ar mažiau suvokiu – jei pradėjau, tai privalau, nors vargu, kad rasim bendrą kalbą.
Dalinai sutikčiau (aišku ne ta prasme, nei pats turi omeny) su tavimi, kad tikrovę galima pavadinti iliuzine, bet tik todėl, kad 5-pojūtinis žmogaus pasaulis mums nepasako, koks pasaulis yra iš tikro. Evoliucijoje 5 juslės leidžia pažinti tik tikrovės ryšius ir santykius, atrasti priežastingumą ir logiką. Ir tai yra optimalu, kad funkcionuotų evoliucinis mechanizmas.
Be samones, daugiau zmogus nieko neturi, del to, viskas kas is zmogaus isplaukia tai ir yra ta pati samone. Kaip zmogus sneka, ar jis guli kaip darzove ar jis charizmatiska persona neturi reiksmes.
Sąmonė be jokios abejonės yra išskirtinė žmogaus sąvybė. Tarp kitko, tą patį galima pasakyti ir apie kalbą. Sąmonė pasireiškia aplinkai tik kalba, kito būdo/kelio nėra. Apie "daržoves" sąmonę nieko negaliu pasakyti – pirma, "daržovė" nešneka, antra – prietaisai tefiksuoja tam tikrą smegenų aktyvumą, bet nekalbanti "daržovė" nepasakys, ką tuo metu jaučia ir ar apskritai jaučia ką nors. Su kalbančiu ar charizmatiniu žmogumi kitas reikalas – galiu nors pavišutiniškai pažinti jo samonę. Savaime aišku, kad niekas niekada nėra pasakęs visko, ką galvoja apie save ir aplinką. Nebent koks genialus psichoanalitikas išpeštų kažką daugiau.
Akmuo taip pat sneka. Juk jis islaiko savo forma. Vat jo visas dialogas su kitais gamtos elementais. Augalas, dar ir auga, nesa vaisiu, anglies dioksida vercia i deguoni. Turi kazkoki santyki su kitais elementais. O santykis ir yra kalba.
Va ir problemos. Kalbą aš traktuoju, kaip tavo, mano, Jono, Petro ir t.t., t.y. visų žmonių savybę ir gebėjimą ją fiksuoti, suprasti ir pažinti. Kalbą galma pavadinti ir "santykiu", bet akmens ar augalo kalba , dialogas ar santykis su aplinka man tėra itin lakios vaizduotės, net poetinės vaizduotės vaisius. O vaizduotę turi tikrai pavydėtiną, bet ne apie poeziją gi diskutuojam, kur "akmenys paplentėm ar pakelėm kaukia". 🙂
Kalbos modernejimas tai pastovaus malonumo siekimas del kurio vystosi zmogaus noras.
.
Pradzioje zmogus buvo primityvus, noras buvo mazas ir saviraiska primityvi – koks nors mamutas nupaisytas ant uolos. Norui augant ir kalba sudetingeja. Atsiranda simbolika, raides, zodziai, kalba. Tai tik skirtingi lygiai tos pacios kalbos, kurie priklauso nuo noro issivystymo.
Tavo norą, kaip visko ašį, tegalėčiau palyginti su egoizmu, kuris yra ne kas kita kaip evoliucijos reliktas – kovos už būvį "priemonė". O kad kalbos kiltis yra būtent "iš egoizmo" galima būtų priimti tik su esminėmis išlygomis, nors pačios evoliucijos vaidmuo kalbai apskritai ko gero buvo esminis.
Empirika – raides visu pirma simboliai, o kiekvienas simbolis ir daiktas materialiame pasaulyje turi savo sakni dvasiniame pasaulyje.
Čia dar šį tą įmanoma suvokti, o toliau jau nieko aiškaus, bet atleisk neišmanėliui, nežinojusiam ant ko pastatytas tavo teorijos rūmas –
Pavyzdziui Tora tai priezasties ir pasekmes simboliu knyga, kurioje kiekviena raide yra busena(noras su pripildymu) juk ji net buvo parasyta kaip vienas zodis, o veliau suskaide, priklausomai nuo zmogaus noro augimo, supaprastino zmogui. Galima ja skaityt is priekio i gala, is galo i prieki, stulpeliais ir t.t. Yra pasakyta, kad kiekvienas turi uzrasyt savyje Tora. Tai reiskia, kad kiekvienas turi visas tas busenas(kurias nesa tos raides), visa pasaulio sistema atskleist savyje. Tai ir yra empiriska. Kiekviena busena, gali kitas atskleisti ir patikrinti.
Kabala ar kambala, nepamenu paip tiksliai vadinasi. Kažkada rodė per lietuvišką TV apie tai, bet už kelių minučių jau buvau pametęs mintį ir pabaigiau su šituo reikalu. Negaliu veltis į dikusiją, nes žinau tik kambalos skonį… 🙂
Tora tai dvasiniu busenu kriptografija, del kurios poto ir istikro atsirado kriptografija – kodavimas.
Gal ir taip, bet kalba, bet kokia kalba, ne tik Tora, gali koduoti ir koduoja ir vidinį, ir išorinį pasaulį.
Mes dabar bendraujame zodziais ir kalba, del to, kad mes vienas nuo kito atsieti, sugrubeje ir jauciames visi tarsi daug unikaliu personazu.
Kalba apskritai yra vienintelė komunikacijos tarp žmonių priemonė, ir visomis prasmėmis išskirtinė, unikali ir, iš principo, niekuo nepakeičiama priemonė. O atsiejimas, sugrubėjimas, individo unikalumas yra įprasti dalykai – viena yra ne itin gerai, kita visai pakenčiama. Negi manai, kad pačiam būtų gera, jei visi būtų tau identiški.
Visuotinybes gimsta is to, kad zodziai turi bendras saknis dvasiniame pasaulyje. Sistema issikaido zmogaus atzvilgiu ir vel susirenka i ta pacia sakni.
Va čia diskusija galima – juslinio pasaulio ir kalbos ryšys yra bent kiek "aiškesnis", bet kaip gimsta visuotinybės, žodžiai, reiškiantys tai, ko nėra šiapus juslinio horizonto, iš tikro mįslė. Tavo hipotezės atmesti negalima. 🙂
P.S. Apsikeitėm "paklodėmis" – darom pauzę. 🙂 Kad sugebėsiu tęsti negarantuoju – labai jau daug reikalauja pastangų.
.
Kita vertus, psichologai sako, kad informaciją apie kitą žmogų mes gauname tokiomis proporcijomis:
apie 30 proc. per verbalinę kalbą
apie 70 proc. per neverbalinę
Tai jei kalba laikyti kažkokių artikuliuojamų garsų darinį kuriuo perteikiame informaciją, tada gal ji nėra tokia būtina?
Prie ko čia klausa ir šneka? Jie tiesiog 2 bendri dalykai, nes kaškas šneka ir tuo pačiu metu klauso. Be vieno nebūtu kito. Jie kaip nenutrūkstama grandinė kuri sieja tą bendrą šnekos ir klausos- būtent tokio bendravimo būdo egzistavimą ir tobulėjimą. Tobulėjimas, evoliucija? Tas pats.
Sąmonė kalba? Ar sąmonė yra kalba? Čia kaip ir nematyt klausimo.
Šiandien po pietų buvau pamigęs maždaug nuo valandos iki dviejų. Ir dar to miego pradžioje aš lyg ir snūduriavau ar dar prieš snūduriavimą, bet tokiam geram, ganetinai idomiam momente. Išgirdau labas, tada atsakymą labas. Mano vardas …. Atsakymas mano vardas ….. Ir taip nespėjus paklausti kaip sekasi, iškarto ant žodžio sekas, atsakymas sekasi gerai. Apibendrinus esmė tokia, kad viskas priimama automatiškai. Taip sąmonė šneka, tavo galva šneka, tu šneki, vaiduokliai šneka, siela tavo šneka, krebžda stalas, grindys kai vaikštoma.
Net neegzistuoja toks dalykas kaip "klausimas (?)" dėl žmogaus kalbėjimo sugebėjimo, tai tėra komunikacija, apšvietimas. Ir tai yra sąmonėj automatiškai priimama.
Sąmone nekalba, ji atsako į tavo mintis, nes tu kai galvoji kašką. Ar tai ką pasakysi tu, o ji tik atsako tau- tai yra tu pats sau. Mintys nėra žodžiai, nes tai yra akimirksniu atsakoma. Įdomesni kitokie galvojimo būdai.
Parašė: paragraf 78
« įjungtas: Šiandien15:39:27 »
Manau, kad kalba ir sąmonė nebūtinai turi turėti kokį nors ryšį. Kurčinebylis žmogus juk geba mąstyti.
