
Moksline fantastika galima laikyti tik tas idėjas, kurios neprieštarauja fizikos dėsniams. Priešingu atveju tos idėjos, ar knygose, ar filmuose, būtų tik žmonių mulkinimas. Man pasirodė, kad minėtas filmas yra greičiau antimokslinis nei mokslinės fantastikos filmas ir pasakantis ne daugiau nei daktaras Lorencas V. Leščinsko romane. Be to, mokslo žinias kuria ir mokslo atradimus daro normalūs, giliai ir teisingai mąstantys žmonės. Todėl vargu ar panašūs filmai apie keistus mokslininkus gali patraukti normalų, protingą jaunimą į mokslą, jeigu jie nesijaučia keistuoliai.
Tačiau mokslinės fantastikos idėjos žadina žmonių vaizduotę. Niujorko „Times“ aikštėje atsiveria didelė kosminio tunelio anga, į kurią žengęs vos porą žingsnių gali patekti jei ne į kitus pasaulius, tai bent į Sacharą, ir visai nereikės skristi ten daugelio valandų lėktuvu. Tad pasvarstykime, ar tokių kelionių idėjos turi mokslinį pagrindą, ar tai tik fantazija?
Žmonių fantazijai nėra ribų. Ji skatina mokslo atradimus ir technologijų progresą. Kai kas norėtų pažvelgti ir į savo ateitį. Tuo labiau kad žemiškoji civilizacija yra linkusi susinaikinti. Žmonija jau susidūrė su rimtais gamtinių išteklių ir aplinkos iššūkiais − klimato kaita, gėlo vandens išeikvojimu, žuvų mažėjimu vandenynuose, miškų plotų mažėjimu, oro ir vandens tarša, didėjančiais sunkumais pamaitinti apie 7,5 mlrd. pasaulio gyventojų. Šiuos iššūkius gilina vis didėjantys žmonių poreikiai. Per 40 metų gėlo vandens poreikis pasaulyje padidės 50 proc., maisto – 70 proc., o energijos poreikis padvigubės. Ir tai tuo metu, kai mums reikia stengtis susidoroti su klimato kaita, upių ir vandenynų, miškų bei kitų gamtinių išteklių išeikvojimu.
Todėl žmonės svajoja apie keliones į kitas planetas, apie jų kolonizavimą ar net keliones į kitas galaktikas, taip pat ir į ateitį bei praeitį. Labai tikėtina, kad panašių į Žemę planetų Visatoje yra gausu. Kuriami ir varikliai kosminiams laivams, kurie galėtų skristi greičiu, kuo artimesniu šviesos greičiui. Nes tik tokiu greičiu skrendant galima svajoti pasiekti bent jau artimiausių žvaigždžių planetas ir grįžti atgal bei nukeliauti į ateitį. Įsikūrimas Marse būtų pirmas žingsnis.
Tūkstančiai žmonių jau pareiškė norą skristi į Marsą be bilieto atgal. Įsikurti Marse planuoja amerikiečiai, rusai ir kinai. Projektą „Mars One“ 2011 m. paskelbė du olandai, planuojantys iki 2025 m. Marse įsteigti Žemės gyventojų koloniją. Kelionės į Marsą rengėjai iš 200 tūkst. pateiktų prašymų atrinko 1 058 asmenis iš viso pasaulio: 297 amerikiečius, 75 kanadiečius, 62 indus ir kitų šalių gyventojus, kurie bus išbandomi, kol sąraše liks 24 būsimi Marso gyventojai. Deja, lietuvių tarp jų nėra. Kodėl žmonės nori palikti Žemę be bilieto atgal, tarsi skristų į Londoną? Manau, kad žingeidumas, noras įsiamžinti ir ne tik.
Pažiūrėkime, ar galima būtų keliauti šviesos greičiu į kitų žvaigždžių planetas ar net kitas galaktikas, keliauti į ateitį arba į praeitį ir kaip? Fundamentalūs fizikos dėsniai vienodai galioja laikui bėgant pirmyn ir atgal. Tačiau laiko rodyklė yra nukreipta į ateitį ir niekas negali pakeisti jos krypties. Pagal reliatyvumo teoriją praeitis, dabartis ir ateitis tėra tik iliuzijos. Kodėl taip yra, rašiau knygoje „Kiek trunka sekundė“ (2012). Todėl kai kurios kultūros neskiria praeities, dabarties ir ateities.
Islame laikas yra audinys, kuriame vienodai įausta praeitis, dabartis ir ateitis. Laiko rodyklė nepatinka musulmonams. Jie sako, kad, pripažinę ją, Vakarai kolonizavo laiką, o kartu ir ateitį, kaip progresą, vykstantį viena kryptimi. Bet skirtingi žmonės gali trokšti skirtingos ateities. Australijos aborigenai mano, kad sapnuose jų protėviai išlenda iš žemės ir sukuria dabarties realybę.
Nepaisant to, iš karto pasakysime, kad fizikos dėsniai leidžia keliones į ateitį arba į praeitį. Norint nukeliauti į ateitį, reikia skristi greičiu, artimu šviesos greičiui, tada jo laikas sulėtėja ir keliautojas patenka į ateitį. Būnant Žemėje nei į ateitį, nei į praeitį nukeliauti negalima – reikia keliauti Visatoje. Tačiau tai būtų ne paprastos kelionės ir, norint jas suprasti, pasiruoškite skaityti rimtai. Galimybę keliauti į ateitį ir praeitį pakurstė Einšteino reliatyvumo teorija. Praėjus 99 metams galima teigti, kad tai buvo tik saviapgaulė.