Greičiausiai sąmonė ir kalba vis tik turi ryšį, bet nežinia, kiek šis ryšys yra esminis/lemiantis. O kurčniabylys mąstyti geba, bet geba tik todėl, kad išmoksta (išmokinamas) naudotis jam prieinama, t.y., regos pagrindu sukurta, sąmonės kodavimo sistema (žestų "kalba"), o 4 likę pojūčiai, kad bent dalinai kompensuoti klausos nebuvimą, labai išlavėja. Manyčiau, kad jo mąstymas yra ženkliai skurdesnis – žestais neišreikši to, kas įmanoma tik kalba. Ką jis galėtų "pasakyti", pvz., apie visuotinybes, kas apskritai duota tik kalboje? Čia derėtų dar pasigilinti. Galiausiai kurčneylys užauga tarp žmonių, o ne tarp beždžionių ar vilkų – stebėdamas ir mokydamasis jis tampa žmogumi, nors ir negirdinčiu, t.y., nežinančiu, kas yra kalba ir pastarosios galimybių. Bet sąmonę jis įgauna tik vienokiu ar kitokiu būdu ją koduodamas, o tai žmogaus smegeninė geriau ar blogiau geba. 🙂
Kita vertus, psichologai sako, kad informaciją apie kitą žmogų mes gauname tokiomis proporcijomis:
apie 30 proc. per verbalinę kalbą
apie 70 proc. per neverbalinęTai jei kalba laikyti kažkokių artikuliuojamų garsų darinį kuriuo perteikiame informaciją, tada gal ji nėra tokia būtina?
Kad jau sako, vadinasi žino. Bet tai tėra patarimas praktiniam naudojimui – žiūrėk, kad neapsiriktum… Ne veltui liaudies išmintis sako – sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą. Taigi, 70% neverbalinės informacijos, grynos juslinės informacijos apimtis/reikšmė matyt ženkliai sumažėja, nes ilgainiui pasirodo esanti klaidinga.
Iš kitos pusės, ką gali pasakyti apie, pvz., anomalija.lt kokį nors aktyvesnį narį, gaudamas tik verbalinę informaciją "iš pirmų lūpų", ir tik sąlyginai siauro spektro informaciją? Pasikartosiu, bet tik itin retas individas 100% atskleidžia, ką jis iš tiesų mąsto, jaučia, pergyvena, kokie jo įsitikinimai, kas jam neduoda ramybės ir t.t., pan. Manau, kad bent jau apie mąstymo ypatumus ir/ar pasaulėvaizdį šį tą ir galima sužinoti, gal dar kažkiek apie emocijas ar charakterį, bet tai tik menka sąmonės dalis. Nors psichologas iš šios verbalinės "medžiagos" ko gero išpeštų nepalyginti daugiau.
O kas dėl pačios kalbos, tai nematau kito būdo koduoti informacijai "iš sąmonės", juo labiau, kad šį kodą moka ir supranta visi. Kaip įprasta, pridusiu, kad tai apskritai empiriška. 🙂 O kurčnebylių sąmonės tyrimai manau būtų labai vaisingi. Gal tai jau kada padaryta, tik pats patingėjau paieškoti… 😉
Taigi, problema sudėtingesnė, nei atrodo – kad ją kur. Vienas klausimas tarsi pagimdo 10-tį naujų klausimų. Kaip triušiai dauginasi tie klausimai… 🙂 .
gidas rašė:Sąmonė be jokios abejonės yra išskirtinė žmogaus sąvybė…
Samone juk pasireiskia aplinkai ne tik kalba, bet ir fizionomija, fiziologija. Kazka, kazkaip atsispindi ir isoreje. Is zmogaus samones isplaukia kokia jis informacija perduoda ne tik kalbant bet ir neverbaline forma.
Aisku dar yra momentas tas, kad zmogus gali "pakilti" virs savo vidiniu busenu, abstraguotis nuo ju ir isorei rodyt visai kitas emocijas.
Beabejo darzove nesneka – nulis ten samoningumo.
gidas rašė:Va ir problemos. Kalbą aš traktuoju, kaip tavo, mano, Jono, Petro ir t.t…
Aisku akmuo nesneka, kaip mes tai suprantame. Jei sneket tik apie verbaline kalba tai tik zmogui ji budinga. Bet jei isskirti kalbejima is samones tai kalba nera lygu samonei. Del to, kad be kalbos yra dar jausmai, mintys, neverbaline kalba ir t.t. Viena galima manyt, jausti, kita sakyt, trecia daryt. Tai as galiu viena galvot, bet kita sakyt. Tai ar tai bus mano samones atspindys? Juk tai neatspindes mano tikruju ketinimu ir minciu.
Is samones iseinantys patys svarbiausi elementai yra – ketinimas. Mes visi kalbame tai ka nori girdet kiti ir tai, kas garantuoja sauguma, komforta mums, bet tai dazniausiai neatspindi musu ketinimu. Del to, kad ego isauges tiek, kad jis iviniojes save i altruizmo vata. Atidavimas del gavimo(uzkamufliuotas egoizmas). Mes snekame graziai tam, kad islosti. Ar grazus zodziai atspindi samone – ne. Nes samones ketinimai visai kiti.
Aisku ta pati kalba, koks ten uz jos bebutu ketinimas mintys ir jausmai, vistiek samones dalis.
gidas rašė:Tavo norą, kaip visko ašį, tegalėčiau palyginti su egoizmu…
Bet juk tas reliktas (egoizmas) niekur nedingo? Mes gi visi visatos centrai ir visi patys protingiausi. Tik forma dabar "civilizuotesne". Na is isores bent jau taip patrodo.
Noras tai zmogaus esme. Tai zmogaus AS. Jis niekad niekur negali dingti. Egozimas gali.
gidas rašė:Kažkada rodė per lietuvišką TV apie tai…
Televizijoje tamsus miskas, o ne kabala. 🙁
gidas rašė:Kalba apskritai yra vienintelė komunikacijos tarp žmonių priemonė, ir visomis prasmėmis išskirtinė, unikali ir, iš principo, niekuo nepakeičiama priemonė. O atsiejimas, sugrubėjimas, individo unikalumas yra įprasti dalykai – viena yra ne itin gerai, kita visai pakenčiama. Negi manai, kad pačiam būtų gera, jei visi būtų tau identiški.
Jei visi butu tokie kaip as butu labai neidomu. :))
As turiu omeny, kad kuriant sveikus santykius virs musu ego, skirtumai papildo vienas kita. Dabar skirtumai gi veikia kaip destruktorius, nes ego veikia del saves. Ir skirtumai tampa konfrontacija. Tik sveikame, integraliame rysyje galima atskleisti tiesa.
Kalba galima pakeisti integraliu rysiu, kai dingsta atsietumas, deka savybiu panasumo.
Juk rankai ir kojai nereik sneket, kad vienas kita suprastu. Mums – reikia, nes mes jauciames kaip individualybes. Kalba kaip priemone skirta musu vidiniui rysiui sukurti. O tada jau ir zmogaus samone transformuojasi. Ketinimas keiciasi. 🙂
gidas rašė:Gal ir taip, bet kalba, bet kokia kalba, ne tik Tora, gali koduoti ir koduoja ir vidinį, ir išorinį pasaulį.
Samones srautu(visiska tiesa, tai kas atejo i galva) sneka, vaikai, psichiskai nesveiki arba visiski kvailiai, bet tie kvailiai jau taip pat psichiskai atsilike. Tai ju kalba atspindi samone. Pas normaliai besivystanti zmogu, uz kalbos dar stovi kompostas ziniu, minciu, jausmu, ketinimu. Tai tai ir butu kodavimas, tai kas stovi uz mano pasakytu zodziu.
Samone juk pasireiskia aplinkai ne tik kalba, bet ir fizionomija, fiziologija. Kazka, kazkaip atsispindi ir isoreje. Is zmogaus samones isplaukia kokia jis informacija perduoda ne tik kalbant bet ir neverbaline forma.
Galima sutikti, bet kaip bežiūrėtum, iš esmės tą patį geba ir aukštesnieji gyvūnai. Iš tikro, tiksliai net nėra žinoma, kokią informaciją gali perduoti gyvūnas aplinkai neverbaliniu būdu, jau nekalbant apie bandose gyvenančius. Beveik be abejonės galima tarti, kad bent pastarieji tikrai komunikuoja ir "verbaliai", bet, savaime aišku, tik savo "kalba/liežuviu", t.y., kiek leidžia jų "kalbos aparatas". Deja, tiek neverbalinė, tiek "verbalinė" gyvūno skleidžiama informacija tėra instinktyvios elgsenos lygio informacija – gyvūnas negalvoja, jo elgsena yra instinktyvi. Gyvūno "sąmonė" – instinktyvios/stereotipinės elgsenos didesnis ar mažesnis kompleksas. Bet gyvūnijos "verbalistikoje" jau reikėtų pabandyti paieškoti kalbos ištakų.
Apie žmogaus sąmonę to nepasakysi – ir gestų kalba perduodama informacija kokybiškai ir kiekybyškai yra iš esmes kito lygmens nei gyvūno, nes žmogus turi sąmonę. O ar galima šią informaciją formaliai pavadinti neverbaline? Galima, kartu pripažįstant, kad kad tai tik priverstinai neverbaliniu būdu užkoduota, todėl ir nevisavertė informacija apie žmogaus sąmonę. Jokia neverbalinė informacija neprilygsta kalbai, nors mokslui, tiriančiam sąmonę, ji yra be galo svarbi.
Bet jei isskirti kalbejima is samones tai kalba nera lygu samonei. Del to, kad be kalbos yra dar jausmai, mintys, neverbaline kalba ir t.t. Viena galima manyt, jausti, kita sakyt, trecia daryt. Tai as galiu viena galvot, bet kita sakyt. Tai ar tai bus mano samones atspindys? Juk tai neatspindes mano tikruju ketinimu ir minciu.
Kol kas neišskiriu, bet iš bėdos – nežinau, kaip yra iš tikro – sutikčiau tik su tuo, kad kalba yra geriausiais sąmonės "atspindys". Taip pat tavo minimų jausmų ar emocijų atspindys – apie tai tik kalba gaunama pilniausia informacija, o pačios emocijos ar jausmai deja "neišverčiami" į kalbą – "neklauski meilės vardo – jai tūkstančiai vardų". 🙂
Dėl minčių vėl – kaip tu mintiji "galvoje". Kalba ar "kitaip"? Jei "kitaip", tai ar jauti to "kitaip" privalomą virsmą kalba? Jei jauti, kada – automatiškai, "iš kart" ar turi praslinkti leiskim 10s?
Dėl pirmo, antro ir trečio tegaliu pasakyti, kad pats individas apie save – įvardindamas ir lygindamas – žino geriausiai, o "aplinka" težino tai, ką jis linkęs atskleisti. Kaip berods esi minėjęs, egoistas (greičiau egocentrikas) elgiasi altruistiškai tik todėl, kad jam rodoma pagarba glosto jo savimeilę.
Ir nieko nepadarysi su tokia prigimtimi – anot Hauso, visi žmonės meluoja… 🙂
gidas rašė:Galima sutikti, bet kaip bežiūrėtum, iš esmės tą patį geba ir aukštesnieji gyvūnai. Iš tikro, tiksliai net nėra žinoma, kokią informaciją gali perduoti gyvūnas aplinkai neverbaliniu būdu, jau nekalbant apie bandose gyvenančius. Beveik be abejonės galima tarti, kad bent pastarieji tikrai komunikuoja ir "verbaliai", bet, savaime aišku, tik savo "kalba/liežuviu", t.y., kiek leidžia jų "kalbos aparatas". Deja, tiek neverbalinė, tiek "verbalinė" gyvūno skleidžiama informacija tėra instinktyvios elgsenos lygio informacija – gyvūnas negalvoja, jo elgsena yra instinktyvi. Gyvūno "sąmonė" – instinktyvios/stereotipinės elgsenos didesnis ar mažesnis kompleksas. Bet gyvūnijos "verbalistikoje" jau reikėtų pabandyti paieškoti kalbos ištakų.
Nezinau apie kokius aukstesniuosius gyvunus rasai, bet galima ir i medzius pasiziuret, juk tarp ju taip pat yra rysys. Impulsinis, elektromagnetinis, sporinis neturi reiksmes. Bet vienas is kito gauna informacija, viena uzpuolus parazitams ir pradeda ruostis galimai parazitu atakai.
Zmogaus bendravimas tai veiksmas ir atoveiksmis, noras duotas ir gaut. Visi fizikiniai desniai veikia zmoguje, tarp zmoniu, tik forma noro pati didziausia ir atrodo, kad mes labai modernia kalba valdome. Nors negyvajame lygmenyje tie patis fizikiniai desniai taip pat veikia. Tik negyvojo lygmens noras pats maziausias. Ir atrodo tarsi negyv lygmuo nebendrauja. Gamta: zemes drebejimai, cunamiai, pugos, audros, sausros… Tai pastovus pusiausvyros ieskojimas, tas pats vyksta ir tarp zmoniu.
gidas rašė:Kol kas neišskiriu, bet iš bėdos – nežinau, kaip yra iš tikro – sutikčiau tik su tuo, kad kalba yra geriausiais sąmonės "atspindys". Taip pat tavo minimų jausmų ar emocijų atspindys – apie tai tik kalba gaunama pilniausia informacija, o pačios emocijos ar jausmai deja "neišverčiami" į kalbą – "neklauski meilės vardo – jai tūkstančiai vardų". 🙂
Juk emocijos isskiria chemija, hormonus, kvapa, prakaito laseli, asaras akyse, odos pasiurpima tai irgi informacija. Gal mes tam atbuke, bet tai yra.
Tai ka sakome, priklauso nuo musu nuotaikos, fizines sveikatos, nusiteikimo ir t.t. Kalba tai pasekme. Nuo mano vidines busenos priklauso ka i isore isspinduliuosiu.
Juk buna busenos, kai nereik nieko sakyt. Viskas aisku. Ir tose busenose nera zodziu yra tik emocija, o tai jau priklauso nuo rysio. Juk gerai susizaidusiai komandai nereik zaidimo metu bendraut – jie veikia kaip vienas organizmas, kaip vienas kunas, tiesiog banguoja krepsinio salej per varzybas. Kuo mazesnis rysys, tuo ir daugiau rekaut vienas kitam tenka. Vat mes visas pasaulis ir rekaujame vienas ant kito ir niekas nieko nesupranta. 🙂
Rysys gali pasakyt, kur kas daugiau nei zodziai, kvapas, veidas pasako daugiau nei zodziai, akys pasako daugiau nei zodziai(Zmogus akimis gauna didziausia dali informacijos apie pasauli. Ne garsu, uosle, lytejimu ar skoniu, o rega). Zodziai skiriti tam kad sukurti rysi. O is rysio zmogus ir emocijas gali skaityt. Tas pats pirmas isimylejimas, zmogus pamato kito akis, ir kazkas ivyksta. Jis gavo tokia informacija, kuri isireze jame, ir jis pats nesupranta kas ivyko, nors nebuvo jokiu zodziu, o poto naktimis nemiega, nebegali be to zmogaus. O poto susizenija susigyvena ir kaip sakoma – is puses zodzio supranta. 😉
Veidrodiniams neuronams matant verkianti zmogu as iskarto daugiau maziau suprantu, jo emocine busena, kaip jis jauciasi. Nes pradeda veikti atitinkamų jausmų neuronai dar + logika isijungia.
Aisku gal but jis ten verke, del to, kad laimejo ne milijona, o tik puse, o man pasirodys, kad salia jo ant zemes nukrites saldainis bus priezastis verksmo. Bet juk as vistiek pajutau kazkoki panasu liudesi priklausomai nuo mano empatijos stiprumo.
Buna, kad meluok nemelaves, bet akys, kuno judesiai veido motorika isduoda tave. Tai siuo atveju fizionomija geresnis samones atspindys nei kalba. Bet informaciniam perdavimui tai beabejo kalba yra pats praktiskiausias irankis.
"neklauski meilės vardo – jai tūkstančiai vardų" Gal mums ir nereik tos kalbos, o tiesiog reik moket mylet!? 😉
gidas rašė:Ir nieko nepadarysi su tokia prigimtimi – anot Hauso, visi žmonės meluoja… 🙂
Nera nei vienos savybes zmoguje kuri butu blogesne ar geresne. Tik reik jas naudot naudingai visiems. 🙂
Juk emocijos isskiria chemija, hormonus, kvapa, prakaito laseli, asaras akyse, odos pasiurpima tai irgi informacija. Gal mes tam atbuke, bet tai yra.
Jokiu būdu nenuvertinu neverbalinės informacijos, tik pastatyčiau ją į deramą vietą kalbos atžvilgiu – tai absoliučiai skirtingų lygių fenomenai. Bet tai tėra tik detalės.