Taigi nukeliauti į ateitį galima skrendant greičiu, artimu šviesos greičiui. Tada laikas sulėtėja ir keliautojo vidinio laikrodžio laikas tarsi sustoja, todėl jis grįš į Žemę jaunesnis, t. y. grįš tarsi iš ateities. Nukeliauti į praeitį yra sudėtingiau, reikia keliauti ypatingais erdvės tuneliais, tik tos erdvės sritys turi būtų pripildytos neigiamos energijos.
Ką reiškia neigiama energija? Tai ne tai, kaip žmones per televiziją mulkina vadinamieji bioenergetikai. Jie nesupranta, kas yra neigiama energija. Ar gali kai kuriose erdvės vietose būti mažiau nei nieko? Intuicija sako, kad ne. Pašalinus iš erdvės medžiagą ir spinduliuotę, lieka tik vakuumas. Bet kvantinė fizika dažnai sugriauna mūsų intuiciją. Pasirodo, kad kai kurios erdvės sritys gali turėti mažiau nei nieko. Jų tūrio vieneto energija arba energijos tankis gali būti mažesnis už nulį, t. y. neigiamas.
Be abejonės ši išvada yra keista. Iš gravitacijos teorijos išeina, kad medžiaga ir energija iškreipia erdvės ir laiko geometrinį audinį. Ką mes jaučiame kaip gravitaciją arba Žemės trauką, tėra tik erdvėlaikio iškraipymas, sukeltas teigiamos energijos arba dangaus kūnų (pavyzdžiui, Žemės) masės. Bet kai neigiama energija iškraipo erdvėlaikį, galimi įvairūs nepaprasti reiškiniai, pavyzdžiui, tuneliai tarp tolimų Visatos sričių, kuriais galima keliauti greičiau už šviesą, arba laiko mašinos, kurios leistų nukeliauti į praeitį. Panaudojus neigiamą energiją, būtų galima netgi sukurti amžinuosius variklius arba sunaikinti juodąsias skyles Visatoje.
Laiko mašinos mokslinėje fantastikoje žadina žmonių vaizduotę nuo to laiko, kai 1895 m. H. D. Velsas paskelbė romaną „Laiko mašina“. Laiko mašina gali nunešti žmogų į ateitį arba praeitį. Žinoma, laiko mašina tėra tik linksmas pokštas, bet jis turi ir rimtąją pusę. Įsivaizduokime du brolius dvynius, vienas kurių erdvėlaiviu išskrido šviesos greičiu į kelionę apie masyvią žvaigždę ir po 10 metų grįžo atgal. Grįžo 10 metų jaunesnis už brolį, tarsi pabuvęs ateityje. Žinoma, turėjo pakisti keliautojo dvynio masė ir tūris. Taigi jis grįžo šiek tiek kitoks. Skrendant dideliu greičiu, laikas sulėtėja arba visai sustoja, kaip ir būnant dideliame gravitacijos lauke. Mes tą laiko sulėtėjimą Žemės sąlygomis mažai jaučiame. Bet vis dėlto skrendant reaktyviniu lėktuvu aštuonias valandas įprastiniu 920 km/val. greičiu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Tokiją, pajaunėjame 10 nanosekundžių, o, plaukiodami 300 metrų gylyje atominiu povandeniniu laivu šešis mėnesius, kariai pajaunėja 500 nanosekundžių. Atominiai laikrodžiai išmatuoja tuos laiko pokyčius. Taigi kelionės į ateitį yra mokslo įrodytas faktas.
Norint nuskristi į ateitį, reikia skristi greičiu, artimu šviesos greičiui, bet tokių variklių dar neturime. Tačiau subatominės dalelės greitintuvuose gali skristi beveik šviesos greičiu. Kai kurios, pavyzdžiui, miuonai turi vidinį laikrodį, t. y. tiksliai apibrėžtą gyvenimo trukmę, per kurią jie suskyla. Stebėdami tą suskilimą greitintuvuose ir matome, kad jie gyvena daug ilgiau, nei gyvuotų neskriedami. Panašiai kosminių spindulių dalelės beveik šviesos greičiu galaktiką praskrieja per minutes, nors Žemės mastais jos skrieja dešimtis tūkstančių metų.
Laikas sulėtėja ir veikiamas gravitacijos. Arti neuroninės žvaigždės dėl gravitacijos laikas sulėtėja apie 30 proc., o juodosios skylės paviršiuje laikas sustoja, palyginti su Žemės laiku. Jei astronautas galėtų paskraidyti šalia juodosios skylės, jis grįžtų į ateities Žemę. O kaip nuskristi į praeitį?
1948 m. Kurtas Gödelis iš Prinstono pažangiųjų tyrimų instituto rado Einšteino gravitacinio lauko lygčių sprendinį besisukančioje Visatoje, kurioje astronautas gali nukeliauti į savo praeitį. 1974 m. Frankas Tipleris surado, kad šviesos greičiu besisukantis apie savo ašį masyvus cilindras taip pat leistų astronautams aplankyti savo praeitį. Bet realiausios kelionės į praeitį yra neigiamos energijos erdvės tuneliais. Kaip kelionė kalnų tuneliu, pavyzdžiui, tarp Šveicarijos ir Italijos, daug kartų sutrumpina kelią lyginant su keliu Alpių kalnais, taip sutrumpėja kelionės ir erdvėlaikio tuneliu. Taigi teorija leidžia ir keliones į praeitį.