Pojūčiai, emocijos (juos turi ir gyvūnai), jausmai ir t.t.., galiausiai ta pati kalba dažniausiai turi tam tikrą, mažiau nei daugiau empirinį paaiškinimą. Bėda ta, kad nežinia, kaip biocheminiai, elektromagnetiniai ar dar velnias žino kokie kiti galimi fiksuoti veiksniai lemia sąmonės "judesį", kaip jie "virsta" tuo, ką jaučiame ar mąstome. Ar įmanoma pažinti homo sapiens sąmonę, naudojant tą patį, evoliucijos duotą "instrumentų" rinkinį, kuris ir "sukūrė" tą pačią sąmonę evoliucijos procese?
Šis "instrumentų" bagažas pilnaverčiai funkcionuoja tik evoliucijoje, ir evoliucijai "nusispjauti", kad "instrumentų" galimybės kitose sferose ženkliai sumažėja, o savęs pažinime iš esmės tampa vos ne 0-inės. Sąmonė vystėsi 5-kiajutiminiu pagrindu, ir akivaizdu, kad žinojimas remiasi tuo pat pagrindu. Tai kaip, meldžiamieji, pažinti pojūčius kaip tokius, jei pažinimo "priemonės" tėra tie patys pojūčiai ir/ar jų "produktai"? Ar gali juslė pati save save "pajusti"?
Problema panaši į barono Miunhauzeno "problemą", tik pastarasis vis tik sugebėjo išsisukti – už plaukų ištraukė save (kartu su arkliu) iš pelkės… Ką gi – pavyzdys tikrai optimistinis. 🙂
O kalba? Čia pritariu A Šliogeriui – sąmonė ir kalba yra tas pat. Šią tezę jis argumentoja nepalyginamai geriau ir plačiau, nei sugebu aš. Apsiribosiu tik 3- mis p. A. klausimais – kas yra sąmonė be kalbos? kur ji yra? svarbiausias – kaip duota toji bekalbė sąmonė? Atsakymo į 1-mą klausimą nežinau, į 2-trą atsakyčiau, kad sąmonė yra smegenyse, o į 3-čią vienintelis atsakymas – "bekalbė" sąmonė (mums) duota tik kalba. Paprasta, bet manau ir pakankamai aišku. 😉
P.S. Akivizdu, kad tema sudetinga, itin plati ir ne itin populiari, todėl manyčiau, kad nėra prasmės per daug į ją veltis. Tegu ramiai sau nusibaigia… 🙂
gidas rašė:Pojūčiai, emocijos (juos turi ir gyvūnai), jausmai ir t.t.., galiausiai ta pati kalba dažniausiai turi tam tikrą, mažiau nei daugiau empirinį paaiškinimą. Bėda ta, kad nežinia, kaip biocheminiai, elektromagnetiniai ar dar velnias žino kokie kiti galimi fiksuoti veiksniai lemia sąmonės "judesį", kaip jie "virsta" tuo, ką jaučiame ar mąstome. Ar įmanoma pažinti homo sapiens sąmonę, naudojant tą patį, evoliucijos duotą "instrumentų" rinkinį, kuris ir "sukūrė" tą pačią sąmonę evoliucijos procese?
Šis "instrumentų" bagažas pilnaverčiai funkcionuoja tik evoliucijoje, ir evoliucijai "nusispjauti", kad "instrumentų" galimybės kitose sferose ženkliai sumažėja, o savęs pažinime iš esmės tampa vos ne 0-inės. Sąmonė vystėsi 5-kiajutiminiu pagrindu, ir akivaizdu, kad žinojimas remiasi tuo pat pagrindu. Tai kaip, meldžiamieji, pažinti pojūčius kaip tokius, jei pažinimo "priemonės" tėra tie patys pojūčiai ir/ar jų "produktai"? Ar gali juslė pati save save "pajusti"?
Zmogus jo AS – noras gaut malonuma. Ne jo kunas, ne jo mintys, ne protas ir t.t. Be zmogaus egzistuoja tai, kas ji uzpildo – noras duot. Zmogus TIK stebetojas, tai kas vyksta jame (kuno pojutis su kuriuo tarsi jaucia realybe ir supama realybė, kurią tarsi jaucia su savo tariamu kunu, bet ir kuna ir isorini pasauli zmogus jaucia savyje). Per ji kiekviena gyvenimo, filmo kadra ieina informacija apie supancia realybe. Zmogus jaucia tik savo reakcija i is isores veikiancia jega. Neimanoma nei dievo esmes jausti, nei savo esmes/jusles, nei savo samone suprasti, to ir nereikia. Zmogus jaucia tik REAKCIJA I POVEIKI IS ISORES. To pilnai ir uztenka, kad tirti, stebet, tai kas vyksta su manim manyje.
Ne cheminiai, elektromagnetinia ir kiti impulsai veikia samone. Noras duot veikia nora gaut, ir ju saveikoje jauciama visapusiska realybe su visais elektromagnetizmais, cheminem reakcijom, branduolinem reakcijom ir t.t. Ne kazkas cia buvo priezastis del kurios ivyko pasekme ir del kurios poto as jauciu pasauli vienaip ar kitaip. Visas sitas pasaulis is esmes yra pasekme. Priezastis "auksciau". Apie zmogaus pakopa isvis nieko zmogus negali suvokt, kol jis nepakyla i aukstesne pakopa. Neimanona suprasti, ka reiskia mokykla kol jos nepabaigi. Taip pat ir su studijom. Tik isidarbines supranti kas yra studijos. Del to zmonija visiskai negeba isspresti musu problemu, nes jas reikia spresti is aukstesnes pakopos. Kaip kazkada is negyvojo lygmens isaugo zole, o is jos isskrido muse, taip ir zmogus savarankiskai pat iseis i kita suvokimo lygmeni. Ir tik is jo issispres dabartines problemas. Ir supras, kaip noro gaut ir noro duot saveika paiso visapusisko materialaus pasaulio paveiksla.
Jei zmogus sukuria priesinga dabartiniam ketinimui iranki, organa, tame santykije pradeda jaust ir save, jog jis yra gaunantysis ir tai kas jam duoda. Dabar gi zmogus nejaucia nei to, kad jis viska tik gauna nei to, kad kazkas ji visa laika pildo. Tik is priesingu savybiu, galima suprast APIE SAVE, SAVO JUSLES, SAVO ESME ir taip pat, TA kas pripildo mane. Jei dabar stebiu pasauli is savo atskaitos tasko, suprast kas esu as, galima tik pakeitus atskaitos taska ir stebint pasauli(iskaitant mane pati) per pasauli(integralia sistema).
Jei sedziu pries kompiuterio ekrana ir matau jame begancias, mano rasanciu ranku, teksto eilutes, tai as tureciau iseit is saves ir pradet jaust is rasamu teksto eilciu atzvilgio(cia vaizdziai tariant). Ir as vistiek jausiu viska savyje, del to, kad samone yra 5jutiminiai organai, o ne kunas. Tik siuo atveju pasikeis atskaitos taskas.
Bet velgi viskas vyksta tik mano reakcijose i isores poveiki. Bet tai jau objektyvu dabartiniu organu ir pojuciu atzvilgiu del to kad zmogus pradeda jausti visa sistema pilnai, nesuskaidyta, nesudalinta rysyje su kitais.
gidas rašė:Problema panaši į barono Miunhauzeno "problemą", tik pastarasis vis tik sugebėjo išsisukti – už plaukų ištraukė save (kartu su arkliu) iš pelkės… Ką gi – pavyzdys tikrai optimistinis. 🙂
Labai geras pavyzdys! 🙂
Tik jei as pats save iskelciau su savo ranka, taip iseitu kad as pats dievas esu. Bet zmogus nera dievas. Nes jei jis butu dievas tai butu. Cia zmogui dar kazko truksta. Priesingos savybes jo pacio savybei.
gidas rašė:kas yra sąmonė be kalbos? kur ji yra? svarbiausias – kaip duota toji bekalbė sąmonė? Atsakymo į 1-mą klausimą nežinau, į 2-trą atsakyčiau, kad sąmonė yra smegenyse, o į 3-čią vienintelis atsakymas – "bekalbė" sąmonė (mums) duota tik kalba. Paprasta, bet manau ir pakankamai aišku. 😉
1. Jei teisingai supratau sneki apie kurcnebyli. Zmogus turi 5 jutiminius organus ir vienas is ju neveikia. Tai juk lieka dar 4, tai kame cia problema nesuprantu? 😮 Juk kurcnebyliai vaizdais masto. Samone susideda is 5 jutiminiu organu gaunamos informacijos, o ne tik is klausos, be kurios zmogus kalbet negali.

2. Jei visa realybe prilyginti laikrodzio mechanizmui, tai zmogus atitiktu kazkokia detale, tarkime sraigteli, bet kadangi jis uzmirso kad egzistuoja laikrodyje ir kad laikrodis turi tiksla, lokalizavosi ties vienu savo sraigteliu(atskaitos tasku). Ir jis net gyvena ta detale. Tai reiskia, kad ne tikslu ar santykiu viso mechanizmo, o lokalizavesis ties viena ir dar materialia detale. Samone yra visur. Tik zmogaus prigimtinis ketinimas ja lokalizuoja(istikro net nelokalizuoja, o visa realybe konvertuoja, skaido, i objektus) ir tarsi randasi smegenyse.
3.Tas pats kaip 1. Zmogus pojuti apie einamaji realybes kadra gauna is lyginamosios analizes su praeitais jutiminio organo pojuciais. Jei neveikia jutiminis organas, tai duombazeje nera ka su kuo lygint ir isvis per sita organa nevyksta isskaiciavimo, lygynimo. O sio organo netektis kompensuojama likusiais organais. Per juos gaunamas santykis su pasauliu ir jie tuo paciu sustipreja. Zmogus vietoj kalbinio mastymo, masto vaizdais, supratimais. Bet juk mastymas nedingsta. Jei ir regos zmogus netenka, tai masto lytejimais ir kvapais. Jei dar ir lytejimas dingtu, mastytu tik kvapais. O jei ir kvapai ir skonio receptoriai dingtu tai nejaustu sios realybes isvis.
Samone, sudaryta is 5 jutiminiu organu tai visa ta 5 jutiminiu organu pojuti galima butu pavadinti kalba/santyki su pasauliu. Bet konkreciai snekejimas ir mastymas zodziais nera lygu samonei, atjunk dabar visus likusius organus ir liks nepilnavertiskas zmogus. Atjunk ta pacia klausa, del kurios zmogus negebes mastyt zodziais ir jis mastys kitaip, irgi bus nepilnavertiskas, bet juk samone islieka ir net likus vienam jutiminiam organui.
Santyki 5 jutiminiu organu su supama realybe galima butu prilygint kalbai. Bet tikrai ne viena is kazkuriu organu. Aisku butu galima pasakyt, kad jei turiu tik 3 organus tai tokia ir mano kalba – santykis ir pasaulio pojutis. Tada taip. 😉
Kaip žinia man nepatinka, kai to nesuprasdamas pažvelgiu į ąsilą, gal, kad nepalaikyt savęs tokiu, tai ir atkeršiju jam (sau) tuo pačiu vaizdiniu.
Ir apskritai čia tėra mastymo būdas vaizdiniais, ne žodžiais. Mastymo būdu daug visokių yra, o pats neidomiausias, ir nuobodžiausias yra žodžiais.
Ir apskritai čia tėra mastymo būdas vaizdiniais, ne žodžiais. Mastymo būdu daug visokių yra, o pats neidomiausias, ir nuobodžiausias yra žodžiais.
Visai vaizdžiai aprašei savo vaizdinį mąstymą apie asilą. O jei neturėtum sąmonės/kalbos – ką ar kaip tada? Asilo smegeninėje irgi gausu vaizdinių – jų pagrindu jis ir laksto, ir patenkintas spardosi, laiks nuo laiko išreikšdamas savo asilišką vaizduotę linksmu "i…a"… 🙂
Vaizdinio ir kalbos santykis sudėtingas. Kas "svarbesnis"? Manyčiau, kad vienodai svarbūs abu – kalba radosi įvardindama juslinius vaizdinius, bet logika, kuri sutvarkė vaizdinių chaosą, "atrasta" ne vaizdiniuose, o kalboje, t.y., ten, kuo sąmonė pasireiškia (duota) kaip empirinis fenomenas. Ir apskritai – sąmonė nesurišta nei su "čia", nei su "dabar", ir tai sąlygota evoliucinio laiko ir erdvės suvokimo ir šį suvokimą "įforminusios" kalbos/logikos dėka. Ir t.t. Ne mano nosiai – per daug informacijos, kad suvirškinti, per daug sudėtinga, kad perprasti…
Dėl "nuobodžiausio ir neįdomiausio" tepasakysiu, kad be logikos neįsivaizduotum savo linksmo asilo pats, o be kalbos apie jį nesužinotų niekas – sąmonė be kalbos/logikos yra beprasmė iš kurio taško bežiūrėtum. Kitais žodžiais – be kalbos nėra ir homo sapiens. Vieni asilai aplinkui… 🙂
Tema per plati.
Kas svarbesnis lyginant santykiu kalbos, vaizdinių, jutimų, tai aš manau, kad čia būtu netoks klausimas kas svarbesnis. Gal kaip ir sakai viskas ir yra lygiai taip pat svarbu, balansas. Bet jei netenki vieno, tada kitas ir tampa daugiau svarbiu, ar visi pasiskirsto pagal naudingumą. O kadangi yra 5 vadinami jutimai tai jie galėtu pasiskirstyt po 20% 🙂 tik 5? 😀
Tai ir taip aišku, kad męs viską išreiškiam kalba. Žodžiu, gestu, nesvarbu. Nebent kol telepatija netaps priimtina/prieinama didžiąjai pasaulio žmonių daliai 🙂 kad galėtum pasakyt ką nori, mastai, be žodžiu bei gestu kalbos.
Sąmonė empirinis fenomenas, ar pasireiškia kaip. Nu ką žinau. Visų sąmonės skirtingos, vienos fenomenalios, uniformalios 😀 kitos eilinės. Nemanau, kad būtu galima taip sąmone išskirti. Ją reikia išskirti pagal tai kokie yra tavo psichiniai supratimai, bei fiziniai jutimai.
Fenomenas tai yra žmogaus fiziniai bei psichiniai pojučiai. Psichiniai susieti su sąmone. Fiziniai su jutimais.
Gal tada tiesiog nesugebėčiau žodžiais nupasakoti kas ir kaip. Nesugebėčiau paaiškinti būtent ką, noriu pasakyt. Bet tai nereikštu, kad nesugebėčiau išvis žodžio išlement.
Na bent sutinki, kad praktiškai neįmanoma nubrėžti aiškios skirties tarp sąmonės ir kalbos. 🙂
Kas svarbesnis lyginant santykiu kalbos, vaizdinių, jutimų, < >Bet jei netenki vieno, tada kitas ir tampa daugiau svarbiu, ar visi pasiskirsto pagal naudingumą.
Be abejo, jutimų ir vaizdinių (pastarieji – jutimų pasekmė) prasme esi teisus, bet teisus dalinai, iki tam tikros "ribos" – 4 jutimais niekaip 100% nekompensuosi netekto 5-ojo.
O kalba iš šio konteksto iškrenta – kalbos nei jutimai, nei vaizdiniai pakeisti negali. Paimkim pavyzdį iš sąmoningų sutvėrimų gyvenimo : aklas ir kurčnebilys – katras likimo nuskriaustas labiau, katro sąmonė "prastesnė"? Į šį klausymą greičiausiai jau seniai atsakė mokslas, bet pats specialiai nesidomėjau dėl tingulio – tegaliu tik iš bendro išsilavinimo "pasiremti" Homeru, kuris, anot legendos, buvo aklas, nors, racionaliai žiūrint, toks būti negalėjęs. Ar kurčnebilys galėtų pasiūlyti kažką "panašaus" į "Iliadą" ir "Odisėją". Tikiuosi, kad sutiksim – negalėtų. Ir atsakymas akivaizdus – negalėtų, nes nemoka kalbos, ko pasekoje jo sąmonė yra nepalyginamai skurdesnė. Manyčiau, kad ir tai yra įrodyta. O įrodyta tuo pagrindu, kad sąmonės be kalbos nėra. 🙂
Sąmonė empirinis fenomenas, ar pasireiškia kaip.
Kalba empirinis fenomenas ta prasme, kad ją gali fiksuoti visi. Kitas žingsnis – mokslinis metodas, o jį pritaikyti yra velniškai sunku. O galutiniame "taške" ir neįmanoma – iš principo pojūčiu pojūčio "nepajusi". 🙂
Fenomenas tai yra žmogaus fiziniai bei psichiniai pojučiai. Psichiniai susieti su sąmone. Fiziniai su jutimais.
Su tokiu atskyrimu nesutikčiau – sąmonė (psichiniai pojūčiai) radosi evoliucijoje 5 (fizinių) pojūčių pagrindu.
protu atsakymo negausi. nori intelektualiai pasimasturbuoti? galime…
Trumpai ir aiškiai pamokė-patarė, kartais – kas be ko – švelniai subarė, tik tema "Kaip meldžiatės?" kaip ir iškrenta iš bendro konteksto : pasidalino nuosava poetine maldos patirtimi, nurodė kas-kaip-kur ir davė užtikrintas garantijas. 🙂
mazatikis rašė:'ar sąmonė- kalba?' – nutilk(viduj) ir sužinosi.
protu atsakymo negausi. nori intelektualiai pasimasturbuoti? galime…
"Kaip" nutilti viduj iškalbingai išdėstei nuosavos maldos pamokėlėje, tik aiškiau nepasidarė – "ne man mėlynas dangus". 🙂
O anomalija.lt kaip ir visi palengva "intelektualiai masturbuojasi", nes – į toną paties "i.m." – vienas filosofas teigia (korekcijos neesminės – tik įvardžiai)
… kiekvieno egcistencinė būklė yra fatališkai nulemta juslinio horizonto : niekas jo negali nei peržengti, nei nutrinti, tapdamas behorizončiu spekuliatyviu kastratu – teologų ir mokslininkų pagamintu angelu-robotu.
Akcentas – savaime aišku – juslinis horizontas, o mūsuose balansuojama ant šio horizonto ribos, neretai ši riba ir peržengiama. Iš konteksto iškrenta mokslas, bet filosofas turi galvoje filosofiją ir jos didžiausią "priešą" – kalbą, kuri, anot jo, yra didžiausias "tiesioginės" patirties kliuvinys ir neišsenkamas spekuliacijų šaltinis. Taigi užkabino ir mažiausiai "prasikaltusį" mokslą – kai kerti mišką, skiedros laksto… 🙂
O kas dėl sąmonės ir kalbos ką čia intelektualiai beišpeši – tas pat filosofas savais žodžiais, kai kas patrumpinta ar išmesta
Ar kas matė, girdėjo, ragavo, užuodė ar palytėjo ne žodį "sąmonė", o pačią sąmonę, tariamai egzistuojančią atskirai nuo ją išreiškiančio žodžio? Koks jos egzistavimo būdas, jei atmetama kalba? Kur duoti dvasia, intelektas, pamatiniai intelekto principai? Ir t.t., ir pan. Viskas yra duota tik kalboje. Jei tik pradedi ieškoti bekalbės sąmonės, iškart pradedi "i. m". 🙂
P.S. Kodėl "mazatikis"? Neaišku, ar skeptikas, ar "mažai" tikintis, ar dar kažkoks. Su tikėjimu reikėtų atsargiau. Patarčiau vartoti žodį "žinojimas" – mažai žinantis, nežinantis, viską žinantis ir pan. Būtų daugiau-mažiau aišku, su kuo kalba… 🙂
Vienas momentas taip pat labai svarbus. Garsus kalbėjimas nėra susyjęs su mintimi ir atmintimi. Visas kalbėjimas ateina iš biologinio įsisavinimo (apie kurį vis dažniau kalbu). Realiam kalbėjimui nereikalinga mintis reikšti savo kalbos. Būna atvėju, kada tai išryškėja, kai yra kalbama nesusimąstoma ir minčių nėra. Tačiau prieš kalbėjimą mintys kuriasi ir labai sparčiai. Kažkas lemia minčių įsisamoninimą ir minčių nebenaudojimą jau gryno kalbėjimo metu. Vadinasi, mintys yra atskira dalis, kaip ir realybė kurią galima įsisavinti. Mintis yra kita realybė. Iš to išeina, kad mintis yra irgi realybė, kurią žmogus pajėgus įsisąmoninti ir atkartoti naudojant kalba.
Todėl įsisąmoninama informacija kalbai yra iš 2-iejų srautų (einančių vienas paskui kitą derinys).
1. vyksmas (Pasaulis) Realybės, kuri yra matoma, girdima, jaučiama;
2. vyksmas (Mintis) Realybės, kuri yra išsivaizduojama, nuvokiama, tariama;
Tai reiškia, kad informaciją kurią reiškiame yra minties įsisąmoninimas. Pirmuoju strautu viskas įsisąmoninama pirma: iš jutimų atkeliauja sąvininimasis informacijos. Vėliau viskas keliauja į mintį, kurioje galima gautą įsisąmoninimą modifikuoti ir suvokti dar kitaip nei realybė pateikia. Visa galutinė informacija yra reiškiama garsu (kalba) iš minties gebos įsisavinti.
Kai yra kalbama garsiai ir reiškiama kalba nebenaudojamos mintys. Dėl to manau, kad mintys yra įsisąmoninamos po to kai apdorojamas realybės įsisąmoninimas. Visa tai vyksta, kai pirma yra suvokiamas pasaulis, vėliau mintis sukuria projekcijas ir modifikuoja, galiausiai viskas išsaugoma. Kada reiškiamos idėjos jos imamos iš visos įsisąmonintos "dėžutės", kuri įsisąmoninta per mintis.
Todėl, manau, kad visas galutinis žmogaus įsisąmoninimas yra atėjęs iš minties ir nėra tiesiogiai atkeliavęs realybės "pajautos".
Sąmonė yra kuriama kitaip ir atkeliauja ne iš minties, ir nėra kalba. Sąmonė galbūt, daugiau visas tas procesas, kurio metu užsifiksuoja informacija (įsisąmonina). Kada nutrūksta informacijos gavimas (įsisąmoninimas) lyg ir nebelieka sąmonės.
Visas reikalas su sąmone yra daug sudėtingesnis nei su kalba ir reiškimu. Be kalbos reiškimo sąmonė niekur nedingsta.
Gali būti, kad sąmonė yra tol, kol įsisąmoninama informacija iš gebos suvokti egzistencija šioje realybėje.
O garsų mėgdžiojimas vyksta mintyse, bet tokiu pat garsu (dainuoti), kaip pavyzdžiui dainuoja daininkas negalima atkartoti balsu. Galima atkartoti tik savo akcentu (balsu), bet visas šis reikalas yra ne tiesioginis ryšys su sąmone ir vyksta mintyse. Mintyse galima atsiminti ir muziką ir garsu kokie jie originaliai nuskambėjo, nes viskas įsisąmonina. Atkartoti tokiu pat ritmu, tempu, akcentu naudojant balsą neįmanoma. Nes mintys yra tik pagalba viską prisiminti ir giliau apmąstyti. Mintys yra visai kitas pasaulis. Mintys reiškiamos netiesiogiai iš minties, bet iš įsaugotos minčių talpyklos kai kalbama.
Sąmonė yra aplinkos fiksavimas visais 5 jutikliais. Kada prarandamas ryšys su aplinka ir jutikliai nebepajėgūs fiksuoti realybės žmogus miršta. O kad ji negali reikštis kalbėjimu nereiškia kad kiti jutimai prarasti.
Aišku jutimų žmogus turi daugiau, tik taip sakoma kad jie tik 5. Visas šis reikalas įdomus ir vertas dėmesio nagrinėti.
O komoje, operacijos metu ir panašiais atvėjais jutikliai nėra prarasti, tik jie lėčiau veikia, bet gali prilaikyti gyvybę pilnavertiškai ir todėl sakysis, kad sąmonė tuo tarpu yra.
Kadangi kalbi pasei kaip as bet vistiek stoji i savo pozicijos gynyba, kazko nesupratau.
T.y. tu sutinki kad kalba yra samones saviraiskos priemone, bet nesutinki su manimi naudodamas kita pavyzdi kuomet samone save isreiskia kalba bet fiziskai jos neistaria.
Aplinkos fiksavimas jutikliu pagalba yra tik dalis samones kuri sukuria aplinkos iliuzija ar holograma mintyse, bet tuo samone neapsiriboja.
Bet kalba taip, samones produktas.
Kaip atrodo žmogus vaizduoju taip. (Tai yra horizontalus pjūvis per rodomąją sąmonę, kuriame matomas vidus ir išorinis pasaulis, kuris taip pat yra rodomojoje sąmonėje).

Aš nemąstau, kaip ir tu, aš bandau viską praplėsti.
Mano pagrindinė idėja buvo į tai pažiurėti sudėtingiau. Dėl to noriu visą supratimą apie šį reikalą praplėsti ir sužinoti daugiau.
Būna atvėju, pavyzdžiui, kada mintis nesuveikia ir sakoma kažką panašaus į: "matau kažką judant" – visa tai yra "plikas" sąmonės reiškimas neapdrojant informacijos ties mintim. Kada apdorojama informacija mintim tada informacija apdorojama pilnavertiškai ir tada sakoma (tarkim): "matau judantį raudoną kamuolį".
Šalia viso to būna, kai sakoma: "nieko nematau". Bet svarbiausia – viskas paremta žinojimu.
Manau, nereikia ginčytis dėl to, kokia svarba yra minties.
Visas šis reikalas turi būti pažvelgtas sudėtingiau vien dėl to, kad vieną kartą mintis suveikia, kitą kartą nesuveikia.
Ir reikia atrasti, kodėl neįsisąvinama tiek informacijos kiek norisi.
Kartais tai gerai, tai formuoja skirtingas samones, asmenybes, bet is to taippat kyla ir nesusikalbejimai.
tadasas99 rašė:Kartais tai gerai, tai formuoja skirtingas samones, asmenybes, bet is to taippat kyla ir nesusikalbejimai.
Nusikalbėjimai kyla paprastai iš vienos minties įsisąvinimo ir tam nereikia nei matyti, nei girdėti, nei pajusti.
1. (Pojūčiai+mintis) Kada įsisavinimas ateina iš pojūčių, vėliau iš minties – ateina teisingas suvokimas.
Pavyzdžiai: "Matau (mažą/didelį) (judantį/šokinėjantį/riedantį) (raudoną/geltoną/mėlyną/žalią) kamuolį (lauke/už lango) ir šalia stovi medis/kelmas ir/arba (didelis/mažas) akmuo.
Tai ne kas kita, kaip logikos pasireiškimas norint apibudinti norimą veiksmą tam tikru laiko momentu.
2. (Pojūčiai) Kada įsisąvinimas ateina iš pojūčių ir tiesiogiai suvokiamas – tai tėra sąmonės tiesioginė kalba. Pavyzdžiai būtų: "kažką girdėjau/mačiau/pajutau". Niekas neįsisąvinama ir niekas neužsilieka, viskas staigiai ištrinama.
Šalia viso to yra: stipriai įsisąvinami pojūčiai, silpnai įsisąvinami pojūčiai, patenkinamai įsisąvinami pojūčiai. Apie juos kalbėti neturiu laiko. Bet manau, gali suprasti kaip jie veikia.
3. (Mintis) Kada įsisąvinimas ateina tik iš minties, tada viskas yra netikras, klaidingas įsisąvinimas, kuris niekada nesuveikia. Čia yra visko daugiausia. Pavyzdžiui: "Manau, kad pasaulis plokščias, Manau, kad aš esu burtininkas-ė ir galiu visus užburti; Matau tai ko nemato kiti; Jei tik galėčiau kažką pakeisti; Aš kažkada pasitaisysiu; Aš esu kitoks nei kiti; Reikia kažką daryti; Ankščiau buvo geriau nei dabar; Manau, ateityje nebebus kompiuterių"
4. (Alternatyvus pasaulis) Čia yra irgi labai visko daug, bet nesinori pasakoti visko.
Pradžiai užteks.
Bet jeigu manai kažkaip kitaip, pasakyk savo teorija.
O kalba –
time rašė:Sąmonė nėra kalba. Nėra nejokio
tiesioginio ryšio tarp jų.
Kaip tai "nėra" tiesioginio ryšio – akivaizdu, kad be kalbos, sutvarkančios tavo sąmonės vaizdinių (daug nesigilinant pridursiu – ir minčių) chaosą, sąmonė yra beprasmė, t.y. ir @time , ir visi yra nesąmoningas niekas. Norėčiau pabrėžti, kad empiriškai sąmonė tėra kalboje (neurofiziologiją atmetu automatiškai, nes niekas panašu ja nesiremia) – ar koks kitas gyvas padaras "diskutuoja" kad ir dėl to, kas ji yra (apskritai apie gyvūnus nežinau – gal jau atrasta homo tipo sąmonės apraiškų, kas būtų dar vienas pliusas evoliucijos teorijai).
Esminis klausimas – koks konkrečiai yra ryšys tarp sąmonės ir kalbos smegeninėje. Nežinau, bet tikiuosi, kad neurofiziologija šioje srityje yra pažengusi tiek, kad duotų pakankamai faktų apie tiesioginį kalbos ir sąmonės ryšį, nes kitu atveju mudu abudu ir vis kiti tebūtume max šimpamzės. 🙂
(Mūsų atveju) kalba yra vienintelė žmogaus sąmonės "empirika" ( anot vieno filosofo – tave turi sumalti kalbos pragaro ratai, kad pasakytum nors lašelį to, ką patyrei). Kaip ten bebūtų, bet sąmonę gali išreikšti tik kalba. Sąmonė yra kalba – moksliškai tariant. 😉
P.S. Temą derėtų "suskaldyti" – pradžioje pabandyti išgvildenti bent begalę pamatinių sąmonės klausimų.
Tik aišku yra kažkokia kalba (garsiška (negirdima), kuri kuria ateitį). O negirdimus garsus galima užfiksuoti. Net jei ir atsirastų bandymas fiksuoti tuos garsus ir gilintis – viskas priklauso nuo ateities kūrėjo. Kūrėjas gali leisti tai daryti.
Koks ryšys tarp sąmonės ir kalbos smegenyse?
Yra gijos kurios perduoda informaciją per 1 momentą. Gijos egzistuoja tik dabar ir gali būti veikiamos laike. Tokių gijų prisidaro labai daug ir stebant laiko atkarpą būtų galima įžiūrėti tas gijas. Tačiau toks instrumentas fiksuoti gijas turėtų iš praeities į dabartį. Jeigu toks prietaisas fiksuos gijas iš dabarties į ateitį – nieko neužfiksuos.
Šios gijos susidaro judant ir jas paveikti galima naudojant specialius garsus. Gijų išsidėstymas laike yra numatytas ir suplanuotas. Kad išjudinti tokias gijas reikia atrasti garso technologiją, kuri leistų aptikti gijų dabartinius taškus. Taškai yra pranykstantys už vieno momento.
Gijos dabartiniame momente yra nematomos, nes jos vis lieka praeityje.
Nuo to priklauso žmogaus mąstymas, kadangi laikas yra judėjimas, vadinasi yra dar viena sfera, kuri prilaiko laiką. Ši sfera yra statinis (nekintantis) garsas maršrutuojantis impulsus per gijas visame Nieke. Garsas naudodamas gijas gali kontroliuoti laiką, o laikas šiuo atvėju yra tik judėjimo fiksavimas ir matavimas. Garsas tuo pat metu išjautrina visus objektus savo sferoje. Tarp objektų ir garso maršrutavimo į reikiamas vietoves atsiranda gijos.
O žmogui kartu su gijomis ateina jutimai. Todėl suvokimas yra idėtas ir kartu ateina su gijomis, ribotas vienkartinis ir vienkryptis. Viskas vyksta tik kartą.
Niekas netvarko minčių chaoso, mintys ateina vienu momentu. Todėl mintys yra ribotos. Kalba ir judėjimas irgi riboti.
Nuo ribotumo niekam dar nepavyko pabėgti. Nebent panorėjus ateities kūrėjui bus atrasta kaip viską išderinti ir viskas nebebus suplanuota. Jeigu gijomis neateitų suplanuotas laikas, viskas išnyktų ir nebeegzistuotų. Todėl atsargiai su norais.
time rašė:Be kalbinio reiškimo sąmonė nedingsta niekur.
Savo laiku išmokus kalbėti – nedingsta, bet neišmokus – jos paprasčiausiai nėra. Savaime aišku, be kalbos sąmonės atsiradimą ir vystymąsi lemia ir daugiau svarbių faktorių. Neišmokus kalbėti dėl kažkokių įgimtų/įgytų defektų, pvz., kurčnebyliai, išmoksta gestų kalbą ;). Nors jų mąstymas lyginant su kalbančiais greičiausiai yra žemesnio lygio, bet komunikacijos ir smegeninių procesų kodavimo gestais dėka jie turi homo sapiens sąmonę. O realus mauglis, kuris temoka vilku kaukti mėnesienoj, ar turi homo sapiens sąmonę? Neturi – jo "sąmonė" tėra vilko sąmonė. Aišku, jei R Kiplingą traktuoti kaip šio klausimo ekspertą, tuomet ant kalbos drąsiai galim dėti sk… 🙂
Aplamai tai siandiena vaiko raidos eigai kalba turi didziule itaka, o kaip jie prisitaiko turedami negalia gal palikim kaip individualu reiskini, o i kalbos ir samones sasaja ziurekim goobaliau, pvz evoliucijos mastu.
tadasas99 rašė:Idomiai cia diskutuojat, samones ir kalbos sarysis, ziurint i vienetus ir tai nelabai nenoreciau sutikti su mauglio palyginimu prinindamas hofkinsa, arba (nepamenu kuris) kurcia kompozitoriu.
Aplamai tai siandiena vaiko raidos eigai kalba turi didziule itaka, o kaip jie prisitaiko turedami negalia gal palikim kaip individualu reiskini, o i kalbos ir samones sasaja ziurekim goobaliau, pvz evoliucijos mastu.
Kokiu evoliucijos mastu?
Man tai siejasi daug paprasčiau.
Kalba yra kovertuoti lėtos sąmonės daviklių impulsai (apdoroti naudojant biologiškai sintetinant išsiskyrusias medžiagas atsakingas už jutiminius procesus), kurie skirti netikrajam suvokimui/ komentavimui jutiklių ir dirgiklių pajautos atpažinimui <…> => Suvokti greičiau.
1. Kalbų yra įvairiausiu, tačiau pirmoji kalba yra genetinis kodas. Iš genetinio kodo galima atpažinti žmogaus logiką, jutiminius procesus, vystymąsi, ypatybes, kurios skiriasi nuo kitų individų.
2. Antroji kalba yra jutiminė kalba, pagrįsta materialiaisiais jutimais/nematerialiaisiais jutimais.
^^^^
Pirmoji ir antroji kalbos yra skirtos jutimams apdoroti. Šios kalbos – teoriškai yra sąmonės kalbos.
(3) Tarpinė kalba, kuri gali kovertuoti kalbą į mintis ir garsus.
3. Trečioji – gimtoji kalba, kuria kalbama vos gimus.
4. Ketvirtoji – išmokta kalba, išmokta dirbtinai.
^^^^
Trečioji ir ketvirtoji – reiškimosi kalbos garsiniu ir raštišku formatu.
P.S. Tiktai aš turiu tokią teoriją, kad dar yra pirmykštė kalba, 'dievo kalba' – paeinanti gijų principų ir veikia garsais. Tokia kalba apiima ribotų išteklių skaičių ir negali leisti, kad organizmai savarankiškai mąstytų. Tokia kalba apsaugo nuo perdidelio krūvio/mąstymo ir neleidžia susinaikinti/nebeegzistuoti. Apie tai nėra duomenų ir negaliu priimti ir įrodyti, kaip tikro fakto.
Tokiomis instrukcijomis pagrįsta ir biologinės gyvybės rūšių programos. Tos instrukcijos aprašo iš esmės kaip ląstelėje sintetinti įvairius baltymus ir t.t. Smegenyse yra kalba, kuri apibrėžia instrukcijas, kaip išorinius impulsus paversti sąmoningomis reprezentacijomis ir t.t. Tad šia prasme kalba nesutampa su sąmone, nes sąmonė pati yra instrukcijų įforminimo priemonė, bet ne pačios instrukcijos arba programa. Sąmonė yra ekranas, į kurį išvedama instrukcijų informacija.
Patį šį pasaulį irgi galime laikyti dieviškos informacijos arba instrukcijų išvedimo vieta, kur Dievas savo instrukcijų kalba parašęs šios realybės programą. Žmogui taip įsivaizduoti realybę natūralu, nes jam kalba – labai svarbi, praktiškai šiais laikais visas gyvenimas vyksta kalboje.
Kaip tikrovės kalbą iššifruoti. Taip pat kaip paėmus televizorių rekonstruoti tas formulėmis aprašomas instrukcijas, kurios įdėtos į jo sandarą. Galima bandyti rekonstruojant televizorių bandyti atskirti jo pirminę materiją ir kalbą, kuri ją suformavo.
Žmogaus kalba sąmonės nekuria, ji yra tik nedidelė, nors svarbi sąmonės dalis. Todėl klausimas turi būti patikslintas, apie kokią kalbą temos lygybėje kalbama?
Greičiausiai apie žmogaus kalbą, bet kalbos koncepciją galima gerokai išplėsti.
a.t.sielis rašė:Sąmonė nelygu kalba. Kalba tai tik vienas iš sąmoningos esybės aktyvumų.
Nėra tokia raštiška ir girdima, kokią tu sutinki kasdienybėje. Sąmonė nėra kalba, bet kalba artimas žodis nusakyti proceso vykdymo vyksmą.
klajunas rašė:Manau, kad geras apibrėžimas yra paimtas iš programavimo: kalba – tai instrukcijų rinkinys.
Taip, programavimas labai tinkamas pavyzdys. Man tai labai siejasi su tuom, kaip yra šalia pogrindinė sistema, kuri apsaugo nuo perkaitimo/didesnio kiekio informacijos žinojimo, nei galima išsivaizduoti. Kažkas logiškai apdoroja savo noru norimus, kad vyktų variantus, bet jau į sąmone ateina globali sąmonė. Tą sąmonę skiria tik apdorojimas (procesas) nuo žinojimo – 'kas tai daro?'.
Jeigu sąmonės prilaikymo ištekliai būtų didesni – greičiau ir daugiau būtų visko įsisąmoninta nei dabar. Vadinasi yra kažkas kas apsaugo. O aš manau, kad tai garsas ir gijos. Garsas yra visas tas laukas, kuris kuria ateitį, parenka vienkryptiškus įvykius, gijos – vykdo įvykius, kurie pasireiškia ribotai, jie priklausomi nuo visatos sudarimo išteklių kiekio. Rezultate yra sudaromas tikrasis laikas.
Kada pritrūkstama išteklių – pritrūksta energijos laiko kūrimui/generavimui. Tada kalba teoriškai – užstringa. Bet, kad ateities kūrimas būtų kažkada 'užstrigęs', faktų nerasta. Nes tokiu metu, bet kuriuo atvėju, žmogaus sąmonė negebėtų įsisąvinti sąmonės ir pritrūktų energijos kažką įdėti į organizmo sąmonę. Taip negalėtų 'Dievo kalba' pasiekti sąmonės.
klajunas rašė:Greičiausiai apie žmogaus kalbą, bet kalbos koncepciją galima gerokai išplėsti.
Čia dominuoja ir 'Dievo kalba'. Mano supratimu ir tavo pateiktu supratimu: Žmogaus kalba yra jau antrinė suvokimo kalba? Kokia tavo pagrindinė kalbos koncepcija ir kokie pirmtakai?
time rašė:Kokia tavo pagrindinė kalbos koncepcija ir kokie pirmtakai?
Nevaizduoju, kad žinau Dievo kalbą, nes jos iš tikro nežino niekas, tam paprasčiausiai neužtenka sąmonės pajėgumų. Nereikia įsivaizduoti, kad tarp žmogaus sąmonės ir Dievo yra koks nors tiesioginis ryšys ir kad mes pajėgūs žinoti.
Pirmiausiai reikia suvokti žmogaus sukurtas kalbas, tik tada galima pereiti prie gamtos kalbų: biologinės programos ir suvokimo. Genetika yra pasiekusi daug, bet vis tiek nemanau, kad jie čia supranta viską iki galo. Pavyzdžiui, kaip genetinis kodas savaime atsiranda, be jokio autoriaus, juo laikant paprasčiausiai atsitiktines kombinacijas. Daug pasistūmėta ir sąmonės kalboje (suvokimo), bet šis mokslas, skirtingai nuo genetikos įslaptintas.
Ir daugiausiai žinome dirbtines žmogaus kalbas: natūralią, matematinę ir programavimo. Jos yra glaudžiai susijusios ir manau galima sieti su gamtinėmis arba Dievo kalbomis, arba bent jau išversti. Pastarųjų kalbų pagrindinis bruožas manau tas, kad jų struktūra bent iš dalies atitinka tą tikrovę, kurią jos aprašo. Tai reiškia, kad per kalbą galima pažinti tikrovę, arba norint rekonstruoti kalbą, reikia žiūrėti kokia tikrovės sandara.
Natūralios kalbos yra masyvų sekos, kuriose užkoduota informacija. Yra du pagrindiniai elementai – pavadinimo ir gramatikos masyvai. Jie saugo instrukcijas, kaip sąmonė gali atkoduoti į masyvus įdėtus duomenis. Matematikos kalba prideda tai, kad į ją integruota kiekybė, t. y., kiekvienas savybės masyvas sujungtas su skaičiumi, kuris yra instrukcija kiek kokios nors savybės reikia paimti. Programavimas yra instrukcijos kompiuteriui, kurios gali dirbti su tekstų, vaizdų ir garsų informacija.
Tai ką žinome apie žmogaus kalbas, galime apsukti ir perkelti į gamtos kalbą ir Dievo kalbą. Bet tik suvokiant, kad šitaip primetama žmogaus psichikos sandara, kuri pagrįsta laksato galimybėmis.
